Episodes

  • Milda pirmąkart pirtyje apsilankė 11-os, 20-ies pirmąkart patyrė svaigulį, kurį sukelia karščio ir šalčio kontrastas. O pirtyje ėmė lankytis dažniau ir daugiau apie ją sužinojo po to, kai pabuvo „Vabalynės“ dūminėje pirtyje. Sveikos gyvensenos sodybą įkūrė Ramunė ir Egidijus Žukauskai.

    Kas sudaro pirties palaimą? Kaip pirtyje mokomės įveikti baimes, pasirūpinti savimi ir kitu?

    Autorė Inga Janiulytė-Temporin

  • Kai prieš dvejus metus Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Lietuvos gyventojai buvo paraginti pasirūpinti maisto, vandens ir vaistų atsargomis bent trims paroms. Ekspertai sako, kad pasiruošimas ekstremalioms situacijoms gali padėti nusiraminti. Visgi realybėje į tokias grėsmes kiekvienas reaguojame skirtingai.

    2022-ųjų vasara. Dokumentikos autorė Vaida Pilibaitytė tyrinėja sąrašą, kuriame – kasdieniai daiktai, kurie turėtų tilpti į vadinamąjį „išvykimo krepšį“. Čia – ir maisto konservai, vanduo, baterijos, nešiojamas FM radijas ir artimųjų nuotraukos. Besiruošiant užplūsta emocijos ir prisiminimai apie ir iš kartos į kartą perduodamas traumas.

    „Galite ją vadinti žygio kuprine ir tada bus ne taip baisu“, – pataria civilinės saugos specialistas Donatas Gurevičius. Jis jau dvejus metus keliauja po Lietuvą su tipinės išgyvenimo kuprinės pavyzdžiu ir kantriai pasakoja, kodėl svarbu ruoštis blogiausiam.

    Vilnietis Vytas savo išvykimo kuprinę susidėjo visai neseniai, bet dar iki 2022-ųjų Rusijos invazijos Ukrainoje yra su draugais išsibandęs savo įgūdžius, jei tektų būti išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. „Mes gyvename ne taikos sąlygomis, o tarp karų“, – niūrią realybę mūsų regione apibendrina jis. Dviejų vaikų mama Inesa iš Švenčionėlių būtinų daiktų sąrašą irgi moka mintinai. „Jis panašus į šaulio kuprinę“, – ji šaulė, kuri išgyvenimo įgūdžių moko kitus.

    Tuo metu kaime, visai šalia Baltarusijos sienos, Eglė aprodo nedidelį savo namo rūsį. Čia jos šeima svarsto įrengti ne tik gultus, bet ir ventiliaciją, kad prireikus, patalpą būtų galima naudoti kaip laikiną slėptuvę. O jos vyras Rokas ruošiasi į šaudyklą – nori išmokti valdyti ginklą.

    Kai pirminis šokas atslūgsta ir atsargų galiojimo laikas baigiasi, Vaida iš savo „karo pupelių“ išverda troškinį. Panašu, kad protas ir kūnas prie padidintos grėsmės ilgainiui prisitaiko, bet ruoštis karui dėl to netampa lengviau.

    Autorė Vaida Pilibaitytė

  • Missing episodes?

    Click here to refresh the feed.

  • Du jauni žmonės – Olena ir Kostia nepažįsta vienas kito, bet jų istorijas, kaip ir daugelio ukrainiečių, jungia svarbiausi šio amžiaus įvykiai Ukrainoje. Jei dabar nevyktų karas, Olena, kuriai 32-dveji, būtų tiesiog gera ir talentinga poetė, o 23-ejų Kostia veikiausiai dirbtų kokioje informacinių technologijų įmonėje.

    Bet šiandien Olena į eiles sudeda ne tik savo pačios, bet ir visos tautos patirtą skausmą ir yra prisijungusi prie 2014 m. įkurto Hospitalierių – karo medikų bataliono. O Kostia vienoje iš Ukrainos puolamųjų brigadų į priešą skraidina kovinius dronus.

    Judviejų kelias prieš dešimtmetį prasidėjo ten pat – Maidane, per Orumo revoliuciją. Būtent dėl to šiandien jie yra tuo, kuo yra. Jie užaugo ugnyje. Ir šis pasakojmas yra ne tik apie juos – Olena ir Kostia galėtų būti bene visos jaunosios ukrainiečių kartos simboliu.

    Autorė – Ieva Balsiūnaitė

    Ukrainoje medžiagą rengti padėjo Jevhenija Soboleva.

    Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

    Pasakojime panaudotas Olenos eiles iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys.

    Ievos Balsiūnaitės nuotrauka

  • Jiedu kartu jau 52 metus. Aplinkiniams Vitalius ir Albinas prisistato kaip tėvas ir sūnus, nors iš tiesų jie – pora.

    Sovietmečiu, kai vyrai susitiko, prisipažinti, kad esi homoseksualus, buvo ypač pavojinga: tai buvo laikoma liga ir nusikaltimu. Anuomet, saugodamas save ir mylimąjį, Vitalius išmoko meluoti, o jau daugiau kaip tris dešimtmečius kartu gyvendami laisvoje Lietuvoje, jie vis dar nesijaučia saugiai ir tebelaukia galimybės įteisinti savo partnerystę.

    Albinui senstant ir pamažu prarandant atmintį, Vitalius pasijunta pavargęs slapstytis. Ir pirmą kartą ryžtasi papasakoti judviejų gyvenimo istoriją viešai.

    Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

  • Prie mikrofono Mangirdas jaučiasi saugiai – savo internetinėje radijo stotyje jis pats veda laidas, kur kalbina įvairiausius žmones. Bet šįkart pasakojimo centre atsidurs jis pats.

    Baigiantis mokslo metams, 2023-ųjų pavasarį, Mangirdas ruošiasi egzaminų sesijai, planuoja keliones į vasaros stovyklas, domisi kultūros renginiais ir mąsto apie žurnalistikos studijas.

    Bet tai reiškia, kad gali tekti palikti gerai pažįstamą namų aplinką Marijampolėje. Kas jo laukia? Ar jam pavyks? Kaip užmegzti ryšį su nepažįstamu žmogumi, kuris nedrįsta užkalbinti neregio?

    Autorės: Danielė Buterlevičienė, Rugilė Navickaitė ir Rita Stankevičiūtė

    Redaktorė ir garso režisierė: Vaida Pilibaitytė

    Nuotraukos autorė: Rita Stankevičiūtė

    Garsinio vaizdavimo ekspertės dr. Lauros Martinkutės parengtas viršelio nuotraukos aprašas, kurį siūlome perskaityti ir regintiesiems:

    „Šioje spalvotoje nuotraukoje užfiksuotas jaunuolis Mangirdas, stovintis Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje. Nuotrauka neįprastos kompozicijos, vaizdas sudvigubintas, todėl priekyje Mangirdą matome iš arti, o giliau pasikartoja beveik tas pats vaizdas, tik Mangirdas jau gerokai mažesnis, lyg stovėtų pats sau už nugaros. Priekyje stovintis Mangirdas atsisukęs į mus šiltai šypsosi užmerkęs akis, smakras pakeltas, poza draugiška ir atvira. Kairėje rankoje, nuleidęs tiesiai žemyn, laiko neregio lazdelę. Vaikinas tvarkingai skusta galva, jis vilki ryškiai mėlynus trumparankovius marškinėlius su keliomis didelėmis stilizuotomis raidėmis, užrašą iš dalies dengia jo kairioji ranka, tad sunku įskaityti. Ant Mangirdo kaklo – masyvi aukso spalvos grandinėlė. Vaikinas užfiksuotas iki pusės, kojų nematyti. Už nugaros stovintis jo antrininkas apsirengęs lygiai taip pat. Kadangi tolumoje vaikinas užfiksuotas visu ūgiu, matome ir jo kūno apačią: jis vilki tamsias kelnes, apsiavęs juodus sportinius batelius baltu padu. Neregio lazdelė tvarkingai nuleista žemyn, stačiu kampu atremta į grindinį. Čia Mangirdas stovi kiek nuleidęs galvą, veidas labiau nukreiptas į grindinį, lyg vaikinas būtų paskendęs mintyse, susikoncentravęs į save. Aikštės tolumoje, atokiau nuo fotomodelio, susibūrę stovi keli praeiviai, stūkso pašto pastatas.“

    Ši dokumentika yra Goethe’s instituto Lietuvoje vykdomo projekto „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“ dalis. Visas pasakojimas „Neregėti kasdienybės garsai“ čia.

  • Šventė – tai pokytis, slenkstis, bendrystė, šėlsmas ir užsimiršimas. Antropologai sako, kad šventė yra virsmo laikotarpis, kai iš vienos būsenos pereiname į kitą. Šią idėją jie suformavo tirdami gentines bendruomenes. Nors šventės formos šiandien kitokios nei anksčiau, jų esmė išlieka ta pati.

    4 žmonės pasakoja prisiminimus iš savo švenčių. Salvija sumanė atšvęsti atleidimą iš atsibodusio darbo, nes palikti jį norėjo kurį laiką, tačiau pati nebūtų pasiryžusi. Aivaras prisimena kelionę į Sibiro taigą ir elnius ganančių vietinių šventę, kurioje jie įprasmina savo tapatybę. Bet kartais jų šventė užsitęsia. Regina rengia įsimintinas šventes savo artimiesiems, ji neįsivaizduoja kaip būtų galima kitaip. Tačiau ne visi jos pastangas įvertina, o tai liūdina ir kelia klausimus. Aaqib‘as iš Kašmyro pabėgo į Vokietija. Griežtoje musulmoniškoje aplinkoje augęs vyras pirmą kartą aplanko barą ir klubą. Švęsti okupaciją patiriančiame krašte, iš kurio jis kilęs, neįprasta, bet naujas gyvenimas verčia keistis.

    Autorės Rūta Dambravaitė ir Marie-Line Deleye

  • Kalaallit Nunaat – inuitų kalba reiškia Grenlandiją. Tris ketvirtadalius šios didžiulės salos dengia ledo masyvas. Su kiek daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų Grenlandija yra rečiausiai apgyvendinta pasaulio šalis. Ji autonomiška teritorija, bet priklauso Danijos Karalystei.

    Nana Hauge Kristensen kūrinyje „Širdies formos“ (dan. Det hjerteformede) pasakoja apie keturis senukus Umanake, Grenlandijos šiaurės vakaruose. Jie išgyvena artimųjų netektį ir jaučia, kaip silpsta pačių kūnai. Bet šalimais yra gamta, persmelkianti kiekvieną jų kasdienybės akimirką. Ką reiškia pasenti šiame nuostabiame, bet atšiauriame kraštovaizdyje?

    Nors kolonijinė istorija nėra pagrindinė pasakojimo tema, ji – neatsiejama šių žmonių gyvenimo dalis.

    Autorė Nanna Hauge Kristensen
    Garso dizaineris Simon Brinck
    Sukurta gavus EGV fondo paramą

    Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė
    Lietuvių kalba adaptavo Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė.
    Vertimus įgarsino Algirdas Dainavičius, Lina Dainienė, Arvydas Dapšys, Rūta Dambravaitė, Violeta Podolskaitė ir Vaida Pilibaitytė.

    Dokumentika įvertinta festivaliuose PRIX MARULIC 2023, PRIX EUROPA 2023 ir PHONURGIA NOVA 2023.

  • Alvydas Malinauskas gyvena savo tėviškėje Paberžinės kaime, Utenos rajone. Rytais ir vakarais pro valgomojo langą jis stebi gandrus ir savo pastebėjimus aprašo dienoraštyje. Bet tai nėra pagrindinis jo darbas. Alvydas turi informacijos, kuri labai reikalinga užsiimantiems genealoginiais tyrimais, dėl to žmonės jam skambina ir jį lanko.

    Nuo vaikystės Alvydą pažįstanti Audra liko labai nustebinta ir nudžiuginta, kai sulaukė savo giminės genealogijos medžio to nė neprašiusi. Audros seneliai buvo Alvydo senelių kaimynai. Jie dalijosi ūkiais, kartu šventė šventes ir stebėjo tuos pačius gandrus.

    Sudarinėti savo krašto gyventojų giminystės schemų Alvydas prisėdo prieš 4 metus. Neilgai trukus po to kai atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį.

    Autorės Rūta Dambravaitė ir Rūta Simanavičienė

  • Prie streiko prisijungę mokytojai sako, kad nors atlyginimų klausimas svarbus, streikuoja jie visų pirma ne dėl atlyginimų. Tad kokios priežastys juos privertė iš klasių išeiti į gatves?

    Autorė Inga Janiulytė-Temporin

    Justino Stacevičiaus/LRT nuotrauka

  • Baravanas – kurdas, penkių vaikų tėvas, kuriam ką tik teko priimti sunkiausią sprendimą gyvenime. Piotras – lenkas, Europos pilietis. Šiuos du, iš pažiūros visiškai skirtingus vyrus sieja tai, kad jie susitiko Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, miške, kai buvo šalta ir tamsu. Jie kartu išgyveno tragediją, kuri visam laikui pakeitė jų požiūrį į supantį pasaulį.

    Šis pasakojimas prasideda peržengus pabėgėlių centro slenkstį, bet tas pats galėjo nutikti bet kur kitur.

    Nepriklausoma lenkų radijo prodiuserė Magda Świerczyńska-Dolot dokumentikoje „Mūsų rankose“ (lenk. „W naszych rękach“) pasakoja istoriją apie atsakomybę už kitą žmogų ir aktyvų dalyvavimą įvykiuose, kurie skleidžiasi tavo akivaizdoje.

    Autorė ir prodiuserė Magda Świerczyńska-Dolot
    Garso dizaineris ir muzikos autorius Artur Giordano
    Pirmą kartą transliuota per NewOnce Radio 2022-02-02
    Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida Pilibaitytė

    Pristatyta EBU AudioDocs konferencijoje 2023 Reykjavike, Islandijoje

  • Įkalinimo įstaigose Lietuvoje šiuo metu gyvena apie penkis tūkstančius žmonių. Kaip jie ten atsidūrė, kokie tai žmonės, apie ką jie mąsto, ką veikia būdami kalėjime, kokių planų turi ateičiai?

    Šiame pasakojime susipažinsime su keturiais buvusiais ir esamais nuteistaisiais. Jie padės sudėlioti platesnį savo gyvenimų paveikslą, suprasti kontekstų įvairovę, iš kurių pateko į įkalinimo įstaigą, ir kelius, kuriais bando iš jos išeiti. Galiausiai klausime, kiek kalėjimų sistema Lietuvoje geba padėti kaliniui keistis? Nuteistųjų liudijimai rodo, kad kol kas pagalbos trūksta. Kas tuomet gali paskatinti juos judėti pokyčio link?

    Autorė Urtė Karalaitė

    Redaktorės – Sigita Vegytė, Rūta Dambravaitė

  • Izraelis 2023 m. spalio 7 d. vadina juoduoju šeštadieniu. Grupuotės „Hamas“ ataka pareikalavo beveik pusantro tūkstančio aukų – tai bene didžiausios žudynės šalies istorijoje. Vaikai, senjorai, moterys ir vyrai – niekas neišvengė „Hamas“ žiaurumo, o kam pavyko – šiuo metu laikomi įkaitais kažkur Gazos ruože. Izraelis atsakė smūgiais į Gazą ir konfliktas eskalavosi iki seniai nematyto masto. Nors tai ne pirmas smurto ciklas šiame regione, jis laikomas bene kruviniausiu.

    Pasak apžvalgininkų, šis išpuolis yra lūžio taškas Izraelio ir palestiniečių santykiuose. Jau ir taip buvę trapūs ryšiai pastaruoju metu ėmė trūkinėti. Izraelio politikams vis labiau krypstant į ideologinę dešinę, palestiniečiai atsakydavo griežtėjančia retorika. Gazos ruožą valdanti dalies vakarų teroristine grupuote pripažinta „Hamas“ spalio atakai ruošėsi jau kurį laiką.
    Visgi nesutariama, ką šis naujausias smurto paaštrėjimas gali reikšti regiono saugumui ar Izraelio-palestiniečių santykiams.

    LRT užsienio naujienų redaktoriai Indrė Urbaitė ir Žygimantas Kapočius kalbina tris skirtingų požiūrių apžvalgininkus – Kristianą Coates Ulrichsen iš JAV Rice universiteto Baker instituto, Eytaną Gilboa, tarptautinių santykių profesorių iš Izraelio Bar Ilano universiteto ir Yezidą Sayegh, palestiniečių istoriką iš Carnegie Artimųjų rytų centro.

    Tai gilesnis žvilgsnis į Gazą, okupuotą Vakarų krantą, dešimtmečių konfliktą ir kur link viskas juda.

    *

    AP nuotraukoje Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Rabinas (kairėje) ir palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas spaudžia vienas kitam ranką pasirašydami Izraelio ir palestiniečių taikos susitarimą Vašingtone, 1993 m. rugsėjo 13 d.

  • Soros – vienas seniausių kultūrinių augalų. Lietuvoje, kur žemdirbystė įsitvirtino vėliau, nei kitur Europoje, soros buvo auginamos daugiau kaip tris tūkstančius metų.

    Nors pastaraisiais šimtmečiais jas buvo išstūmę miežiai, rugiai ir kviečiai, soros, kaip ir kiti senieji augalai, grįžta. Šerytė, burnotis, judra, rietmenė, sora – šie žodžiai vėl leidžia šaknis mūsų kalboje.

    Šiuos metus Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra paskelbusi Tarptautiniais sorų metais. Taip siekiama atkreipti dėmesį į svarbų jų ekologinį tvarumą ir maistinę naudą.

    Vilniaus universiteto bioarcheologė dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen vadovauja tyrimų projektui „Praeities ir ateities sorų keliai“. Ji mano, kad žinios apie senųjų augalų įvairovę ir jų plitimą yra naudingos kuriant klimatui jautrios mitybos strategijas. „Tai bus aktualu kai keičiasi klimatas ir pasaulyje žemdirbystei trūksta vandens“, – pažymi mokslininkė.

    Apie senųjų augalų sugrįžimą ir ateities duoną pasakoja Audra Girijotė.

  • Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Joshuai Zakui buvo dešimt metų. Ant Zakų šeimos namo Antakalnyje nukrito bomba. Užėję naciai juos kartu su kitais Vilniaus žydais suvarė į getą, o vyriausiąjį brolį Eliją išvežė į priverstinio darbo stovyklą Bezdonyse. Joshua beveik kasdien laukdavo prie geto vartų, tikėdamasis pamatyti grįžtantį brolį, bet taip ir nesulaukė.

    2022-ųjų spalį Holokaustą išgyvenęs Joshua Zakas su dukterėčia Tsila Zak grįžta į Vilnių ieškoti atsakymų į klausimus, kurie liko neatsakyti nuo karo laikų.

    Autoriai – Vaida Pilibaitytė ir Rimantas Ribačiauskas
    Kompozitoriai – Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys
    Garso režisierės – Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė

    Vertimus įgarsino Rūta Dambravaitė, Guoda Litvaitienė, Inga Janiulytė-Temporin ir Linas Zubė

    Fotografė-videografė Ilmė Vyšniauskaitė

    Dokumentikos prodiuseriai – LRT RADIJAS ir „Operomanija“

    Pasakojime panaudotos garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ ištraukos ir dokumentiniai įrašai (autoriai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys)

    Daugiau apie „Glaistą“: www.operomanija.lt/repertuaras/glaistas

  • Tenise neretai veikia panašūs dalykai, kaip ir gyvenime. „Mes kartais sakome, kad jeigu sužaidei „gerą“ tašką, pamiršk jį ir žaisk toliau. O jei sužaidei „blogą“ tašką, tai irgi pamiršk jį ir žaisk toliau. Nes jei per daug pergyveni dėl pralaimėto taško, arba esi per didelėje euforijoje dėl laimėto gražaus taško, tai bet kuriuo atveju tu negali susikaupti dabarčiai“, – sako teniso treneris Andrius Liubinas.

    Jis treniruoja tris tarptautiniuose vežimėlių teniso turnyruose dalyvaujančius Lietuvos žaidėjus: Agniešką Toločko, Aleksandr Olechnowicz ir Kotryną Žižmaraitę. Šių žaidėjų patirtys ir lygiai skiriasi, tačiau juos vienija aistra tenisui, draugystė ir kelias į profesionalų sportą.

    Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

    Fotografas – Artūras Morozovas

  • Icehojės mieste Vokietijoje prieš teismą stoja 96-erių Irmgard Furchner, buvusi Štuthofo koncentracijos stovyklos vado sekretorė. Ji kaltinama bendrininkavimu nužudant apie 11 tūkst. žydų. Tai retas atvejis, kai teisiami ne pagrindiniai žudynių vykdytojai, bet vadinamieji sistemos sraigteliai.

    Žydų kilmės radijo dokumentikos autorė Amie Liebowitz kartu su Holokausto aukas ginančiu advokatu Onuru Özata aiškinasi, kaip kaltinamoji Irmgard Furchner prisidėjo prie žudynių. Vokietijoje gimęs turkų kilmės teisininkas turi savo priežasčių imtis šios bylos bei teismuose atstovauti dabartinių kraštutinių dešiniųjų išpuolių aukoms.

    Judviejų tyrimai atveda ir į Vilnių, pas Holokaustą išgyvenusią žydų partizanę Fanią Brancovskają.

    Autorė Amie Liebowitz

    Garso dizainerė Regine Elbers

    Režisierius Ron Schickler

    Redaktorius Till Ottlitz

    Dokumentiką prodiusavo Bayerischer Rundfunk

    Pirmą kartą transliuota 2022-06-25

    Adaptacijos lietuvių kalba autorė Sigita Vegytė

    Įgarsino: Sigita Vegytė, Paulius Šironas, Alvyda Bajarūnaitė, Evelina Stankūnaitė, Rima Žilinskaitė, Ignas Gudelevičius, Indrė Urbaitė

  • Šis pasakojimas Čikagoje vykstančiame prestižiniame festivalyje „Third Coast“, vadinamame garso dokumentikos „Sundance“ ir net radijo „Oskarais“, šiemet iškovojo aukso medalį. Kaip paaiškėjo apdovanojimų ceremonijoje 2023 m. rugpjūčio 6-ąją – tai pirmasis kartas festivalio istorijoje, kai pagrindinis apdovanojimas skirtas dokumentikai ne anglų kalba.

    Tarptautinės festivalio žiuri pripažintas autorės Sigitos Vegytės įvertinimas – pirmasis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje.

    Ta proga su Sigita kalbamės apie tai, kodėl Bahos ir Domo istorija palietė tiek daug žmonių ir kas pasikeitė nuo tada, kai radijo dokumentika buvo pirmą kartą transliuota 2021-ųjų gruodį.

    Kviečiame dar kartą išgirsti tarptautinio pripažinimo sulaukusį pasakojimą, pirmą kartą transliuotą 2021 m. gruodžio 12 d.

    **
    2021-ųjų vasarą kasdien dešimtys, o vėliau ir šimtai žmonių pradėjo neteisėtai kirsti Lietuvos sieną per Baltarusiją. Dėl to Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą, pradėjo statyti metalinės tvoros ir spygliuotos vielos barjerą, o prie budinčių pasieniečių prisijungė kariai. Lietuva ir Europos Sąjunga sako, kad tai hibridinė ataka, kurią organizuoja Minsko režimas, pasinaudojęs tūkstančių žmonių – daugiausiai Irako kurdų, bet taip pat sirų, kongiečių, afganistaniečių ir kitų – noru pasiekti Vakarų Europą ir ten susikurti saugesnį ar geresnį gyvenimą.

    Tai pasakojimas apie du žmones, kurių vienas saugo sieną, o kitas ją neteisėtai perėjo. Ir aplinkybes, dėl kurių jų gyvenimai susikirto.

    Autorė Sigita Vegytė

    Redaktoriai Vaida Pilibaitytė ir Adomas Zubė

    Pristatyta tarptautinėje EBU konferencijoje IFC AudioDocs 2022 Kardife, Jungtinėje Karalystėje

    Pristatyta tarptautiniame audiofestivalyje BANGUOJA 2022, Lietuvoje

    Pristatyta tarptautiniame festivalyje Internazionale a Ferrara 2022, Italijoje

    Pelnė aukso medalį kaip geriausia dokumentika, Third Coast International Audio Festival 2022-2023, JAV

    Publikuota RadioAtlas.org

  • Botanikas Jakub Mowszowicz, logikos filosofė Janina Hosiasson ir rašytojas, žurnalistas Jozef Mackiewicz gimė panašiu metu – XIX–XX a. sandūroje. Jie gimė skirtingose vietose, bet visi atsidūrė Vilniuje, kurio valdžia XX a. keliavo iš rankų į rankas. Gyvendami Vilniuje šie trys žmonės liudijo filosofinę, gamtinę ir socialinę miesto tikrovę. Savo darbais Vilnių įrašę į platesnį tarptautinį kontekstą, patys liko mažai minimi miesto istorijoje ir atpažįstami esamiems vilniečiams.

    Minint 700 metų Vilniaus gimtadienį, pasakojame Mowszowicz, Hosiasson ir Mackiewicz istorijas.

    Autorės Sigita Vegytė ir Martyna Šulskutė

    Dokumentika parengta bendradarbiaujant su Vilniaus muziejumi, kuriame iki 2023-ųjų gruodžio 31 d. veikia paroda „vilniaus_kambariai_v.1.1“, kviečianti susipažinti su tuo, kas formavo Vilnių – žmonėmis, gyvūnais, augalais, reljefu.

  • Toli nuo turistų akių yra Veneciją nuo potvynių saugantys kilnojami barjerai „Mozė“. Tiesa, didžiąją laiko dalį „Mozė“ guli po vandeniu, barjerai pakeliami tik per potvynius, galinčius miestui sukelti rimtesnių nuostolių.

    Dabar tokie potvyniai vyksta 15 dienų per metus. Prognozuojama, kad 2060-2070 metais jie vyks mažiausiai 180 dienų per metus.
    „Uždaryta, nekvėpuojanti lagūna yra „laguna morta“, mirusi lagūna“, – taip apibūdina ateities perspektyvas Venecijoje įsikūrusi gidė Aida Skorupskaitė.

    Mokslininkai ir valdžia tikisi, kad iki to laiko bus atrasti kiti sprendimai – tokie, kurie padės išsaugoti ne tik miestą, bet ir lagūną. „Mes turime tik vieną problemą – tas laikas yra jau rytoj“, – sako inžinerijos mokslų daktaras Davide Tognin, ketverius metus tyrinėjęs potvynių sąnašomis mintančias druskingas pelkes Venecijos lagūnoje.

    Autorė Inga Janiulytė-Temporin

    We Are Here Venice nuotrauka

  • Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas karo pabėgėlių. Vokiečiai ukrainiečius priėmė ir į savo namus, organizuoja bendruomenių susitikimus, remia jų norą užbaigti karą.

    Maža dalis visuomenės garsiai protestuoja prieš bet kokį įsitraukimą į karą. Kai Vokietijos kancleris pareiškė, kad šalis ir toliau siųs ginklus Ukrainai, žmonės rėkė Olafą Scholzą vadindami karo kurstytoju ir reikalavo kurti taiką be ginklų. Scholzas jiems atgal šaukė, kad Vladimiras Putinas yra karo kurstytojas ir jei jie turėtų kiek nors proto, šauktų ant Putino.

    Bet gerokai tylesnis nepasitenkinimas, vidinis konfliktas vyksta vokiečių galvose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pacifizmo, taikos ir dialogo idėjomis besiformavusi visuomenė dabar susidūrė su žiauria karo Europoje realybe. Tai, kas atrodė nekvestionuojama, tapo kvestionuojama. O veikti reikia greitai, to iš pajėgiausios Europos ekonomikos ir politinės galios, tikisi Ukraina ir likęs žemynas.

    Nuo karo į Vokietiją pabėgę ukrainiečiai atvyko su stipriomis patriotiškumo nuotaikomis, noru nugalėti agresorių ir atkurti stabilumą savo šalyje. Jiems kyla klausimas – ar vokiečiai pajėgūs juos suprasti.

    Antroje pasakojimo dalyje žvilgsnis į bendruomenes, kuriose pinasi vokiečių ir ukrainiečių ryšiai, gimsta draugystė, supratimas.

    Autorė Rūta Dambravaitė