Episodit
-
Balandžio 12-ąją visuomenei duris atveria Sapiegų rūmai Antakalnyje – brandžiojo baroko stiliaus XVII a. pabaigos užmiesčio rūmai, Vilniaus rezidencinių ir kulto pastatų ansamblio dalis.Anot Šiuolaikinio meno centro, kuris rūpinasi rūmų įveiklinimu, direktoriaus Kęstučio Kuizino, atsižvelgiant į Sapiegų rūmų pastato lokaciją, barokinės architektūros specifiką ir naujai formuojamos padalinio darbuotojų komandos viziją bei lūkesčius, Sapiegų rūmai ateityje turėtų tapti traukos centru, kuris siūlo ir puoselėja kitokį santykį su savo lankytojais ir veiklos rėmėjais.„Paprasčiau kalbant, – aiškina jis, – viena yra organizuoti šiuolaikinio meno parodas ir renginius Vilniaus miesto centre, neutralioje balto kubo erdvėje, ir visai kas kita yra pristatyti meno procesus Antakalnyje, istorinėje aplinkoje, su kuria neišvengiamai teks ieškoti darnaus ir prasmingo santykio.“Sapiegų rūmų istoriją ir tai, ką čia atidarymo proga galės išvysti lankytojai, dienraščiui „Bernardinai.lt“ pristato rūmų vadovė Gintautė Žemaitytė.K. Kuiziną ir G. Žemaitytę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kalbėdamas apie Sapiegų rūmų unikalumą ir jų įveiklinimo projektą, K. Kuizinas sako, kad šiuo atveju reikia žiūrėti lokaliai iš Lietuvos gyventojų matymo perspektyvos.„Mes turbūt neturime mieste rūmų, kurie eksponuotų skirtingas epochas ir šiuolaikinį meną. Šiuolaikinis menas turi specifinę eksponavimo erdvę, o čia mes įžengiame į daugiasluoksnį pastatą, turintį daugybę persipinančių istorijų, daugybę šeimininkų, o tai neišvengiamai koreguoja patį meno suvokimą – tas pats menas, rodomas natūralioje aplinkoje, yra visai kas kita, kai mes jį matome istorinėje aplinkoje“, – sako jis.Sapiegų rūmuose esama užkonservuoto turto, pavyzdžiui, ikisapieginių laikų plytų degimo krosnies, kurios pristatymui visuomenei reikės dar daug lėšų. Ir tokių eksponatų yra ne vienas. Pasakodama apie šiuos unikalius dalykus G. Žemaitytė kalba: „Rūmuose esanti krosnis tikrai yra unikali. Šioje teritorijoje, prieš pradedant statyti pastatus, buvo daugybė plytų degimo krosnių. Turbūt iš tų plytų buvo statomas ir Vilnius, ir aplinkiniai pastatai.Ši krosnis yra užkonservuota, sutvarkyta, laukia savo eilės, kol turėsime pakankamai lėšų ją pristatyti visuomenei. Rūsyje taip pat yra labai daug likusių sienų polichromijos fragmentų, kurie atsidengti atkūrus barokines erdves. Jie tiesiog slypėjo po storais tinko sluoksniais. Tuos polichrominius fragmentus taip pat reikia tyrinėti – ieškosime būdų, kaip juos pristatyti.Rūmų rytinio fasado dalyje yra likusių užmūrytų langų, kurie, kaip žinome, turi tokius pat puošnius angokraščius kaip dalis išlikusių antrojo aukšto patalpų. Dar turime ir arklides šalia rūmų, kur taip pat yra įdomus pastatas. Ieškosime ir jo įveiklinimo būdų, naujos paskirties.Rūmai po truputį atidaro vis naujus dalykus, bet jų tyrimai užtruks dar keletą metų. Ieškosime mokslininkų, paveldosaugininkų pagalbos ir galvosime, kaip tai parodyti visuomenei.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/visuomenei-atveriami-sapiegu-rumai-kvapa-gniauziantis-issukis-virsta-realybe/.
-
Pirmą kartą į Lietuvos kino teatrus atkeliauja filmas apie vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių – kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų – „Prezidentas“.Viena jo kūrėjų – idėjos autorė, režisierė, žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, pasakodama dienraščiui „Bernardinai.lt“ apie šią asmenybę, prasitaria, kad pažintis ir bendravimas su prezidentu V. Adamkumi yra viena brangiausių gyvenime gautų dovanų. Pabūti šalia tokio žmogaus yra Dievo dovana.„Na dabar tai bus ašaros... nes visą laiką taip būna, kai galvoji apie prezidentą. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Aš tai labai giliai jaučiu, pati negaliu suvokti, kaip gali būti toks artimas žmogus, nors mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai“, – prisipažįsta D. Žeimytė-Bilienė.Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Filmo „Prezidentas“ premjera šalies kino teatruose – balandžio 12 dieną.D. Žeimytė-Bilienė, paklausta, kaip ir kada gimė idėja sukurti šį dokumentinį filmą, pasakoja: „2018-ųjų pabaigoje–2019-ųjų pradžioje. Dabar tikslios datos nepasakysiu, bet kažkur tuo metu. Bendraudami su Arūnu Valinsku visiškai kitais reikalais, pradėjome kalbėti apie kūrybos žanrą – viso gyvenimo interviu. Arūnas pasakė, kad visą laiką nešioja galvoje tokią mintį – gal pabandome padaryti kažką panašaus? Aš jam iš karto atsakiau – būtinai darom.Suprantama, svarbiausia mintis buvo – kas gi galėtų būti tas pirmasis žmogus, su kuriuo galėtume įgyvendinti šią idėją? Tai, aišku, buvo prezidentas Valdas Adamkus, su kuriuo aš jau turėjau tikrai labai gražų santykį per savo žurnalistinę profesiją ir karjerą.Paskambinau į Prezidentūrą patarėjai, papasakojau trumpai apie mūsų sumanymą. Prezidentas, aišku, noriai sutiko, ir mes tris kartus važiavom į jo namus ir ilgai kalbėjomės. Norėjome iš jo lūpų išgirsti jo gyvenimo istoriją, požiūrį į daugybę su Lietuva susijusių istorinių įvykių. O tie įvykiai juk buvo glaudžiai susiję su paties prezidento gyvenimu.Pasakyčiau daugiau – visas jo gyvenimas yra persipynęs su Lietuvos valstybės virsmu, Lietuvos, kaip valstybės, kūrimusi.Čia ir yra unikalumas. Tai epochos amžininko žvilgsnis į to laikotarpio svarbiausius įvykius, kurie visi iš esmės yra susiję su mumis – kaip šalimi ir kaip visuomene.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/zurnaliste-d-zeimyte-biliene-tiksliausias-valdo-adamkaus-apibudinimas-yra-sviesa/.
-
Puuttuva jakso?
-
Džiaugdamasis artėjančia Jubiliejine 100-mečio dainų švente jos vadovas, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa taip pat išgyvena dėl nepakankamo dėmesio mūsų nematerialiajam paveldui. Jo teigimu, gamtą jau išmokome saugoti, vabaliukus, augaliukus į Raudonąją knygą įrašome, bet su kultūros vertybėmis taip dar nesielgiame.„Būdami tokia maža tauta, kartais visiškai abejingai žiūrime į tai, kad užmirštama daina, šokis ar paprotys“, – apgailestauja S. Liausa. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Iki Jubiliejinės dainų šventės šimtmečio liko trys mėnesiai. Iš tiesų tai neeilinė Dainų šventė, pasak S. Liausos – šimtmečio šventė.„Tai pasaulyje analogų neturinti šventė, nes ji sujungia tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančių lietuvių meninius kolektyvus. Skaičiai išties įspūdingi: į šią Dainų šventę atvyks apie 36 000 dalyvių. Tokia gausa mus pačius nustebino. Manome, kad tam turėjo įtakos pasaulyje prasiautusi pandemija, tam įtakos turi Ukrainoje vykstantis karas – žmonės nori pademonstruoti solidarumą ir stiprybę su kariaujančia tauta“, – sako S. Liausa.Jis pasakoja, kad šventę sudarys 14 didelių renginių: „Dainų šventė prasidės Kaune. Iš čia kelsimės į Vilnių. Noriu paaiškinti, kodėl pradžia Kaune. Todėl, kad čia prieš 100 metų prasidėjo pirmoji Dainų šventė, tad Kaunas kiekvieną kartą turi tokią nerašytą teisę surengti pirmąjį šventės renginį. Jubiliejinis šimtmečio paminėjimo renginys vyks atnaujintoje Kauno dainų slėnio estradoje. Vėliau šventė kelsis į Vilnių, čia vyks tradiciniai renginiai, sudarantys pagrindinį šventės stuburą: Dainų diena, Šokių diena, Ansamblių vakaras, Folkloro diena. Be abejonės, bus ir kitų renginių, jau tapusių tradiciniais: pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“, kanklių koncertas, meno paroda, vokalinių ansamblių, teatro pasirodymai. Žodžiu, visi renginiai, kurie sudaro mūsų tautinį, nacionalinį palikimą.“Iš tiesų paveldas, pasak Dainų šventės vadovo, yra ganėtinai sudėtinga sritis. „Manau, viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus mąstymo. Kai kalbame apie materialųjį paveldą, atrodo, viskas aišku – yra priimti įstatymai, atsiranda visuomenės supratimas, kad jeigu koks objektas saugomas: pastatas ar paminklas, kažkas materialaus, tai mes linkę saugoti. Tačiau kai kalbame apie nematerialųjį paveldą, tai čia reikėtų išties labai stipriai susimąstyti, juk nematerialusis paveldas perduodamas iš lūpų lūpas. Tam nepasitarnauja ir nereikalingi ginčai.Tiesiog pamirštame, kad kalbame apie savo kultūrą, kalbame apie tuos reiškinius, dėl kurių atsirado civilizuota valstybė. Ji neatsiranda tuščioje vietoje. Tad turime remtis savo tėvų didžiuliu palikimu, jausti atsakomybę tai išsaugoti. Šimtmečio Dainų šventės šūkiu mes pasirinkome frazę „Kad giria žaliuotų“ – norime kalbėti apie tokią ekologiją, tokį suvokimą, kad pati dainų šventė nėra tik dainos ir šokiai – tai kai kas daugiau.Mes kuriame, sudarome galimybę kiekvienam ateiti ir prisiliesti prie tos tradicijos, pabūti kelias dienas, pagyventi, pamatyti, kaip gyvuojame. Kartu su latviais, estais rengiame konferencijas, seminarus, kurių metu kalbame apie tradicijos išsaugojimą. Ji pasaulyje išliko tiktai trijose mažose Baltijos valstybėse“, – samprotauja S. Liausa.Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Gailestingumo sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_atvelykis.htmlGarbė Jėzui Kristui! Šiandien švenčiame antrąjį Velykų sekmadienį, kuris dar yra vadinamas Atvelykiu. Taip pat mes švenčiame ir Dievo Gailestingumo sekmadienį.Kai šiandien klausomės Dievo žodžio skaitinių, Evangelijos, kuri prabyla į mus, galima atrasti įdomių dalykų. Matome, kad Jėzaus Prisikėlimo įvykis, kad ir koks džiaugsmingas jis būtų, vis dar kelia apaštalams nerimą.Evangelijoje skaitome, kad durims esant uždarytoms, Jėzus ateina ir sako: „Ramybė jums“. Vėlgi tai sukelia papildomo nerimo, nes tai, ką matė apaštalai – tai prikaltą ant kryžiaus ir mirštantį savo mokytoją, ir štai tas mokytojas dabar ateina, durims esant uždarytoms, ir sako „Ramybė jums“.Taip, jie girdi liudijimus – Marijos Magdalietės liudijimą, kitų moterų, kurios buvo atėjusios prie tuščio kapo, bet niekas nepagavo, nepamatė Viešpaties Jėzaus, išeinančio iš to kapo, kaip įvyko pats Prisikėlimas. Jo grįžimas į gyvenimą ir gyvenimo pažadas mums lieka iš dalies paslaptimi, bet iš kitos pusės – Dievo galybės ženklu.Kai Jėzus pirmą kartą ateina, vieno iš dvylikos apaštalų – Tomo – nėra kartu. Ir kai apaštalai sako Tomui: „Mes matėme prisikėlusį mokytoją“, Tomas sako: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“Šandien, kai švenčiame Dievo Gailestingumo sekmadienį, mes turime atkreipti dėmesį į apaštalą Tomą, nes jo laikysena yra pagrindinis raktas, kuris arba atrakina mums Evangeliją, atrakina mums santykį su Dievu, arba mes liekame už borto. Pirma didžiausia klaida, kurią Tomas daro – jis sako: „aš nepatikėsiu, kol nebus įvykdytos mano sąlygos arba mano reikalavimai“.Tomas tarsi apriboja Viešpaties veikimo galimybes, nusakydamas, kas jam yra reikalinga, kad jis patikėtų. Tai yra, kad iš vienas pusės, tu atsisakai Dievo dovanos, kuri gali būti tau suteikta, iš kitos pusės – tu įpareigoji save patikėti, gavęs tam tikrus faktinius įrodymus. Ir nemažai žmonių šiandien susiduria su panašiu iššūkiu – „Aš noriu, kad Dievas įrodytų savo buvimą“. Dažnai būna, kad „aš noriu, kad Dievas įrodytų savo buvimą, padarydamas, kaip aš noriu, vykdydamas mano prašymą, išgirsdamas mano maldą, suteikdamas tą dalyką, ko aš prašau.“Kristus ateina anrą kartą, kai Tomas yra kartu su apaštalais, parodo savo rankas, parodo savo šoną ir sako: „Tomai, štai aš, įdėk savo pirštus į mano žaizdas, patikrink jas.“ Ir, kai Tomas pamato Viešpatį, jau nebėra reikalo tikrinti žaizdų, Tomas sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tie jo žodžiai yra tikėjimo išpažinimas, kurį Tomas taip spontaniškai pasako, pamatęs prisikėlusį Kristų, stovintį priešais jį.Senesnioji karta, dalyvaudama šventosiose Mišiose, kai kunigas iškelia konsekruotą ostiją ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, lenkiasi ir sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Kiti žmonės per konsekraciją, kai kunigas taria Jėzaus žodžius, kuriuos Viešpats sakė Paskutinės vakarienės metu, tyliai sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.Priimkime Viešpatį ir Jo žodį, kuris veda mus išganymo keliu, kad Jis būtų mūsų gyvenimo vadovas, nes jis yra Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas. Amen.Kun. Valdemaras Lisovskis tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje JAV Bruklino vyskupijoje, Niujorke.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/?p=1076512&preview=true 2024 m. gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, oficialiai vadinamas Privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams ir neagituodamas balsuoti „už“ ar „prieš, iki pat referendumo savaitės interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ sekmadieniais publikuos užsienyje dirbančių sielovadininkų parengtas ir nuotoliu įrašytas „Sekmadienio meditacijas“ – kunigų komentarus apie to sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitinius.
-
Balandžio 7-ąją minima Pasaulinė sveikatos diena. Šią šventę inicijuoja Pasaulio sveikatos organizacija nuo 1950 metų. Šiemet dėmesys sutelkiamas į sveikatos apsaugos prieinamumą – kiekvienam ir visur. Nors kai kuriose srityse medicinos pažanga stulbinama, pusei pasaulio gyventojų šiuolaikinė sveikatos apsauga vis dar nėra prieinama, arba ji jiems per brangiai kainuoja.Gydytoja kardiologė Giedrė Balčiūnaitė, linkėdama visiems kuo geriausios sveikatos, primena, kad turėtume būti fiziškai aktyvūs. Tai mūsų visuomenės problema – kad fizinis aktyvumas dažnai yra nepakankamas. Taip pat svarbu nežaloti savęs žalingais įpročiais.G. Balčiūnaitę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Paklausta, kodėl širdies ir kraujagyslių ligos tiek pasaulyje, tiek Europoje, o ir Lietuvoje minimos tarp labiausiai paplitusių, kardiologė sako: „Tai tiesa – kraujagyslių ligos jau daug metų lyderiauja neigiama prasme, išlieka didelis sergamumas jomis. Lietuvoje situacija taip pat nėra gera. Tai pagrindinė mirtingumo priežastis, nors ir vykdomos prevencinės programos.Lietuva geografiškai pagal širdies ir kraujagyslių ligų paplitimą priklauso padidėjusios rizikos regionui. Nors esame Europos Sąjungos valstybė ir norėtume lygiuotis į Vakarus, į Skandinavijos šalis, tačiau esame greta tokių valstybių kaip Rusija, Baltarusija, Rytų Europos šalys. Taigi mūsų regione situacija nėra gera, ir dėmesio tam niekada nebus per daug.“Ką neteisingai darome, kad mus taip persekioja ir kankina kraujagyslių bei širdies ligos?„Tų priežasčių yra labai daug, – pabrėžia G. Balčiūnaitė. – Tai nėra tik tai, kad žmonės kažką neteisingai daro. Vienas dalykas yra nuo mūsų nepriklausantis, tai – paveldėjimas. Nors ir darome viską teisingai, bet jeigu širdies kraujagyslių ligomis sirgo mūsų tėvai, dėdės, tetos, ypač ankstyvame amžiuje, iki penkiasdešimties metų, tada yra didesnė paveldimumo rizika, ir šioms ligoms reikėtų skirti didesnį dėmesį.Taigi šių veiksnių jau pakeisti negalime, bet yra labai daug dalykų, kurie priklauso tik nuo mūsų. Visų pirma – mūsų gyvenimo būdas, kas padidina mums riziką sirgti.“Pasak kardiologės, visą žmonių populiaciją būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Dalis žmonių yra sveiki asmenys, kurie neturi problemų, nėra sirgę širdies, kraujagyslių ligomis. Jiems pagrindinis dalykas – stengtis išsaugoti sveikatą. Absoliuti mūsų dauguma gimstame turėdami sveiką širdį. Mūsų tikslas yra tai išsaugoti ir suteikti širdžiai palankias sąlygas dirbti.„Ką mes turėtume daryti? Pirmiausia turėtume būti fiziškai aktyvūs. Tai mūsų visuomenės problema – kad fizinis aktyvumas dažnai yra nepakankamas. Daug problemų išsivysto tuomet, kai žmonės yra nutukę: tada išauga cukrinio diabeto rizika, kyla kraujo spaudimas.Svorio kontrolė ir tinkama mityba – taip pat labai svarbu. Mityboje svarbu mažiau vartoti gyvulinės kilmės produktų, daugiau augalinių, daugiau valgyti daržovių, vaisių, nesočiųjų riebiųjų rūgščių, skaidulinių medžiagų. Tai pat svarbu nežaloti savęs žalingais įpročiais, nes įrodyta, kad rūkymas padidina širdies kraujagyslių ligų riziką penkis kartus. Reikia stengtis palaikyti normalų kraujospūdį, normalų cholesterolio kiekį. Taip pat svarbus fizinis aktyvumas pacientams, kurie serga širdies nepakankamumu, tuomet rekomenduojama judėti pagal savo galimybes. Ir, be abejo, reikia laikytis gydytojų rekomendacijų, nes gydytojai visada nori tik gero“, – sako kardiologė G. Balčiūnaitė.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
2024 m. gegužę sukanka trylika metų, kai Europos Taryba Stambule priėmė Moterų apsaugos nuo smurto ir kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje konvenciją, kuri trumpai vadinama Stambulo konvencija. Pagrindinis jos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto.Šis dokumentas įvairiose šalyse buvo sutiktas skirtingai. Kai kur – palankiai, kai kuriose valstybėse debatai tęsiasi iki šiol.Dabartiniu metu Stambulo konvenciją yra pasirašiusios 47 valstybės, tarp jų ir Lietuva. Tačiau Lietuvos Seimas šios sutarties dar nėra ratifikavęs, ir neatrodo, kad artimiausioje ateityje tai padarytų.Kovo viduryje Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė atsakymą į grupės parlamentarų užklausą, ar kai kurie Stambulo konvencijos straipsniai neprieštarauja mūsų Konstitucijai. Atsakymas skamba taip: Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris prevencijos konvencija neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.Dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovės – Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė ir sociologė, lyčių lygybės ir smurto lyties pagrindu ekspertė, Moterų informacijos centro valdybos narė Jurgita Pečiūrienė – teigia, kad nemažai žmonių yra neįsigilinę į konvencijos turinį ir esmę, priešiškumą demonstruoja jos net neskaitę. Panašiai elgiasi ir kai kurie politikai, skleisdami netikslias žinias apie šį dokumentą.J. Juškaitę ir J. Pečiūrienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.J. Juškaitė, paklausta, kokios priežastys neleidžia konvencijos priimti, sako: „Manau, yra nemaža visuomenės dalis, kuriai nepatinka ši konvencija, ir ta visuomenės dalis gana aktyviai padirbėjo, kad paskleistų baimes. O kai kalbame apie baimes, tada jas reikia paneigti. Jau iš karto įsiveliame į dialogą: ne, ne taip, to konvencijoje nėra. Ir tada apie konvenciją iš esmės kalbame kaip apie negatyvų dalyką, kurį reikia kažkaip aiškinti – paaiškinti, kas čia yra netiesa, kas – tiesa. Užsimezga tokia nereikalinga diskusija, o prie esmės – iki smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje – mes taip ir neprieiname.“J. Pečiūrienės teigimu, Lietuva šiuo požiūriu atrodo blogai, nes yra viena iš penkių Europos Sąjungos šalių, kurios yra neratifikavusios Stambulo konvencijos. Lietuvoje labai daug mitų apie šią konvenciją.„Noriu pažymėti, kad tarp konvenciją pasirašiusių valstybių taip pat yra krikščioniškų šalių, turinčių senas tikėjimo tradicijas. Šios konvencijos esmė yra smurto artimoje aplinkoje prieš moteris prevencija ir pagalba smurtą patyrusiosioms. Yra labai daug dezinformacijos apie šią konvenciją. O tose šalyse, kurios yra jos neratifikavusios, dezinformacijos tekstas yra identiškas“, – aiškina Moterų informacijos centro valdybos narė.Kas yra lytis socialiniu aspektu, kodėl ji tiek daug kelia įvairiausių nuomonių, prieštaravimų Stambulo konvencijos kontekste?„Lytis socialiniu aspektu, arba socialinės lyties aspektas, iš esmės sako, kad yra žmogaus biologija, ką mes kiekvienas turime, bet taip pat tai yra dalykai, kurie siejami su lytimi ir kurie kiekvienoje kultūroje yra skirtingi. Turbūt geriausias arba aiškiausias to pavyzdys – moterys Afganistane, kokios kultūrinės normos joms taikomos. Afganistane moteris suprantama kaip naminis gyvūnėlis, kuris turi pagimdyti vaikų ir aptarnauti šeimą.Jeigu pagalvosime apie Lietuvą, čia visiškai kitoks moters supratimas ir vertinimas. Kai kalbame apie lyties socialinį aspektą, arba lytis socialiniu aspektu, tai būtent tas kultūrines normas bei tradicijas ir turime galvoje.Taigi, kalbant apie smurto prieš moteris mažinimą, nesuprantant ir negalvojant apie tuos kultūrinius, socialinius aspektus, sunku susidaryti tikrą padėties vaizdą“, – teigia Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/j-juskaite-nemaza-dalis-visuomenes-kuriai-nepatinka-stambulo-konvencija-gana-aktyviai-padirbejo-kad-paskleistu-baimes/.
-
Artėjant referendumui dėl daugybinės pilietybės įteisinimo, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ sako, kad lietuviams šis klausimas yra labai svarbus, nes referendumas vyksta jau ne pirmą kartą.„Visiems užsienyje gyvenantiems lietuviams labai aktualu, kad vyks antras referendumas – jie nepalieka ramybėje šio klausimo, tai reiškia, jog jie yra pagrindiniai iniciatoriai, kad tai būtų sprendžiama“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina arkivyskupas. Jį kalbina žurnalistas Tomas Kemzūra.Gegužės mėnesį vyks prezidento rinkimai ir referendumas dėl dvigubos pilietybės. Kiek užsienio lietuviams katalikams yra aktualus Lietuvos pilietybės išsaugojimo klausimas?„Tikrai labai skaudus dalykas, kad per 30 metų maždaug apie 700–750 tūkstančių Lietuvos piliečių išvyko iš Lietuvos. Tiek žmonių mažiau dabar gyvena Lietuvoje.To išvykimo priežastys įvairios, kartais sakoma – ieškojo geresnio gyvenimo. Bet aš klausiu – kas Lietuvoje neieško geresnio gyvenimo? Kas čia ieško blogesnio gyvenimo? Visi stengiasi, gal būtų sudėtinga griežtai vertinti ir tuos, kurie išvyko – jie ten gyvena, turi darbus, augina vaikus. Be abejo, nori prisidėti prie tos šalies, kurioje gyvena, gerovės, daryti įtaką tam gyvenimui ir dažnai gauna pilietybę“, – svarsto arkivysk. L. Virbalas.Pasak jo, tie žmonės, lietuviai, Lietuvos piliečiai, kurie gauna kitos šalies pilietybę, tada pagal dabartinius įstatymus netenka Lietuvos pilietybės. Kartais tai tokios sukrečiančios istorijos: „Jungtinėse Valstijose kalbėjausi su vienu žmogumi, jis labai įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą. Organizuoja, padeda – viską daro savo lėšomis, niekas jam už tai nemoka. Savo laiką, energiją, lėšas skiria lietuvių veiklai. Dėl tos jo veiklos tada iš Lietuvos atvyksta menininkai, vyksta įvairūs koncertai, pasirodymai, parodos, taip pat ir verslininkai mezga ryšius. O tada, galima sakyti, Lietuvai yra net ir materialinė nauda dėl lietuvių bendruomenės veiklos. Ir štai žmogus daugiau kaip 20 metų taip darbuojasi, o „atlyginimas“ už tai – iš jo atėmė Lietuvos pilietybę. Tai absurdas. Taip negali būti.“Tuo labiau, arkivyskupo nuomone, kai palyginame, kad pagal dabar galiojančius įstatymus tie lietuviai, kurie išvyko iki 1990-ųjų, arba tų Lietuvos piliečių palikuonys, taip pat ir anūkai, gali tarsi susigrąžinti, atkurti Lietuvos pilietybę. Tai yra gerai, tai teisinga, bet tikrai yra nemažai žmonių, kurie įvairiose šalyse – ir Pietų Amerikoje, ir Pietų Afrikoje – jau nebeišlaikė lietuvių kalbos. Jie jau nebemoka lietuviškai, arba kiti galbūt jau ir toliau buvo nuo bet kokios lietuviškos veiklos, bet iš jų nereikalaujama nieko kito, kaip tiktai pristatyti reikiamus dokumentus. Net ir žinojimo ką nors apie Lietuvą, Lietuvos istoriją.„Štai tie asmenys gauna Lietuvos pilietybę, tada turi savo šalies ir Lietuvos pilietybę, o žmonės, kurie išvyko per pastaruosius dešimtmečius – ir tai reiškia, kad jie gimė Lietuvoje, mokėsi Lietuvoje, jų draugai Lietuvoje, jų tėvai Lietuvoje, jų senelių kapai Lietuvoje, jie turi ryšių Lietuvoje, jie nuolat grįžta į Lietuvą, jiems rūpi Lietuva – jie netenka pilietybės. Jau vien tai rodo neteisingumą, ir reikia jį spręsti.Manau, norime, kad kuo daugiau lietuvių sugrįžtų į Lietuvą, ir gera tendencija, jog pastaraisiais metais jų daugiau grįžta, negu išvyksta. Tai taip žvelgiant, kas ateityje grįš – ar tie, iš kurių buvo atimta pilietybė, ar tie, kurie išlaikė Lietuvos pilietybę? Arba, neduok Dieve, jeigu reikėtų kuo nors prisidėti prie Lietuvos gyvenimo ir gynybos – vėlgi kas tai darytų: ar tie, kurie išsaugojo Lietuvos pilietybę, ar kurie jos neteko? Yra daug aspektų, ir tikrai negalima taip lengva ranka nubraukti daugiau kaip 700 tūkstančių Lietuvos piliečių gyvenimo. Jie, kad ir kur būdami, gali padėti Lietuvai, atstovauti Lietuvai. Tai yra didelė mūsų tautos dalis“, – svarsto arkivysk. L. Virbalas SJ.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivyskupas-l-virbalas-sj-uzsienio-lietuviai-nori-ne-gauti-bet-issaugoti-pilietybe/.
-
Prieš trejetą metų Alytaus parapijos kunigas Rytis Baltrušaitis ėmėsi neįprasto bendravimo su tikinčiaisiais – kalbėjimosi laiškais. Ne elektroniniais, o paprastais, ranka parašytais popieriuje ir nusiųstais paštu.Kunigas sako, kad yra žmonių, kurie drąsiai prieina prie kunigo ir užduoda jam klausimą. Bet taip pat yra tokių, kurie dėl įvairių priežasčių negali, nedrįsta arba nenori susitikti ir kalbėtis gyvai. Tuomet pagalbon pasitelkiami popieriniai laiškai.Kunigą R. Baltrušaitį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kas paskatino imtis tokios bendravimo su žmonėmis formos – popierinių laiškų rašymo?„Paskatino pandemijos laikas – turėjau daugiau laiko, kadangi mes, kunigai, negalėjom daug ko tuo metu daryti. Fiziškai tik nuvažiuodavom prie kapinių vartų pasitikti mirusįjį, jį palaidoti, ir viskas. Net Mišių dalyvaujant tikintiesiems negalėjome aukoti. Taip pamažu supratau, kad žmonės išgyvena labai daug įtampos, nerimo, neaiškumo dėl pandemijos. Kai kas tada įžvelgė net pasaulio pabaigos ženklų. Tada pagalvojau – o ką aš galėčiau tokioje situacijoje padaryti, kaip jiems padėti? Viena iš minčių buvo – gal galiu atsakyti raštu į jų laiškus ir juose keliamus klausimus? Gal tai bus nors mažas spindulėlis šviesos ir prasmės bent akimirką, bent kol perskaitys?“ – pasakoja kunigas.Ką rodo gyvenimiška patirtis, tarnystė – ar daug yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali, nedrįsta ar nenori tiesiog susitikti ir kalbėtis gyvai, mieliau visa tai išdėsto laiške?„Daugeliui žmonių rūpi įvairūs dalykai, neretai tuos klausimus jie norėtų spręsti pasitelkę į pagalbą kunigą ar kokį kitą dvasininką. Jie ieško dvasininko, tačiau ne visada lengva rasti gebantį kalbėtis kunigą, nes žmonėms kartais pasakoma, esą pašnekovas neturi patirties, kad tai ne jo kompetencija. Iš kai kurių gaunamų laiškų turinio galiu spręsti, kuriais klausimais žmogui akis į akį kalbėtis būtų labai nepatogu. Man nebūtų nepatogu, jei žmogus ateitų, bet jam reikia savotiškai persilaužti. Tai laiškas, manyčiau, galėtų būti tam tikras susitikimo tilto projektas“, – sako kun. R. Baltrušaitis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/neiprastai-su-tikinciaisiais-bendraujantis-kun-r-baltrusaitis-laiskuose-galima-issipasakoti-bet-ne-atlikti-ispazinti/.
-
Apie vaisių ir daržovių auginimą išmano visi, tik ne visiems pavyksta pasiekti gerus rezultatus. Informacinių technologijų specialistas Povilas Goberis teigia, kad jį, kaip pats sako, augusį arti žemės, visada domino gamta, augalai, sodai, daržai. Ir dabar, turėdamas nedidelį ūkelį, jis eksperimentuoja su įvairiausiais augalais ir tuo nori pasidalinti su kitais sodininkais bei daržininkais.Tai P. Goberiui buvo viena iš paskatų sukurti specialų tinklalapį „Derlingas.lt“, kuriame kaip enciklopedijoje žmogus rastų atsakymus į visus jį dominančius klausimus.P. Goberį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kodėl visiškai kitos srities ekspertui kilo noras sukurti būtent tokią žemišką svetainę?„Tas noras kilo todėl, kad ši tema visada buvo man artima. Aš ir pas senelius augęs kaime, ir po daržą lakstęs, ir Dzūkijos miškuose rinkęs grybus. Gamta, augalai, sodai, daržai – man tiesiog įdomi, artima, jauki tema. Mano manymu, Lietuva iki šio neturėjo rimtos, išvystytos šios srities svetainės. Dabar šią tematiką nagrinėja daugybė įvairių svetainių, didieji Lietuvos portalai – dažniausiai priebėgom, po truputėlį, kai ateina tam tikras sezonas.Man norėjosi sukurti vikipedijos modelio svetainę, kur tuo besidomintys žmonės rastų beveik viską. Noriu iš karto pabrėžti, kad žemės ūkio temų nenagrinėjame. Čia tik sodas, daržas, primityvesni baziniai dalykai“, – pasakoja P. Goberis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/specializuotoje-svetaineje-sodininkams-ir-darzininkams-kaip-enciklopedijoje-cia-rasite-visus-atsakymus/.
-
Dar kartą Viešpats mums leidžia išgyventi Velykų dovaną. Tik tiek, kad šios Velykos dar tebėra pažymėtos giliai skaudžių dalykų: karo šešėlis, taip stipriai daugelio jaučiamas visai šalia mūsų vaizduose, kuriuos stebime, naujienose, kurios mus be perstojo pasiekia... Mūsų laikas yra pažymėtas mirties, silpnumo, nesupratimo... Taip pat žmogaus cinizmo, trūkumo būti artimam kitam, prisiliesti prie kito gyvenimo. Išgyvename ir skaudžius dalykus Bažnyčioje, kurie parodo žmogaus silpnumą ir nuodėmingumą.Ir šitokiame pasaulyje ateina Velykos, kurios tarsi užantspauduoja šią mūsų patirtį pačioje jos gelmėje. Laikų pradžioje žmogus, Dievo sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą, nusprendžia pasipriešinti Dievui ir taip atsiskiria nuo Gyvybės Medžio, kuris yra pats Dievas. Kai mūsų santykis, mūsų gyvenimai, mes patys nebemokame liudyti, kieno paveikslas esame, viskas tampa pilka siena, į kurią tik daužome galvas, o dar blogiau – daužome galvas kitų, net ir pačių mums artimiausių, net ir pačių mažiausių, pačių silpniausių. Šitaip pasaulyje įsiviešpatauja mirtis, baimė, blogis.Tam, kad susigrąžintų žmogų ir pasuktų pasaulio likimą į save, Dievas Kristuje net tik nužengia iš savo Dangaus aukštybių, kurios mums atrodo tokios tolimos ir nepasiekiamos, bet netgi daugiau – iš meilės, kuria dalijasi su savo Tėvu vienas kitam ir pasauliui, nusileidžia iki to, kur atkeliavo žmogus, pabėgęs nuo savo Gyvenimo Viešpaties, nuo savo Tėvo. Jis nusileidžia iki Dievo atmetimo, kurį pasirenka žmogus. Taigi Kristuje susikoncentruoja visas pasaulio nuopuolis, blogis ir kančia. Jis buvo išduotas žmonių, Jis net buvo paliktas draugų, išgyveno neapykantą, tautos autoritetų atmetimą, karių žiaurumą, neteisingą žiaurumą. Jis, nekaltasis, ne tik identifikuojasi su nekaltųjų skausmu, bet ir su tais, kurie daro blogį – per jų blogį Jis prie jų prisiliečia savo nekaltumu...Neįmanoma įsivaizduoti to pagal mūsų logiką, bet be šito Jis nebūtų galėjęs nueiti taip toli, iki tokios gelmės, iki žmogaus gyvenimo ir egzistencijos žemumų, iki žmogaus kapo. Kadangi Jis eina su Tėvo meile, aukščiausios Dievo aukštybės ir žemiausios žmogaus žemybės – Dangus ir pragaras – yra paties Dievo apkabinami meilės glėbiu, meilės, kuri sugriauna vartus, sugriauna sienas, nužudo pačią mirtį jos pačios ginklu. Kristus persmeigia mirtį jos pačios geluonimi.Būtent todėl Velykų šviesa yra tokia stipri, jog, nepaisant to, kad ir kaip žemai galėtume pulti, kad ir kokius pragarus galėtume išgyventi, kad ir kokioje mūsų gyvenimo kapų duobėje būtume, Jėzaus ranka mus pasiekia. Reikia mokėti ir vis mokytis sugebėti ištiesti Jam ranką, nes tik Jame mūsų mirtis gali tapti gyvenimu. Tai yra tikroji Velykų – Paschos – Perėjimo – reikšmė – perėjimas iš gyvenimo, iš kūrinijos, pažymėtos mirties, į Tėvo karalystę, į gyvenimą.Linkiu mums visiems, kad galėtume liudyti vieni kitiems savo gyvenimais, jog Kristaus Prisikėlime yra įmanomas mūsų pačių prisikėlimas, net tik laikų pabaigoje mirusiesiems keliantis, bet šiandien čia ir dabar keltis, keltis gyvenimui, keltis šviesai, kad mes, mūsų Bažnyčia, būtų įžengimo į Viešpaties Karalystę ženklas, ta Amžinybės Komunija – bendrystė tarp Dievo ir žmogaus, kurioje gimsta džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.Kristus prisikėlė!!!Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP yra Vilniaus šv. apašt. Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyno prioras.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/velyku-sviesa-yra-tokia-stipri-jog-nepaisant-to-kokioje-gyvenimo-kapu-duobeje-bebutume-jezaus-ranka-mus-pasiekia/.
-
Mielieji, Velykų prasmę ir džiaugsmą puikiausiai atskleidžia Šventasis Raštas. Visa Velykų savaitė ir Velykų laikas (iki Sekminių) skirti mums apmąstyti ir semtis gyvenimo jėgų iš Kristaus Prisikėlimo malonės galios, kuri mums suteikta per krikštą.Evangelijoje (pagal Morkų) pasakojama, kad saulei tekant moterys atėjo prie Jėzaus kapo ir pamatė, jog akmuo nuo angos buvo nuristas, o kapas – tuščias. „Nenusigąskite“, – kreipėsi į jas angelas.Kaip dažnai nutinka, kad nustembame, jaučiame baimę, kai reikalai vystosi kitaip, nei buvome numatę ir tikėjęsi. Tačiau angelo žinia taip pat skirta ir mums, kiekvienam iš mūsų. Angelas sako: „Nenusigąskite, Jėzus prisikėlė, jo čia nebėra. Eikite ir pasakykite jo mokiniams.“Tegul Prisikėlusio Kristaus šviesa apšviečia mūsų gyvenimus, mūsų kasdienybę ir išsklaido baimę bei nerimą. Tegul Ramybė, kurią Prisikėlęs Jėzus dovanoja savo mokiniams, pripildo ir mūsų širdis bei gyvenimus taip, kad gyvenimo audros mūsų neišblaškytų.Tesklinda Geroji Naujiena – Kristus prisikėlė – jis eina pirma mūsų, jis eina su mumis.Visu savo gyvenimu dalinkimės šia džiugia žinia.Su šv. Velykomis!
-
Velykų žodyje ir sveikinime Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas ypač pabrėžia atsinaujinimo prasmę ir vertę. „Kaip džiaugiamės pavasariu, taip reikia džiaugtis ir asmeniniu atsinaujinimu. Atsinaujinimas mums suteikia jėgų visiems metams“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina arkivyskupas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Arkivyskupo nuomone, tam, kad mes patirtume Velykų džiaugsmą ir teikiamą ramybę, reikia giliai išgyventi slėpinius. „Tarp žmonių vyrauja tokia tendencija – gyvenime plaukti paviršiumi. O Velykų šventimą kuo giliau išgyvename, tuo artimiau paliečiame ramybės šaltinius, kuriuos Kristus žada ir teikia.Bažnyčia yra tik Dievo malonės tarpininkas. Kuo žmogus plačiau atveria savo širdį Dievo malonėms, tuo giliau patiriama ramybė, kurios trokšta širdis“, – sako arkivysk. G. Grušas.Šv. Velykų proga jis linkėjimus norėtų perduoti žodžiais, kuriais pats Viešpats ir angelai visose evangelijose kartoja – nebijokite.„Jėzaus mirtis ir prisikėlimas suteikia mums visiems viltį, kad net baisiausiomis aplinkybėmis triumfuoja Dievo pergalė. Tad nereikia bijoti, net jei aplinka atrodo pavojinga, net jei nežinome, kas laukia ateityje. Regėkime Jėzaus pergalę, išgirskime tą žinią ir priimkime ją į širdį. Priimkime jo teikiamą ramybę – tai yra mūsų džiaugsmo šaltinis.Noriu palinkėti džiaugsmingų šv. Velykų. Nebijoti, pasitikėti ir džiaugtis“, – sveikinimo žodžius taria arkivysk. G. Grušas.Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Prezidentas Valdas Adamkus tikina, kad jo dešimties metų dalyvavimas kuriant Lietuvos užsienio politiką, atgavus Nepriklausomybę, buvo stengimasis „įvesti Lietuvą atgal į tarptautinį lygį“.Kalbėdamas apie tai, kokius šiandien mato Lietuvos pasiekimus per dvidešimt narystės NATO ir Europos Sąjungoje metų, V. Adamkus pabrėžia: tai – stebuklas. Taip pat teigia, kad žinią, jog Lietuva tapo visateise NATO nare, priėmė su jauduliu, kaip savotišką viso savo gyvenimo darbo pripažinimą.V. Adamkų kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Atvirai pasakius, aš prisimenu tą dieną kaip savotiškai įtemptą. Be galo džiaugiausi tą dieną, kad pagaliau esame pripažinti tarptautinės bendruomenės ir kartu kaip valstybė, tauta prisiimame atsakomybę NATO aljanse“, – dvidešimties metų, kai Lietuva tapo visateise NATO nare, proga dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasidžiaugė V. Adamkus.NATO yra didžiulė pasaulinė organizacija, į kurią bet kas nepatenka, nes tam keliami rimti reikalavimai, svarstė prezidentas V. Adamkus.„Lietuva sugebėjo įvykdyti tuos reikalavimus, todėl su pasididžiavimu sakau, kad mes, kaip ir kiti NATO nariai, tapome atsakingi už Europos ateitį, o kartu ir Lietuvą.Turiu būti jums atviras – aš ne tik tą dieną, bet ir šiandien, kai žvelgiu į Lietuvos nueitą kelią, matau tame kelyje ir nedidelį savo įnašą. Ar gali daugiau besvajoti ir besidžiaugti? Galiu pasakyti – tai yra savotiškas viso mano gyvenimo darbo pripažinimas“, – apibendrino prezidentas V. Adamkus.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/v-adamkus-zinia-kad-lietuva-tapo-nato-nare-priemiau-kaip-viso-savo-gyvenimo-darbo-pripazinima/.
-
Kovo 29-ąją sukanka dvidešimt metų, kai Lietuva tapo visateise NATO nare. Šia proga buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, ambasadorius Antanas Valionis su dienraščiu „Bernardinai.lt“ pasidalijo prisiminimais: švenčiant Lietuvos ir kitų naujų narių priėmimą į NATO, kylant septynių valstybių vėliavoms, daugelio valstybių vadovų, diplomatų akyse spindėjo džiaugsmo ašaros.Ambasadoriaus nuomone, šiandien NATO yra vienas pamatinių valstybės saugumo ir klestėjimo garantų, o narystę teigiamai vertina daugiau kaip 90 procentų gyventojų – stojimo metu jų buvo perpus mažiau. Todėl tąsyk A. Valionio vadovaujamai Užsienio reikalų ministerijai ir kitoms žinyboms teko rimtai padirbėti, kad žmonės suprastų mūsų stojimo į NATO tikslus ir svarbą.Ne paslaptis – būta ir dvejonių, nuogąstaujant, kad tokiu būdu prarasime suverenumą.A. Valionį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Pasakodamas apie Lietuvos narystės NATO ištakas, ambasadorius A. Valionis teigia: „Prie ištakų stovėjo prezidentas Algirdas Brazauskas, profesorius Vytautas Landsbergis, kuris, 1993 metais paklaustas, kodėl mes nesikreipiame į tuometinį NATO generalinį sekretorių Manfredą Wörnerį ir neprašome būti priimami į NATO, atsakė: dar ne laikas. Brazauskas 1994 metų sausio mėnesį parašė tokį laišką ir kreipėsi su prašymu priimti į NATO. Štai čia tos ištakos ir pats sprendimas.Įtemptais 1993-iaisiais, kai Rusija šaudė į savo parlamentą, mes sugebėjome įtikinti ją išvesti kariuomenę, nors neturėjome išvedimo sutarties, tik patį protokolą, kurį suderino Rusijos gynybos ir Lietuvos krašto apsaugos ministrai. Tas kelias niekada nebuvo lengvas. Prisiminkime tuometinę geopolitinę padėtį.Po NATO plėtros vadinamojo Vokietijos etapo, kai susijungė Vokietijos Federacinė ir Vokietijos Demokratinė Respublikos, garsiai buvo šaukiama, kad tai paskutinis NATO plėtros etapas ir kad toliau į rytus – nė colio. Ką girdėjom 2001-ųjų gruodžio mėnesį – NATO, susirinkite savo žaislus, sakė vienas Rusijos viceministras, ir nešdinkitės už 1997-ųjų ribos. Tais metais Madride Lenkija buvo pakviesta į NATO.Taip, man teko dalyvauti tame lemiamame Lietuvos stojimo į NATO etape – taip lėmė istorija. Mes buvom valdžioje, buvo gera socialdemokratų ir socialliberalų koalicija, kuri, manau, garbingai įvykdė žingsnis po žingsnio egzistencinį istorijos, prabėgusių šimtmečių suformuotą supratimą, kad tik Vakarų Europos civilizacijoje, Europos Sąjungoje, bet pirmiausia NATO, kaip egzistencinėje struktūroje, yra mūsų ateitis.“Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Rytų Europos studijų centro vadovo Lino Kojalos nuomone, Lietuva nėra šalis, kuri pasikliauja vien tiktai NATO aljanso teikiamomis saugumo garantijomis – ji pagal išgales pati didina savo gynybos pajėgumus.Kartu politologas apgailestauja, kad 2024-aisiais tik apie 18 NATO valstybių iš 32-ų bus pasiekusios 2 proc. bendrojo vidaus produkto, skirto gynybai, ribą.L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Politologo teigimu, šiandien galima drąsiai teigti, kad Lietuva iš saugumo importuotojos per du dešimtmečius tapo jo eksportuotoja. „Lietuva yra tarp daugiausia gynybai skiriančių NATO valstybių. Šiemet tai yra 2,7 proc. bendrojo vidaus produkto. Ir matome ambiciją tą skaičių kitais metais padidinti. Lietuva tikrai nėra šalis, kuri kliaujasi tiktai sąjungininkų teikiamomis garantijomis ir pajėgumais. Ji ir pati gali efektyviai prisidėti prie to, kad gynyba ir atgrasymas NATO rytiniame sparne būtų svarbūs ir kad būtų atlikta kertinė NATO misija – nesikliauti vien sąjungininkais, bet pirmiausia patiems rūpintis savo saugumu“, – svarsto L. Kojala.Kokius jis regi dabartinius iššūkius ir grėsmes Europos saugumui, ypač NATO rytiniam flangui ir Baltijos regionui?„Be abejo, esminė grėsmė yra Rusija, ir tai nesikeičia. Klausimas, kaip tą grėsmę galime atliepti. Čia, manau, labai svarbūs keli aspektai. Pirmiausia gynybos išlaidos turi didėti jau šiuo metu. 2024-aisiais tik apie 18 NATO valstybių iš 32-ų bus pasiekusios bendrojo vidaus produkto 2 proc. ribą. Vadinasi, tai dar nėra pakankamas rezultatas, kad šalys galėtų būti pasiruošusios visiems įmanomiems scenarijams.Antras dalykas – labai svarbi tolesnė parama Ukrainai. Ukraina šiandien ne tik pati ginasi – ji gina ir mus, ir tolesnė parama šiai šaliai tam, kad galėtų efektyviai gintis nuo agresoriaus, yra ne tik Ukrainos, bet ir visos NATO interesas. Tad, jeigu pavyktų įveikti politines problemas, kurios buvo iki šiol, – žinome, kad nėra patvirtintas naujas paramos paketas Jungtinėse Valstijose, vėlavo kai kurios ginkluotės perdavimas iš Europos šalių, – tuomet ir mūsų saugumo situacija pagerėtų“, – komentuoja politologoas L. Kojala.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
Psichologė-psichoterapeutė Rosita Pipirienė sako, kad ir nerimas, ir baimė, ir kitos panašios emocijos mus lydi visą gyvenimą, todėl nereikia dėl jų būgštauti. Emocijas tiesiog galima valdyti.„Visi jausmai kažką sako, jie reikalingi. Negalima jų ignoruoti dėl kažkokios menamos stiprybės. Juk žmogus, kuris moka jausmus įvardinti ir išreikšti, yra stiprus. O tas, kuris juos blokuoja ir susikuria nevaldomą nerimą, yra silpnas. Negaliu sakyti, kad jis šiek tiek neadekvatus, tačiau turėtų savimi susirūpinti“, – tikina specialistė.Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Prieš kreipiantis į specialistus pašnekovė ragina pirmiausia pamėginti susivokti patiems: kodėl taip jaučiuosi? Kaip galiu padėti pats sau? Jeigu procesai, susiję su nerimu, baime, gana toli pažengę, tuomet jau reikia ieškoti kvalifikuotos pagalbos.Kaip paprastam žmogui atpažinti nerimą sukeliančius veiksnius?„Pagrindinis dalykas turbūt yra sudirgimas. Šis žodis apima labai daug simptomų. Žmogus gali būti perdėtai aktyvus, nenusėdėti vietoje, jis virpa, judina rankas, kojas, kai to daryti visai nereikia. Jis niekur neskuba, tarkim, sėdi ramiai laidoje kaip mes, kalba, ir tiek. Nerimas visada pasireiškia tam tikra išeiga per kūną“, – teigia R. Pipirienė.Pasak specialistės, pirmiausia reikia suprasti, kad nerimauti, būti apimtam streso yra normalu. „Nemažai žmonių, ypač mūsų, lyderių, visuomenėje, yra tarsi įkalinti: būk tvirtas, stiprus, nebijok, nejausk liūdesio, juo labiau kančios, nes tai stipriesiems nebūdinga. Tada gniaužiami jausmai, o tai dažniausiai pasireiškia perdėtu nerimu. Tokiu atveju pirmiausia, ką mums reikia padaryti, – tai priimti tuos jausmus, mes juk žmonės“, – kalba psichoterapeutė.Specialistai sako, kad, norint įveikti nerimą ar baimę, reikia užsiimti veikla, kuri teikia džiaugsmą arba ramina. O jeigu džiaugsmą teikia, tarkim, besaikis valgymas?„Štai čia jau yra išvada tam žmogui. Bet koks besaikis veiksmas kels dar didesnį stresą ir nerimą, jis žmogų užklups dviguba jėga. Čia yra visų priklausomybių esmė. Tuo metu tarsi slepiamas besaikis alkoholio vartojimas, maisto valgymas, besaikis sportas, besaikis domėjimasis ekologiniu maistu. Dabar tai labai populiaru, ir nemažai žmonių tampa beveik priklausomi nuo vienų ar kitų dalykų.Besaikis rūpinimasis savo šeimos nariais taip pat yra nerimo slopinimas, nes įsikalama į galvą, kad aš dabar už visus esu atsakingas ar atsakinga ir visus dabar globosiu, bet tik ne save. Ir tai paprastai baigiasi išsekimu ir gulėjimu lovoje.Taigi bet koks besaikis veiksmas, kad ir koks kilnus būtų, kelia nerimą, nes jis yra žmogaus nesuvoktas, todėl slopinamas“, – aiškina R. Pipirienė.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/psichoterapeute-r-pipiriene-nereikia-bijoti-nei-pavasarinio-nerimo-nei-streso/.
-
Vilniaus universiteto Filosofijos ir istorijos fakulteto dėstytojas Laurynas Peluritis sukūrė projektą „Valstybės kūrimas kaip kultūrinė užduotis trūkinėjančių ryšių pasaulyje: Stasio Šalkauskio kultūros filosofijos reaktualizacija“, kurio tikslas yra Lietuvos visuomenei aktualiai pristatyti vieno svarbiausių moderniosios Lietuvos filosofų Stasio Šalkauskio kultūros, filosofijos ir politikos idėjas, atsižvelgiant į pakitusį geopolitinį ir politinį kontekstą. Šis projektas autoriui pelnė šių metų Valstybės Nepriklausomybės stipendiją.Su filosofu L. Peluričiu žurnalistas Vytautas Markevičius kalbasi apie artėjančių šv. Velykų ir Prisikėlimo vilties prasmę karų krečiamame pasaulyje.„Mes karo tiesiogiai neišgyvename, mes matome tik to karo sukeltus virpulius, įvairias mus pasiekusias karo bangas ir bangeles. Nerimo mūsų visuomenėje daug, ypač turint galvoje mūsų kaimynystę su Rusija ir iš esmės jos okupuotą Baltarusiją. Tas nerimas yra natūralus, jo kažkaip nepaslėpsi, nepakiši po kilimu. Tokia yra tikrovė, kurioje mes esame, – svarsto L. Peluritis. – Ką mums Velykų viltis turėtų teikti – suformuluoti sunku.Sørenas Kierkegaard'as knygoje „Baimė ir drebėjimas“, rašydamas apie tikėjimo aktą, kurį atlieka Abraomas, turintis keliauti ant Morijos kalno paaukoti Izaoką, suformulavo tikėjimo per absurdą maksimą, t. y. fundamentalų įsipareigojimą tikėjimui. Jeigu mes turime tikėjimą, tai turime turėti ir viltį, kuri yra su juo susijusi. Viltis turi pranokti visas aplinkybes.Vilties turėjimas yra svarbus ir savo nuostata, kad, nepaisydami viso to, kas vyksta aplinkui, nepaisydami įtampos, mes turime pasirinkti judėti pirmyn. Mes turime stengtis daryti gerus darbus, gyventi teisingai ir tikėtis, kad mūsų tikėjimas, mūsų darbai nuves ten, kur bus galbūt šiek tiek ramiau ir geriau.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/filosofas-l-peluritis-jeigu-mes-turime-tikejima-tai-turime-tureti-ir-vilti/.
-
Liturgija šiandien kviečia kiekvieną iš mūsų išgyventi stiprų kontrastą. Patirti triumfo kupiną Jėzaus įžengimo į Jeruzalės miestą džiaugsmą ir taip pat išgyventi kančios ant kryžiaus patirtį – būti panardintiems į kančios rimtį.Verbų sekmadienis yra pati aukščiausia nata – Dievas sugebėjo suprasti žmogaus skurdą, parodė dieviškąjį gailestingumą, pasilenkė prie žmogaus kūno ir sielos kaip gydytojas, ne tik kaip mokytojas. Nes Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė, vedanti į Velykų iškilmę, yra gydančio Dievo paveikslas, atleidžiančio, mirtį nugalinčio, gydančio Dievo artuma.Šiandien mes džiaugiamės, minėdami Jėzaus įžengimą į Jeruzalę ir kartu šloviname Viešpatį, esantį tarp mūsų ženklais ir stebuklais. Šventųjų Mišių metu šį sekmadienį skaitoma Kristaus kančios istorija yra tarsi visos Evangelijos širdis. Tai ilgas pasakojimas apie Dievą, mirštantį iš meilės. To mes niekada turbūt nesuprasime, tačiau ta skaudi istorija traukia žmones ir nuginkluoja. Kryžius visuomet nuginkluoja kiekvieną, prieš jį stovintį. Visuomet nuginkluoja atsiklaupęs žmogus, plaunantis kojas. Visuomet nuginkluoja žmogus su duonos kąsniu, ištiestu į mano pusę. Kiekvieną kartą, klausydamiesi to pasakojimo, jaučiamės bejėgiai ir sužavėti.„Gelbėk pats save! Nuženk nuo kryžiaus, tada tave įtikėsime!“ – šaukia kenčiančiam Jėzui išrinktosios tautos vaikai, nesugebėdami priimti prieš tai jiems išsakytų meilės žodžių. Dievas nenužengia nuo kryžiaus medžio, nes tai Dievas, įeinantis į tragišką žmogaus likimą. Dievas ateina į mirtį, kadangi mirtis yra kiekvieno žmogaus, Jo vaiko likimas. Jis užžengė ant kryžiaus, kad būtų su mumis ir toks kaip aš – tam, kad aš galėčiau būti su Juo ir toks kaip Jis. Kryžius – tai Dievo skola, kurią Jis atidavė iš meilės kenčiančiam savo kūriniui. Kryžius – tik jis pašalina bet kokią abejonę, jis bedugnė, kur Dievas tampa mylimuoju, kur amžinoji Meilė įeina į laikinumo nerimą. Pirmas žmogus, kuris sugebėjo tą suprasti, buvo svetimšalis kareivis, pagonis šimtininkas, kuriam mes esame skolingi už pirmąjį istorijoje tikėjimo išpažinimą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39).Mes galime tiktai klausti savęs, ką ypatingo jis, pripratęs vykdyti mirties bausmes, pamatė toje mirtyje, juk tą akimirką nebuvo jokių stebuklų. Nebuvo jokio pagrindo mąstyti apie Prisikėlimą, bet vis dėlto jis kažką suprato, kad tą akimirką įvyksta pasaulio perversmas, kuomet nugali nebe pats stipriausias, ne geriau ginkluotas ar labiau įniršęs už savo priešą. Šimtininkas pamatė aukščiausio Dievo galybę, išvydo beginklę ir nuginkluojančią Dievo meilę. Ant Golgotos išvydo per šį žmogų užgimstantį naują pasaulį, kitokį būdą išgyventi savo žmogystę. Tai ir paslaptis, ir bręstantis džiaugsmas.Šventasis Tėvas Pranciškus ne veltui daug kartų, artėjant Velykoms, ragina mus tikinčiuosius: „Niekada nebūkite liūdni žmonės!“ Krikščionis niekada negali būti liūdnas, nes Didžiojo penktadienio įvykyje nugalėjus mirtį, bręsta prisikėlimas. Ne bet koks – džiaugsmo prisikėlimas, gyvenimo be pabaigos prisikėlimas. Popiežius Pranciškus dar kartą kviečia, ragina kiekvieną iš mūsų nepasiduoti nusivylimui, juk įeiname į mūsų atpirkimo dienas.Gydytojas atsiraitoja rankoves, prisipila praustuvą vandens, apsijuosia rankšluosčiu, atsiklaupia, pamaitina, neša mūsų nuodėmės kryžių, nukryžiuojamas, apnuoginamas, miršta, paguldomas į kapą – meilė nusirengia prieš žmogų visiškai. Nepasiduokime nusivylimui – meilė mūsų pusėje. Mes džiaugiamės ne dėl to, kad turime daug materialinių gėrybių, bet dėl to, kad šiomis dienomis mes sutinkame asmenį – Jėzų – žinome, kad su Juo niekada nebūsime vieniši, nes Jis bus su mumis sunkiais momentais. Neleiskime, kad atimtų iš mūsų viltį.Kun. Ričardas Doveika yra Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-nuginkluojanti-dievo-meile/
-
„Tarpais net pagalvodavau, net ir su saviške Alma esam nusistebėję, negi karas, bent Lietuvoje paprastai nelenkęs nė vienos kartos, mūsų seneliams paskyręs net du pasáulinius, – negi tas bjaurus padaras mus aplenks. Pastaras metas visas iliuzijas išsklaidė. Teko kuo aiškiausiai suvokti, kad laikas yra nenykstamas, nepabaigiamas – kaip ir istorija“, – sako poetas, vertėjas Vladas Braziūnas.Pasaulinės poezijos dienos proga žurnalistas Vytautas Markevičius su poetu kalbasi apie karą ir kūrybą, apie jo gimtąjį Pasvalį ir Latviją – bičiulių poetų ar kitaip su poezija susijusių pažįstamų žmonių kraštą.Kasdien gausu informacijos apie netoliese vykstantį karą, kitus įvykius, krečiančius pasaulį. Kaip poetas išgyvena šį laikmetį, kas vyksta jo kūrybiniame pasaulyje?„Nežinau, ar būna kada metas – pats geriausias. Ypač tame Paties minimame kūrybiniame pasauly. Gali̇̀ juk žmogus išgyventi ir laimingiausias savo gyvenimo dienas, bet pasižiūrėsi į tų dienų kūrybą, ir ji gali pačiam pasirodyt tuštoka ir banaloka, nuvilianti, – svarsto V. Braziūnas. – Pandemijos metai iš karto smarkiai gal trikdė, jauteisi žmogus supančiotas, bet paskiau pripratai, kaip sakoma, ir šuva kariamas pripranta, tai teko sėsti prie stalo ir bandyt užsimiršti. Kartais pavykdavo.Per pandemiją, atrodo, būsiu parašęs dar vieną eilėraščių rinkinį, tiesa, jį užmetęs, bet kada nors vis tiek jį atkasiu, nupūsiu dulkes ir gal kas išleis, pavadinsiu, ko gera, ornitologiškai – „Raudonos dagilių kaukės“, bet pandemijos realijomis nieko ten negąsdinu, patirtis pamokė, kad aktualijos sensta dar net nepaskelbtos, poezija joms įsikurti – toli gražu ne pati tinkamiausia vieta.Kai juodžiausi atavistiniai žmogaus prigimties gaivalai, užkrėtę visą imperiją, jau brutaliausiai, jau keliais frontais užpuolė kaimynę Ukrainą, brangią ir mano širdžiai, tikrai pasijutau priblokštas, gal ir bejėgis, neįstengiantis atsitraukti nuo radijo, nuo televizoriaus, nuo kompiuterio, visur buvo pilna karo, gaudėm kiekvieną žinią iš ten, kur būta tavo paties, kur gyveno tavo pažįstami, su kuriais draugauta, keistasi eilėraščiais, vertimais.Galiausiai vis tiek pavargusi sąmonė įjungia savisaugos likučius, gal dar posveikį protą, šis primena, kad nebesi koks jauniklis, kad tau gal likusių metų aritmetika nepermaldaujama, tad blaškytis užteks, raminkis ir daryk, ką privalai daryti Ukrainai, bet nepamiršk ir egzistencinės žmogaus prievolės jau kaskart būti pasirengus, taigi pirmiausia baigti įsipareigotus ar šiaip tik pradėtus darbus, nepalikti po savęs jų našlaičių, kai ką surinkt vienon vieton ir išleisti, kai ką bent aptvarkyt ir kam nors palikti – biblioteką, nuotraukų negatyvus ir kitokį vadinamąjį archyvą, o jei dar spėsi rašyt, – aprašyk gal pirmiausia, kas tau dabar vis tankiai vaidenas, kas su tavim ir užges – savo neišskirtinio gyvenimo sapną... Šiuo metu taip ir bandau daryti, dirbu, stengiuosi nesileisti blaškomas, stengiuosi tiems sapnams išrasti – savo žanrą, kad dar vienu debiutuočiau. Kol kas matau, kad čia bus knyga, panaši į prozos, bet poeto prozos.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/poetas-v-braziunas-man-vis-iskyla-tos-dvi-susipynusios-temos-laikas-ir-namai-pirmieji-ir-paskutiniai-amzinieji-taip-pat/.
-
„Nemažai žmonių galvoja daugiausia apie šiandieną, rytdieną. O ar dažnai pagalvojame, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, po metų ar kelerių galime mes patys arba mūsų vaikai, anūkai išvykti gyventi į užsienį? Juk ne tik žinome, bet ir akivaizdžiai matome, koks vyksta judėjimas šiandieniame pasaulyje. Kaip minėjau, žmonėms siekiant karjeros, sportinių aukštumų gali tekti priimti kitos šalies pilietybę, kad būtų įgyvendinta svajonė. Kas tuomet?“ – teigia Vyriausybės Kanceliarijos komunikacijos departamento direktorius Marius Gurskas ir priduria, kad artėjantis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo nulems tūkstančių lietuvių ryšį su Lietuva.Gegužės 12 dieną vyksiančiame referendume dėl pilietybės išsaugojimo bus sprendžiamas valstybės ir jos piliečių ateičiai itin svarbus klausimas – siūlymas keisti LR Konstitucijos 12 straipsnio nuostatus ir taip suteikti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę įgyjant kitos, Lietuvai draugiškos, šalies pasą.Lietuva yra tarp nedaugelio Vakarų valstybių, kurių Konstitucija stipriai riboja galimybę išsaugoti šalies pilietybę įgyjant kitos valstybės pasą. M. Gurską kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Referendumo metu turėsime apsispręsti, kiekgi iš tikrųjų norime turėti Lietuvos piliečių. Žinia, demografiniai rodikliai rodo, kad Lietuvos piliečių skaičius nuolat mažėja. Migracijos departamento duomenimis, kasmet prarandame apie tūkstantį Lietuvos piliečių. Priežasčių tam yra nemažai. Viena jų – gyvenant užsienyje, siekiant karjeros, tenka priimti kitos šalies pilietybę. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia piliečiams turėti dvigubą pilietybę, išskyrus keletą specifinių atvejų. Dėl to daugelis emigravusių lietuvių, įgijusių kitos valstybės pilietybę, prarado Lietuvos pilietybę.Manau, kad valstybės stiprumas yra jos teritorija, piliečiai, kultūra. Mes turėtume išsaugoti kiek galima daugiau Lietuvos piliečių“, – sako Vyriausybės Kanceliarijos komunikacijos departamento direktorius.Kokiai žmonių grupei arba grupėms ypač svarbus pilietybės išsaugojimas, jos turėjimas?„Šis klausimas nėra tam tikros vienos grupės klausimas, tai yra visos valstybės ateities klausimas. Šiuo metu yra vienuolika išimčių, kai Lietuvos pilietybę galima atkurti. Labiausiai diskriminuojami yra tie, kurie išvyko po 1990-ųjų kovo 11-osios. Todėl manau, kad referendumas yra puiki galimybė priimti tam tikrus sprendimus ir suteikti tas pačias teises visiems Lietuvos piliečiams“, – teigia M. Gurskas.Kokius pagrindinius dalykus reikėtų žinoti referendumo dalyviams? Kodėl svarbu, kad jame dalyvautų kuo daugiau žmonių, kad jis būtų laikomas įvykusiu?„Mūsų Konstitucijos reikalavimas yra labai aiškus, kartelė iškelta gana aukštai. Kad referendumas įvyktų, tiksliau – būtų laikomas įvykusiu, svarbus rinkimų teisę turinčių žmonių aktyvumas. Tai parodė prieš ketverius metus įvykęs referendumas. Nors už galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę pasisakė beveik milijonas žmonių, tačiau reikėjo, kad balsavime dalyvautų daugiau negu pusė rinkėjų sąrašuose esančių rinkėjų ir daugiau negu pusė jų pasakytų „taip“.Taigi kartelė išties iškelta aukštai, dėl to aktyvumas labai svarbus. Aš tikiu, kad Lietuvos piliečiai atliks tą pilietinę pareigą, ateis ir išsakys vienokią ar kitokią savo nuomonę“, – aiškina M. Gurskas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/m-gurskas-artejantis-referendumas-del-pilietybes-issaugojimo-nulems-tukstanciu-lietuviu-rysi-su-lietuva/.
- Näytä enemmän
