Episodi
-
Nors šventojo Jurgio kultas Lietuvoje išplito per karus su kryžiuočiais, jis gana sparčiai prigijo mūsų žemdirbiškoje visuomenėje. Čia jis iš riterių globėjo ilgainiui tapo žemdirbių globėju. Ir šiandien atokiausiose vietovėse pastatytose koplytėlėse galima pamatyti šio mylimo šventojo skulptūrėlių.Kodėl šventasis Jurgis buvo ir yra toks populiarus? „Jurgio populiarumą dar labai skatino vyskupo Motiejaus Valančiaus raštuose papasakota legenda apie tai, kad malda į šventąjį Jurgį padėjo vienam ūkininkui atgauti savo duonpelnį – jautį, kuris buvo susirgęs, ir atrodė, jog viskas, jau nebeišgelbės. O jis ėmė ir atsigavo po karštos maldos, šeima buvo išgelbėta nuo bado. Tai ši legenda turbūt ir paskatino, kad esama labai daug tautodailės medžio skulptūrėlių su šventuoju Jurgiu“, – pasakoja etnologas Libertas Klimka.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Profesorius trumpai primena šv. Jurgio istoriją: „Šventasis Jurgis – tai legenda, trečiame amžiuje gyvenęs karys, jis buvo labai uolus krikščionybės pasekėjas, todėl buvo patekęs į valdžios nemalonę, netgi uždarytas į kalėjimą, kankintas ir nukirsdintas, nes neatsisakė savo įsitikinimų.Ankstyvaisiais viduramžiais šventasis Jurgis buvo prisimintas ir tapo riterių globėju.Riterių globėjas, žinoma – labai plati sąvoka, nes riteriai atnešė į Lietuvą krikštą. Deja, su ugnimi ir kardu, ir turbūt tas pirmasis lietuvių susidūrimas su kryžiuočiais, su šventuoju Jurgiu buvo gana skausmingas. Tačiau kryžiuočiai buvo ne tik kariai, bet ir mąstantys žmonės. Kalendoriaus istorijoje yra labai įdomus faktas: ant jūros kranto, ant Birutės kalno, kažkada buvęs astronominių stebėjimų įrenginys. Šis renginys XV šimtmečio pradžioje buvo orientuotas į saulės laidos kryptį. Tačiau kuri data? Pirmoji, kuri ten užfiksuota, yra Jurginių diena, balandžio 23-ioji. Manytina, kad ten kažkada buvo pažymima ši šventė. Ji įvairiai buvo vadinta – ir piemenų švente, ir ganiavos pradžia, ir naktigonių švente. Tuo metu prasidėdavo labai svarbus metų ciklas. Lietuviška patarlė sako: šventasis Jurgis tvartus atidaro, šventasis Martynas rudenį uždaro.Tas ciklo reikšmingumas dar buvo sustiprintas, nes dvaruose būdavo samdos metas, kai kumečiai buvo samdomi dirbti dvaruose būtent per Jurgines, šiek tiek po jų keldavosi iš vienos vietos su visa šeima, manta į kitą dvarą, keisdavo darbdavius. Kitaip sakant, tai labai įsirėžusi data, bet svarbiausia, kaip rašo ir Dionizas Poška, ir Simonas Daukantas, ir Motiejus Valančius – tai buvo žalumos šventė, kai sužaliuoja pievos, skleidžiasi pirmieji žiedai, baigiasi bado dienos, nes galvijus galima išginti jau ir į šviežią žolytę.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/etnologas-l-klimka-sv-jurgis-ir-siandien-gyvas-ne-tik-tautodailininku-darbuose-bet-ir-musu-tradicijose/.
-
Martyno priklausomybės istorija prasidėjo gana vėlai – vyras jau buvo baigęs aukštąją mokyklą, susiradęs darbą.„Pirmą kartą parūkiau žolės jau atlikdamas praktiką. Buvau pas klientą, ir man tiesiog pasiūlė. Anksčiau buvau bandęs alkoholio, bet mano organizmas jį labai sunkiai pakeldavo. Pabandęs žolės, vėliau ir kitų narkotinių medžiagų, nejutau tokios didelės abstinencijos. Man žolė tiko. Galėjau važinėti į namus, bendrauti su klientais. Nors būdavau lengvai apsvaigęs, jie to nematydavo.Žolė mane išlaisvino, nuramino, tapo lengviau bendrauti su žmonėmis, nors paprastai man tai sekėsi sunkiai. Man patiko žolės efektas, supratau, kad tai daug geriau už alkoholį, nes išlieku darbingas. Pradėjau jos ieškoti daugiau, nes tais laikais narkotikai dar nebuvo taip paplitę“, – pasakoja jis.Martynas sako, kad pripratus prie vienos narkotinės medžiagos poveikio atsirasdavo noras ieškoti naujų medžiagų. Kai žolė nebesuteikdavo norimo efekto, vyras pradėjo pažintį su kitais narkotikais: „Atėjo laikas, kai žolė pradėjo neveikti taip kaip pirmais kartais. Yra toks posakis – medaus mėnuo baigėsi. Tada pradedi ieškoti kitų medžiagų, kurios veiktų stipriau. Tais laikais klubuose buvo labai populiaru vartoti ekstazį. Porą kartų pabandžiau, bet man nepatiko stimuliantų išsunkiantis pojūtis – pavartojęs parą nemiegi, lieki su savo mintimis. Nualindavo ir fiziškai, ir emociškai.Medžiagas keitė kitos. Plėtėsi mano pažintys, atsirasdavo žmonių, kurie pasiūlydavo kitų narkotikų. Tais laikais buvo tokia medžiaga – efedrinas, kurį vartodamas pasigavau bjaurią venerinę ligą. Tai mane privertė stabtelėti.Paskui vartojau tramadolį – tai stiprūs nuskausminamieji vaistai, kurių gaudavau kaip veterinarijos gydytojas. Jo vartojau labai daug. Perdozavęs turėjau epilepsijos priepuolį. Tas priepuolis vėl mane sustabdė. Nustojau vartoti šią, bet ieškojau kitų medžiagų.Tada mano gyvenime atsirado heroinas. Jis viską pribaigė. Vartojant heroiną medaus mėnuo trunka mėnesį ar du. Paskui tiesiog vartoji, kad nedrebėtų rankos, galėtum gyventi, nuvaikytum depresijas. Vartojau, kad dar bent kiek galėčiau būti darbingas, kad galėčiau išgyventi.“Martynas prisipažįsta, kad į bendruomenę „Aš esu“ atvažiavo paskatintas artimųjų: „Čia esu pusiau savo, pusiau ne savo noru. Mano žmona taip pat turi priklausomybę, bet jau daugelį metų nevartoja. Ji mane paskatino gydytis. Žinau, kad nenoriu prarasti šeimos, šiandien ji man yra brangiausia. Šiandien prarasti šeimą būtų tolygu prarasti gyvenimo tikslą ir svajones. Šeimos įtaka man yra didžiulė.“Ketvirtą mėnesį bendruomenėje leidžiantis Martynas sakosi atradęs santykį su Dievu: „Pagrindinis supratimas tikriausiai būtų toks – Dievas yra, ir Jis nesi tu. Mano gyvenime Dievas atsirado dar su atėjimu pas anonimus. Iki tol pažinojau tik baudžiantį Dievą, bet atėjęs į grupę supratau, kad Dievas yra mylintis.Mintimis vis sugrįždavau į savo praeitį, kai turėjau daug kartų numirti, bet Jis mane saugojo, išgelbėjo. Iš pradžių santykis su Dievu nebuvo nuoširdus, bet šiandien malda tapo kasdienybės dalis. Be jos neįsivaizduoju dienos. Atsirado tikėjimas, kad viskas mano gyvenime vyksta Dievo valia, Jis man duoda pamokas, kurias turiu išmokti. Tikiu, kad Dievas mane moko, augina.“Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Ugnė Gavelytė.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/turejau-daug-kartu-numirti-bet-jis-mane-saugojo-martyno-kova-su-priklausomybe/.Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“. Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius. El. paštas: [email protected]. www.asesubendruomene.lt.
-
Episodi mancanti?
-
Ketvirtojo Velykų sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_vel04_s.htmlKai susitinku su tikinčiu jaunimu, labai dažnai išgirstu, kad jaunuoliai naujai atrado tikėjimą dalyvaudami Pasaulio jaunimo dienose. Pastarosios buvo Portugalijoje, jie pamatė daug didesnę viziją, kas yra Katalikų Bažnyčia. Bažnyčia yra didelė Kristų tikinti šeima, sekanti Viešpačiu ten, kur Jis nuves, nes Jis yra Gerasis Ganytojas.Sunku išgyventi tokį pat užsidegimą vietinėse parapijose, kuriose dažnai matome žmones, kurie iš tradicijos ar ir iš įpročio praktikuoja tikėjimą sekmadieniais.Mes, kunigai, kai pasikalbame su tradiciniais tikinčiaisiais, girdime įvairių liudijimų, netgi netikėtų patirčių, kurios atvedė juos į Bažnyčią. Kartais tikinčiuosius atveda prie tikėjimo šaltinių džiaugsmai, kartais išbandymai, artimųjų liga ar netgi mirtis. Nepaisydami visų patirčių, abejonių ir netikrumo, jie, kaip ir mes, nori būti tikri, kad Evangelijos pažadas, jog Jėzus yra su mumis, yra autentiškas ir tikras.Kai jauni žmonės ateina į mūsų bažnyčias ir pamato šiuos tradicinius katalikus, gali pasirodyti, kad jie yra tarsi pilka žmonių masė.O gal kunigas turėtų būti linksmas ir šv. Mišias aukoti kaip aktorius ar laidų vedėjas, prikaustantis žiūrovų dėmesį. Bet tokiu būdu bažnyčios lankymas gali tapti vienu iš linksmų laisvalaikio praleidimo formų, tokių kaip futbolas, koncertai ar kinas.Manau, kur kas labiau jaunus žmones gali įtikinti krikščionybės tiesomis, kai jie mato, jog tikėjimas yra nuoširdus, o tikintieji yra pasiryžę ne tik kalbėti poterius, bet ir tarnauti vieni kitiems, kad ir kaip sunku būtų.Bažnyčia kūrėsi ne tada, kai Kristų įtikėjo didelės žmonių minios. Pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji buvo išsisklaidę į mažas bendruomenes. Jie švęsdavo šv. Mišias ne bažnyčiose, jų dar nebuvo, o tikinčiųjų namuose. Tikintieji buvo dažnai persekiojami ir netgi teisiami dėl tikėjimo, nes atsisakydavo garbinti pagoniškus dievus ir juolab imperatorių, kaip dievą.Tačiau tų persekiojamų krikščionių Bažnyčios ateities vizija buvo gyva, kad Jėzus yra pasaulio Viešpats ir Jo Bažnyčia turi tapti pasauline religija, buvo neįsivaizduojamai pranašiška.Panašiai mums ir šiandien reikia turėti viziją, jei ir esame mažos parapijos, mažos tikinčiųjų grupelės nariai, kad mūsų laukia tai, „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).Pirmųjų krikščionių vizija apie Bažnyčios ateitį nebuvo kvaila iliuzija, nes ji rėmėsi Dievo pažadu. Lygiai taip ir mus Dievas kviečia saugoti, išlaikyti ir puoselėti viltį bei tikėjimą Dievo pažadais.Pirmųjų amžių krikščionys nepasidavė nevilčiai nei dėl bendruomenių mažumo, nei dėl persekiojimo, bet jie liko ištikimi tiek Jėzui Kristui, tiek vieni kitiems tikėjime. Maža to – pagonys stebėjosi krikščionių elgesiu ne tik dėl to, kad jie palaikydavo vieni kitus, bet ir nepaisydami karų, epidemijų nebijojo rizikuoti savo gyvenimais dėl kitų, visiškai svetimų žmonių. Krikščionys tikėjo, kad „Jėzus – Gerasis Ganytojas. Jis pažįsta savąsias avis ir jos pažįsta Jo balsą.“ Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus sako: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės. Ir jas man reikia atvesti“ (Jn. 10, 16).Ši Jėzaus vizija yra mūsų vizija. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie paklydusią avį. Ši avis sugrąžinama į avidę ne jėga ar gąsdinimais, bet parnešant ją ganytojui ant pečių. Kiekvienas iš mūsų esame kviečiami turėti ir tęsti šią Jėzaus viziją tarnaudami su meile vieni kitiems.Jėzaus vizija yra skelbta Dievo karalystė ir Jis, kaip Gerasis Ganytojas, mus veda teisingiausiu keliu šios Karalystės link.Nebijok, mažoji kaimene, aš nugalėjau pasaulį (plg. Lk 12, 32; Jn 16, 33).Kun. Petras Tverijonas tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje Jungtinėje Karalystėje, Londono šv. Kazimiero parapijoje.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-jezus-yra-su-mumis-autentiskas-ir-tikras/
-
„Manau, kad kiekvienas, kuris Lietuvoje ištariame žodžius „Valdas Adamkus“, iš karto įžengiame į įspūdingos, gilios ir tikros mūsų istorijos įsčias“, – sparnuotą frazę sako kunigas Ričardas Doveika pasižiūrėjęs režisierės Giedrės Genevičiūtės ir žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės dokumentinį filmą „Prezidentas“.Apie Valdą Adamkų sukurtas filmas šiuo metu rodomas Lietuvos kino teatruose ir sulaukia didelio žiūrovų dėmesio.Įspūdžiais po premjeros ir jautriais atsiliepimais apie prezidento V. Adamkaus asmenybę su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijasi iškilūs Lietuvos žmonės.Prezidentas Gitanas Nausėda teigia: „Kartais, kai kuriami filmai apie didelį žmogų, neretai matosi ne pats žmogus, o jo kūrėjai. Šį kartą taip neatsitiko. Valdas Adamkus parodytas jo paties pasakojimo pagrindu, primenant svarbiausius jo gyvenimo įvykius, pabrėžiant ponios Almos vaidmenį jo gyvenime.Mano manymu, pavyko parodyti tai, kas yra svarbiausia ir kas geriausiai apibūdina gerbiamą mūsų prezidentą Adamkų. Jis yra žmogus. Jis liko žmogumi bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, kurios ne visada buvo lengvos. Aš esu įsitikinęs, kad prezidentas Adamkus būtų likęs žmogumi, nesvarbu, kokią gyvenimo karjerą jis būtų pasirinkęs.Politikoje išlikti žmogumi yra keleriopai sunkiau negu kitose gyvenimo srityse. Jam pavyko – už tai didžiulė mano pagarba.“Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, paklaustas, kas jam yra prezidentas V. Adamkus, sako: „Tai labai garbingas žmogus – žmogus, kuris visuomet išlaikė orumą ir pagarbą žmonėms. Kaip prezidentas daug padarė Lietuvai, nes jis buvo prezidentas tokiu laiku, kai Lietuva įstojo į NATO, kai reikėjo stoti į Europos Sąjungą. Jis turėjo daug įtakingų draugų Amerikoje, buvo gerbiamas. Jį domino Bažnyčios, kultūros reikalai. Juos visada aptardavome susitikę. Tikrai turiu gražių atsiminimų.“Pasak Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytė-Nielsen, prezidentas V. Adamkus jai yra simbolis, pavyzdys – išminties, diplomatijos, elegancijos ir geranoriškumo. „Tai yra savybės, kurios yra labai retos tokioje srityje kaip politika, todėl jos įkvepia“, – kalba ji.Kunigas Ričardas Doveika antrina: „Man Valdas Adamkus yra ir mūsų tautos tremtiniai, ir jų vilties svajonė apie Lietuvą. Man jisai yra ir mūsų miškuose besislapstantys partizanai, ir mūsų nakties Bažnyčia, kuri tarnavo žmonėms prie uždarytų durų naktimis ne tiktai miestų bažnyčiose, bet ir kaimų, kaimelių, kapinių koplytėlėse. Jis man yra tas lietuviškas žodis, kuriuo mūsų mamos perduodavo tradicijas, močiutės skiepijamas savo vaikams, ir tas tikrumas, kurį visa tauta sugebėjo išgyventi būdama už geležinės uždangos.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kai-istariame-valdo-adamkaus-varda-izengiame-i-musu-istorijos-iscias-iskiliu-zmoniu-atsiliepimai-apie-filma-prezidentas/.
-
Iki Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų pirmojo turo ir referendumo likus mažiau nei mėnesiui, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Lina Petronienė sako, kad visi parengiamieji darbai vyksta sklandžiai ir rinkimams bus deramai pasiruošta. Svarbu, kad rinkėjai, ypač referendumo dalyviai, būtų aktyvūs ir pareikštų savo valią.Pabrėžta ir rinkimų naujovė – kandidatuoti į Seimą bus galima asmenims ne nuo 25-erių, o nuo 21-ų metų.L. Petronienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Pasak Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkės, šiuo metu yra daugiau kaip 2 milijonai 300 tūkstančių, beveik 2 milijonai 400 tūkstančių Lietuvos piliečių, turinčių teisę dalyvauti rinkimuose ir referendume. Šis skaičius dar nėra galutinis, jis nuolat atnaujinamas.„Skaičius nėra galutinis todėl, kad vyksta registracija balsuoti užsienyje, ir tų, kurie yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos, nėra rinkėjų sąraše. Jie įtraukiami tuomet, kai užsiregistruoja. Taip pat rinkėjų sąraše nėra tų, kurie neturi deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvoje arba kurių dokumentas yra pasibaigęs daugiau nei prieš metus iki rinkimų. Tačiau tokius asmenis labai lengva įsirašyti, ir jų skaičius yra didėjantis“, – aiškina L. Petronienė.Kuo ypatingi šių metų rinkimai? Net ne šiaip rinkimai, bet visas jų maratonas – treji rinkimai per metus? „Iš tiesų turbūt didžioji ypatybė yra ta, kad tai treji rinkimai per metus, kad vyks ir referendumas, todėl rinkėjų prašome nepamiršti balsuoti“, – primena pašnekovė.Balandžio 12-ąją oficialiai prasidėjo šių metų Seimo rinkimų politinė kampanija. Kas gali registruotis juose dalyvauti, kokie keliami reikalavimai ir kaip visa tai vyksta?Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkės teigimu, kol kas yra pradinis etapas – politinės kampanijos dalyvių registracija. Tai reiškia, kad politinė partija, kuri numato kelti kandidatus, ar asmuo, kuris numato pas išsikelti, tiesiog turi deklaruoti, kad nori dalyvauti rinkimuose. Taip pat jis turi turėti banko sąskaitą, sutartį su iždininku ir visas aukas kampanijai finansuoti turi pervesti į kampanijos sąskaitą bei mokėti tik iš jos.Nuo praeito penktadienio, kai prasidėjo kampanija, nebegalima aukoti pinigų iš kažkokių kitų sąskaitų. Pirmiausia reikia užsiregistruoti, tada jau bus galima gaminti savo reklamą, sudarinėti sutartis ir t. t.„Apie Seimo narius. Pusę Seimo renkame vienmandatėse rinkimų apygardose, pusę – daugiamandatėje. Daugiamandatėje rengia sąrašus tik politinės partijos, ir mes balsuosime už vieną iš sąrašų. Tame sąraše galėsime pasirinkti penkis kandidatus, kurie mums labiausiai patinka. Tie kandidatai turės pirmumą prieš kitus kandidatus. Kuo daugiau rinkėjų pasirinks juos, tuo didesnis bus šansas jiems patekti į Seimą.Kita Seimo pusė, kaip minėjau, yra renkama vienmandatėse rinkimų apygardose. Čia jau gali kandidatus kelti ir partijos, ir pats asmuo gali išsikelti. Jeigu žmogus nutarė keltis, tai jam papildomai, skirtingai nuo politinių partijų, reikia dar surinkti tūkstantį rinkėjų parašų toje rinkimų apygardoje.Ir turbūt pagrindinė naujovė – kad šiemet Seimo rinkimuose galima dalyvauti nebe nuo 25-erių, o nuo 21-ų. Tikėtina, kad turėsime ir jaunesnių kandidatų“, – sako L. Petronienė.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/vrk-pirmininke-l-petroniene-artejantiems-rinkimams-ir-referendumui-bus-pasiruosta-svarbiausia-rinkeju-aktyvumas/.
-
Teigiamai vertindamas Lietuvos pasiekimus esant NATO ir Europos Sąjungoje, prezidentas Gitanas Nausėda ypač akcentuoja, kad atsikratyta paskutinių iliuzijų dėl diktatoriškų Putino ir Lukašenkos režimų, kad tai yra ilgalaikė grėsmė, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir visas demokratinis pasaulis.„Štai kodėl mums labai svarbu laimėti karą Ukrainoje. Karas Ukrainoje turi būti laimėtas, kad okupantas, išvytas iš šalies, sugrįžtų prie normalių tarptautinio bendrabūvio taisyklių. Be abejo, suprantu, kad tai bus sunku pasiekti, nes tų žmonių lūkesčiai ir planai visiškai kitokie. Bet šiandien Ukraina iš mūsų reikalauja labai nedaug – tiesiog reikalauja įgyvendinti tuos sprendimus, kuriuos mes priimame“, – videointerviu kalba prezidentas G. Nausėda.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Paklaustas, kiek Lietuvos balsas girdimas NATO ir Europos Sąjungoje, G. Nausėda sako: „Lietuvos balsas girdimas labai gerai. Ir jis girdimas vis labiau, nes manau, kad vienas dalykas buvo nepaprastai svarbus. Mes tikrai laikėmės panašių nuostatų ir prieš penkerius, ir prieš aštuonerius metus – kalbėti apie Rusijos grėsmę, apie pavojų rytinei Europai, taip pat ir Ukrainai. Mūsų klausėsi, bet klausėsi šiek tiek su lengvu nepasitikėjimu: na, jūs, baltai, jūs, lenkai – jūs pripratę konfrontuoti su Rusija, ir jūsų požiūris yra turbūt šiek tiek perdėtas, grėsmės – taip pat.Tačiau 2022-ųjų vasario 24-oji viską pakeitė iš esmės. Žinote, kai žmonės prisimena, kad štai dalis jų kolegų sakė: žiūrėkite, atsitiks taip, o kiti žiūrėjo su lengva pašaipa, ir kai tai atsitinka realiai, požiūris pasikeičia iš esmės.Prezidentas Emmanuelis Macronas tiesiai šviesiai yra pasakęs: mes per mažai klausėmės Baltijos valstybių. Ir ne tik prezidentas Emmanuelis Macronas padarė tokią išvadą. Šiandien mūsų klausosi labai atidžiai. Nuolat klausia mūsų nuomonės, ir tai leidžia mums kalbėti gana garsiai įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Kaip žinote, Lietuva tokius forumus rengia ir pati. Du patys ryškiausi buvo NATO viršūnių susitikimas čia, Vilniuje. Taip pat šiuose rūmuose priėmiau dar trylikos valstybių vadovus vadinamojoje jūrų iniciatyvos platformoje. Visi paminėti dalykai šiandien yra nepaprastai aktualūs, ir jie tikrai atkreipia pasaulio dėmesį į Lietuvą.“Lietuvai per pastaruosius penkerius metus teko patirti nemažai iššūkių: tai pasaulinė kovido pandemija, energetikos krizė, nelegali migracija, neregėtas aukštumas pasiekusi infliacija, pagaliau Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą. Kaip pavyko Lietuvai šiuos iššūkius suvaldyti, įveikti?Prezidento G. Nausėdos teigimu, infliacija tikrai buvo regėta, ji gerokai didesnė buvo 1992 metais: „Bet iš tikrųjų pripažįstu, kad infliacijos šuolis dėl energetinių išteklių brangimo, ypač 2022 metų antrojoje pusėje, buvo labai ryškus. Ir 2023-iaisiais ji buvo nemaža. Bet turbūt dar didesni iššūkiai, be abejo, buvo susiję su pandemija, su nelegalia migracija, su Baltarusijos prezidento rinkimais ir Rusijos karu Ukrainoje.Tikrai ši kadencija buvo nusėta visokiausių labai reikšmingų įvykių. Man turbūt būtų sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kaip Lietuva su tuo susidorojo, bet manau, kad Lietuva tikrai garbingai ir oriai įveikė visas šitas krizes. Ir pandemijos krizę mes suvaldėme – tiesa, suvaldė visas pasaulis, kad ir su nemenkais nuostoliais. Migracijos krizę, kuri tiesiogiai liečia Lietuvą, mes suvaldėme tikrai neblogai, ir buvo puiki proga pagaliau pasistatyti ir sutvirtinti sieną su Baltarusija.Svarbiausia – kad mes atsikratėme paskutinių likusių iliuzijų dėl diktatoriškų režimų esmės. Visiems aišku, kad tiek Putinas, tiek Lukašenka yra iš esmės tos pačios monetos pusės, pasitikėti jais negalima, ir jie mums kelia ne šiaip kokią nors taktinę grėsmę – tai yra ilgalaikė grėsmė, su kuria susiduria ne tiktai Lietuva, bet ir visas demokratinis pasaulis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prezidentas-g-nauseda-lietuvos-balsas-nato-ir-europos-sajungoje-girdimas-vis-labiau/.
-
Minint 35-erius metus nuo organizacijos „Caritas“ atkūrimo, „Lietuvos Carito“ tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupijos „Carito“ vadovas, diakonas ARŪNAS KUČIKAS sako, kad organizacija jau yra tvirtai atradusi savo tapatybę. Tai bendruomeninė, savanoriška veikla ir profesionalus socialinis darbas su tam tikromis asmenų grupėmis, kurioms vien savanoriškai pagelbėti neįmanoma."][youtube embed=5p9ZD8dYjc0]Kauno arkivyskupijos „Carito“ vadovo teigimu, per šį laikotarpį pasikeitė žmonių poreikiai – anksčiau reikėjo juos pavalgydinti ir aprengti, o dabar didesnį dėmesį reikia skirti žmogaus dvasinei savijautai.„Jau kurį laiką, atliepdami poreikius, mokomės teikti pagalbą žmogaus sielai, išklausyti, padėti, tarpininkauti, suprasti, palydėti, neatmesdami, jeigu reikia, ir materialių poreikių tenkinimo“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja diakonas ir priduria, kad prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai Ukrainoje „Caritas“ turėjo viršyti savo galimybes ir paskelbė jau septintąją pagalbos Ukrainai akciją.Diakonas Arūnas Kučikas. Vyganto Malinausko nuotraukaPraėjo 35 metai nuo „Carito“ atkūrimo Lietuvoje. Kokią reikšmę turėjo ir šiandien turi „Carito“ veikla?Manau, „Caritas“ per tiek metų padarė nemažai darbų ir poveikio tiek Bažnyčiai, tiek visuomenei, nes tokia yra šios organizacijos prigimtis: viena kryptis – į Bažnyčios bendruomenės vidų, o kita – į visuomenę.Pirmoji karitiečių karta ypač daug prisidėjo prie to, kad „Caritas“ nuo nepriklausomybės pradžios tapo turbūt vienintele tokį platų tinklą turinčia nevalstybine organizacija, kuri, vos tik atsikūrusi, galėjo suteikti pagalbą daugeliui žmonių.Kitas dalykas – „Caritas“ ne tik ir ne tiek apeliavo į valstybinių organizacijų pareigą pagelbėti žmonėms (nors tai irgi buvo svarbu), bet tuo metu socialinė politika dar tik buvo formuojama, dar buvo senosios sistemos griuvimo stadijos. „Caritas“ parodė, kad galima ir patiems imtis organizuoti bei teikti pagalbą.Ir trečias dalykas, žinoma, tuo metu ypač svarbus – pagalbos priėmimas iš Vakarų šalių. Ypač iš Bažnyčios. Geros valios žmonių teikiamą įvairią labdarą „Caritas“ skirstė tiems, kuriems jos reikia, visoje Lietuvos teritorijoje. Taip pat jis buvo viena pirmųjų organizacijų, kurios puoselėjo ir pristatė laikyseną vargstančiųjų, stokojančiųjų atžvilgiu.„Caritas“ yra vienas iš profesionalaus socialinio darbo pradininkų Lietuvoje. Per jį ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferenciją Lietuvoje buvo pradėtos pirmosios socialinių darbuotojų rengimo studijos, vėliau jos atsirado ir aukštosiose mokyklose.O šiandien kas nors labai stipriai keičiasi ar viskas išlieka panašiai?Šiandien „Caritas“ yra tapęs viena iš socialinės srities nevyriausybinių organizacijų – sakykim, viena iš didesnių, tačiau ne vienintelė, kaip buvo anksčiau. Iš tikrųjų „Caritas“ jau tvirtai atrado savo tapatybę ir sampratą – tai bendruomeninė, savanoriška veikla ir profesionalus socialinis darbas su tam tikromis asmenų grupėmis, kurioms vien savanoriškai pagelbėti neįmanoma. Šiandien „Caritas“ kaip tik plėtoja tokias sistemas. Be to, mokosi mažinti pagalbos poreikį iš užsienio valstybių ir telkti mūsų šalies geros valios žmonių bei viešųjų finansų resursus, kad galėtume pagelbėti stokojantiesiems.Kaip laikui bėgant keičiasi žmonių poreikiai „Carito“ pagalbos požiūriu?Pačioje pradžioje atsikūręs „Caritas“ pirmus 5–8 metus, bažnytiniais terminais kalbant, skyrė dėmesį geriems darbams: pavalgydinti, aprengti, priglausti, suteikti pastogę. Bet jau kurį laiką, atliepdami poreikius, mokomės teikti pagalbą žmogaus sielai, išklausyti, padėti, tarpininkauti, suprasti, palydėti, neatmesdami, jeigu reikia, ir materialių poreikių tenkinimo.Kitaip tariant, dabar toks etapas, kai mokomės neapčiuopiamos veiklos ir kartu laikysenos žmonių atžvilgiu.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/lietuvos-carito-palaikymo-akcija-ukrainai-vien-tik-svesti-ir-dziaugtis-karo-kontekste-nesinori/ .
-
Praėjus šv. Velykų aštuondieniui, Bažnyčia ir toliau keliauja per Kristaus Prisikėlimo liturginį laikotarpį, skelbdama velykinį džiaugsmą. Per pastaruosius du šv. Velykų sekmadienius regime prisikėlusio Kristaus susitikimus su mokiniais. Ir viename, ir kitame pasakojime tarp mokinių pamačius prisikėlusį Kristų vyrauja baimė.Evangelijoje šv. Lukas sako, jog mokiniai „iš išgąsčio drebėjo“. Susitikimas su prisikėlusiu Kristumi mokinius išgąsdina. Atkreipkime dėmesį į prisikėlusio Kristaus pasisveikinimą: „Ramybė jums!“ Ką reiškia toks prisikėlusio Kristaus pasisveikinimas su mokiniais, koks jo aktualumas tikinčiojo – Kristų sekančio žmogaus – gyvenime?Ramybė jums [hebr. „šālôm“]. Šis žodis turi daug reikšmių. Jis gali reikšti ne tik karo nebuvimą, jis apibūdina kažką tobulo, užbaigto ir nepažeisto, taip pat siejamas su gyvybe ir tuo, kas lemia gyvybės gausą. Į jo turinį telpa gerovė (tiek materialinė, tiek dvasinė) ir sveikata. Kristaus pasisveikinimas „šālôm“ taip pat vartojamas norint išreikšti socialinių santykių funkcionavimą. Klasikiniame požiūryje žmogus yra „homo religiosus“ – religinė būtybė (linkusi į Dievą). Tokiame kontekste Kristaus „šālôm“ reiškia ir gerus santykius su Dievu.Ta ramybė, kurią angelai paskelbė Betliejaus naktį (plg. Lk 2, 14), Prisikėlimo vakarą tampa realybe. Senojo Testamento tradicijoje „šālôm“ įgavo mesijinę ir eschataloginę (būsimųjų laikų) prasmę, jis susitapatina su išganymu. Biblinėje tradicijoje yra kalbama apie „Dievo ramybę“ (žr. Fil 4, 7), dar dažniau apie „ramybės Dievą“ (žr. Rom 15, 32). „Šālôm“ yra dieviškasis epitetas, kuris tinka pačiam Dievo asmeniui.Ką sako Biblija apie ramybę? Dieviškasis Sūnus yra Tėvo atspindys. Senasis Testamentas ramybę nurodo kaip Dievo epitetą, tad galima teigti, kad Švenčiausioji Trejybė yra tobula dieviškųjų asmenų vienybės meilė. Pasak Biblijos, taika arba ramybė Dievo tautai pirmiausia yra Sandoros ištikimybės su Viešpačiu vaisiai.Pranašų literatūra kalba apie Mesijo atėjimą. Mesijas čia apibrėžiamas kaip karalius ir kunigas, kuris atneša taiką bei palaiminimą tautai. Kristaus pasveikinimas reiškia ne šiaip sau ramybės suteikimą. Tai ne tokia ramybė, kurią suteikia pasaulis (plg. Jn 14, 27). Kristaus ramybė yra daugiau už žmogiškų pastangų ramybę; tai nėra ramus buvimas.Sekimas Kristumi siejamas su dvasine kova ir socialiniais santykiais, kurių metu išryškėja žmogaus asmens nesupratimas dėl Kristaus. Prisikėlusio Kristaus atnešta ramybė mokiniams ir Bažnyčiai yra evangelinės darnos priemonė, kuri skleidžiasi santykyje su Dievu, išryškėja žmogaus asmens pasirinkimuose socialiniame pasaulyje bei asmeniniuose santykiuose.Bažnyčia viename iš Liturginių valandų himnų vadina Trejybę ramybės okeanu. Ir tai nėra poetiškas posakis. Bažnyčios tėvams ramybė, kaip ir meilė, yra Dievo vardas.Į Kristaus ištartą „šālôm“ mokiniai atsako džiaugsmu, nors prieš tai juos kaustė baimė. Dabar mokinių širdis pripildo džiaugsmas, nes jie susitinka su prisikėlusiu Jėzumi. Ar tas mokinių džiaugsmo virpesys gali tikti ir mums? Kristaus „šālôm“ labai reikalingas ir dabar.Didelė rizika šiuolaikiniame pasaulyje su įvairiapusiška vartojimo pasiūla yra liūdesys, kylantis prie paguodos ir godumo įpratusioje širdyje, lydintis paviršutiniškų malonumų paieškas ir izoliuojantis sąžinę. Kai vidinis gyvenimas užsidaro dėl savo interesų, nebelieka vietos kitiems, nebesiklausoma Dievo balso, nepatiriamas saldus Jo meilės džiaugsmas, dingsta entuziazmas daryti gera. Tikintieji taip pat susiduria su šia neišvengiama ir nuolatine rizika, daugelis tam pasiduoda, tampa įnirtingi, nusivylę, neturintys noro gyventi. Tai ne gyvenimas Dvasioje, gimusioje iš prisikėlusio Kristaus širdies.Kun. Povilas Slaminis tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje, Lenkijoje.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-kristaus-salom-mokiniams-ir-mums/.
-
Vyriausybės kanceliarijos Komunikacijos departamento direktorius Marius Gurskas sako, kad naujausiame pasauliniame Švelniosios galios indekse Lietuva matoma kaip įtakinga tarptautinėje arenoje, aplinkai draugiška ir siekianti išsaugoti planetą šalis. Taip pat pabrėžiamas mūsų valstybės moralinis stuburas ginant demokratines vertybes, suteikiant pagalbą kitoms šalims.„Kuo šalis yra labiau atpažįstama, kuo stipresnė jos švelnioji galia, tuo didesnė tikimybė, kad ji gali pritraukti daugiau tiesioginių investicijų, talentų ir augs jos prekių bei paslaugų eksportas“, – tikina M. Gurskas.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kalbant apie Švelniosios galios indeksą, M. Gursko teigimu, yra keli pagrindiniai rodikliai, pagal kuriuos vertinamos visos šalys. Visų pirma tai atpažįstamumas, reputacija, šalies įtaka. Yra ir kiti, ne tokie svarbūs, rodikliai: tai ekonomika, tarptautinė šalies politika, gyventojai ir panašiai. Pagrindinių kriterijų yra dvylika, dar 35-i yra smulkesni.„Tai išsamiausias tyrimas apie valstybių švelniąją galią, nes įvertinta 101 šalis. Tikrai nėra kitokių tyrimų, kurie taip plačiai vertintų, o respondentų skaičius siekia 170 tūkstančių. Tai reiškia, kad 170 tūkstančių žmonių buvo paklausta nuomonės apie šalis. Bet tai nereiškia, kad apie visas valstybes 170 tūkstančių pasakė savo nuomonę, nes čia labai svarbus momentas – ar tie žmonės žinojo ką nors apie šalį, ar ne“, – aiškina M. Gurskas.Įdomu, kad šis tyrimas nuo kitų skiriasi tuo, jog klausiama paprastų, eilinių žmonių, kurie gyvena įvairiose šalyse, nuomonės. Pavyzdžiui, paprastas klausimas – ką jie mano apie tai, ar Lietuva yra įtakinga? Tarkime, Vokietijoje klausiama vokiečio, ar Lietuva yra įtakinga pasaulyje. Daugumoje kitų tyrimų, tarkime, nagrinėjamas publikacijų skaičius: ar rašoma apie vieną, ar kitą šalį, stengiamasi tiesiog iš teksto suprasti, ar tai teigiamo, ar neigiamo pobūdžio informacija. O čia konkrečiai ir labai aiškiai klausiama žmonių tiesiogiai.Kokiuose segmentuose šį kartą Lietuva labiau iškilo?„Čia reikėtų paminėti, kad Lietuvos bendra pozicija indekse tarp 193 pasaulio šalių yra 61-a vieta. Gali atrodyti, gaila, kad esame ne TOP10 ar TOP20, bet reikia pasakyti, jog šis tyrimas atliekamas jau penkerius metus iš eilės ir kasmet Lietuvos pozicijos tiek bendrąja prasme, tiek atskirose reitingo dalyse gerėja.61-oji yra aukščiausia Lietuvos pozicija. Ir – tai labai svarbu – vertinant pagal įtaką, kuri yra vienas iš kertinių kriterijų tyrime, tai Lietuva iš 80-osios pozicijos pašoko į 64-ą vietą. Tai tikrai žymus pakilimas“, – sako M. Gurskas.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
Politologo, Rytų Europos studijų centro vadovo Lino Kojalos teigimu, pirmųjų Vokietijos brigados karių atvykimas į Lietuvą siunčia labai aiškų signalą, kad mūsų sąjungininkai, įsipareigoję mums padėti gintis ir atgrasyti bet kokias grėsmes, tai įrodo ne tik politiniuose dokumentuose, bet ir praktiniais veiksmais.L. Kojala sako, kad taip pat labai sveikintinas žingsnis yra NATO vadovo Jenso Stoltenbergo siūlymas sukurti 100 mlrd. eurų penkerių metų fondą Ukrainai, kad aljansas labiau įsitrauktų į ginklų siuntimą Kyjivui.L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Balandžio 8-ąją į Lietuvą atvyko pirmieji Vokietijos brigados kariai. Kokią žinią tai siunčia NATO rytinio flango šalims ir ne tik joms?„Tai kol kas simbolinis žingsnis, bet jis yra labai didelio ir strateginio pokyčio dalis, nes pirmieji atvykę kariai yra būsimos visavertės brigados, kuri bus nuolatos dislokuota Lietuvoje, dalis. Ir tai siunčia labai aiškų signalą, kad mūsų sąjungininkai yra mums įsipareigoję padėti gintis ir atgrasyti bet kokias grėsmes ne tik politiniais dokumentais, ne tik politiniais pareiškimais, bet ir praktiniais veiksmais.Tai faktas, kad iki 2027-ųjų pabaigos Lietuvoje turėsime visą Vokietijos brigadą. Manau, galime drąsiai teigti, kad tai yra istorinės reikšmės mūsų valstybei faktas“, – įsitikinęs L. Kojala.Šiandien visiems aišku, kad Rusijos karas prieš Ukrainą ir jos revanšistinė politika kelia didžiausią grėsmę Europos saugumui. Tai kodėl šis suvokimas nepaskatina kai kurių NATO šalių operatyviau reaguoti ir tiekti pakankamai ginklų Ukrainai? Antai jos prezidentas Volodymyras Zelenskis vos ne kasdien kreipiasi pagalbos ir paramos – „duokite ginklų, duokite ginklų“.„Viena iš esminių problemų yra ta, kad NATO valstybės nebuvo pasiruošusios tokio masto karui Europoje ir jo tikrai nesitikėjo, – aiškina politologas. – Vadinasi, rezervai, sandėliai, kuriuose buvo kaupiama amunicija, ginkluotės atsargos, buvo labai nedideli, ir didelė dalis paramos, kuri perduota Ukrainai, iš esmės tuos sandėlius ištuštino. Vadinasi, mums būtina ne tik kalbėti apie gynybos finansavimą, apie tai, kad turime keisti požiūrį į jį, bet ir ieškoti praktinių priemonių, kaip šiandien sutelkti tuos išteklius, kurie reikalingi Ukrainai.Tai, deja, ne tik turime daryti žvelgdami į NATO valstybes ir jų vidinius pajėgumus, bet ir ieškoti to visame pasaulyje. Todėl čekų iniciatyva visame pasaulyje žvejoti artilerijos sviedinius yra labai sveikintina ir gera, bet ilgainiui Europa turės atkurti pajėgumus pati.“Daugiau: www.bernardinai.lt
-
Balandžio 12-ąją visuomenei duris atveria Sapiegų rūmai Antakalnyje – brandžiojo baroko stiliaus XVII a. pabaigos užmiesčio rūmai, Vilniaus rezidencinių ir kulto pastatų ansamblio dalis.Anot Šiuolaikinio meno centro, kuris rūpinasi rūmų įveiklinimu, direktoriaus Kęstučio Kuizino, atsižvelgiant į Sapiegų rūmų pastato lokaciją, barokinės architektūros specifiką ir naujai formuojamos padalinio darbuotojų komandos viziją bei lūkesčius, Sapiegų rūmai ateityje turėtų tapti traukos centru, kuris siūlo ir puoselėja kitokį santykį su savo lankytojais ir veiklos rėmėjais.„Paprasčiau kalbant, – aiškina jis, – viena yra organizuoti šiuolaikinio meno parodas ir renginius Vilniaus miesto centre, neutralioje balto kubo erdvėje, ir visai kas kita yra pristatyti meno procesus Antakalnyje, istorinėje aplinkoje, su kuria neišvengiamai teks ieškoti darnaus ir prasmingo santykio.“Sapiegų rūmų istoriją ir tai, ką čia atidarymo proga galės išvysti lankytojai, dienraščiui „Bernardinai.lt“ pristato rūmų vadovė Gintautė Žemaitytė.K. Kuiziną ir G. Žemaitytę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kalbėdamas apie Sapiegų rūmų unikalumą ir jų įveiklinimo projektą, K. Kuizinas sako, kad šiuo atveju reikia žiūrėti lokaliai iš Lietuvos gyventojų matymo perspektyvos.„Mes turbūt neturime mieste rūmų, kurie eksponuotų skirtingas epochas ir šiuolaikinį meną. Šiuolaikinis menas turi specifinę eksponavimo erdvę, o čia mes įžengiame į daugiasluoksnį pastatą, turintį daugybę persipinančių istorijų, daugybę šeimininkų, o tai neišvengiamai koreguoja patį meno suvokimą – tas pats menas, rodomas natūralioje aplinkoje, yra visai kas kita, kai mes jį matome istorinėje aplinkoje“, – sako jis.Sapiegų rūmuose esama užkonservuoto turto, pavyzdžiui, ikisapieginių laikų plytų degimo krosnies, kurios pristatymui visuomenei reikės dar daug lėšų. Ir tokių eksponatų yra ne vienas. Pasakodama apie šiuos unikalius dalykus G. Žemaitytė kalba: „Rūmuose esanti krosnis tikrai yra unikali. Šioje teritorijoje, prieš pradedant statyti pastatus, buvo daugybė plytų degimo krosnių. Turbūt iš tų plytų buvo statomas ir Vilnius, ir aplinkiniai pastatai.Ši krosnis yra užkonservuota, sutvarkyta, laukia savo eilės, kol turėsime pakankamai lėšų ją pristatyti visuomenei. Rūsyje taip pat yra labai daug likusių sienų polichromijos fragmentų, kurie atsidengti atkūrus barokines erdves. Jie tiesiog slypėjo po storais tinko sluoksniais. Tuos polichrominius fragmentus taip pat reikia tyrinėti – ieškosime būdų, kaip juos pristatyti.Rūmų rytinio fasado dalyje yra likusių užmūrytų langų, kurie, kaip žinome, turi tokius pat puošnius angokraščius kaip dalis išlikusių antrojo aukšto patalpų. Dar turime ir arklides šalia rūmų, kur taip pat yra įdomus pastatas. Ieškosime ir jo įveiklinimo būdų, naujos paskirties.Rūmai po truputį atidaro vis naujus dalykus, bet jų tyrimai užtruks dar keletą metų. Ieškosime mokslininkų, paveldosaugininkų pagalbos ir galvosime, kaip tai parodyti visuomenei.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/visuomenei-atveriami-sapiegu-rumai-kvapa-gniauziantis-issukis-virsta-realybe/.
-
Pirmą kartą į Lietuvos kino teatrus atkeliauja filmas apie vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių – kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų – „Prezidentas“.Viena jo kūrėjų – idėjos autorė, režisierė, žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, pasakodama dienraščiui „Bernardinai.lt“ apie šią asmenybę, prasitaria, kad pažintis ir bendravimas su prezidentu V. Adamkumi yra viena brangiausių gyvenime gautų dovanų. Pabūti šalia tokio žmogaus yra Dievo dovana.„Na dabar tai bus ašaros... nes visą laiką taip būna, kai galvoji apie prezidentą. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Aš tai labai giliai jaučiu, pati negaliu suvokti, kaip gali būti toks artimas žmogus, nors mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai“, – prisipažįsta D. Žeimytė-Bilienė.Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Filmo „Prezidentas“ premjera šalies kino teatruose – balandžio 12 dieną.D. Žeimytė-Bilienė, paklausta, kaip ir kada gimė idėja sukurti šį dokumentinį filmą, pasakoja: „2018-ųjų pabaigoje–2019-ųjų pradžioje. Dabar tikslios datos nepasakysiu, bet kažkur tuo metu. Bendraudami su Arūnu Valinsku visiškai kitais reikalais, pradėjome kalbėti apie kūrybos žanrą – viso gyvenimo interviu. Arūnas pasakė, kad visą laiką nešioja galvoje tokią mintį – gal pabandome padaryti kažką panašaus? Aš jam iš karto atsakiau – būtinai darom.Suprantama, svarbiausia mintis buvo – kas gi galėtų būti tas pirmasis žmogus, su kuriuo galėtume įgyvendinti šią idėją? Tai, aišku, buvo prezidentas Valdas Adamkus, su kuriuo aš jau turėjau tikrai labai gražų santykį per savo žurnalistinę profesiją ir karjerą.Paskambinau į Prezidentūrą patarėjai, papasakojau trumpai apie mūsų sumanymą. Prezidentas, aišku, noriai sutiko, ir mes tris kartus važiavom į jo namus ir ilgai kalbėjomės. Norėjome iš jo lūpų išgirsti jo gyvenimo istoriją, požiūrį į daugybę su Lietuva susijusių istorinių įvykių. O tie įvykiai juk buvo glaudžiai susiję su paties prezidento gyvenimu.Pasakyčiau daugiau – visas jo gyvenimas yra persipynęs su Lietuvos valstybės virsmu, Lietuvos, kaip valstybės, kūrimusi.Čia ir yra unikalumas. Tai epochos amžininko žvilgsnis į to laikotarpio svarbiausius įvykius, kurie visi iš esmės yra susiję su mumis – kaip šalimi ir kaip visuomene.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/zurnaliste-d-zeimyte-biliene-tiksliausias-valdo-adamkaus-apibudinimas-yra-sviesa/.
-
Džiaugdamasis artėjančia Jubiliejine 100-mečio dainų švente jos vadovas, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa taip pat išgyvena dėl nepakankamo dėmesio mūsų nematerialiajam paveldui. Jo teigimu, gamtą jau išmokome saugoti, vabaliukus, augaliukus į Raudonąją knygą įrašome, bet su kultūros vertybėmis taip dar nesielgiame.„Būdami tokia maža tauta, kartais visiškai abejingai žiūrime į tai, kad užmirštama daina, šokis ar paprotys“, – apgailestauja S. Liausa. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Iki Jubiliejinės dainų šventės šimtmečio liko trys mėnesiai. Iš tiesų tai neeilinė Dainų šventė, pasak S. Liausos – šimtmečio šventė.„Tai pasaulyje analogų neturinti šventė, nes ji sujungia tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančių lietuvių meninius kolektyvus. Skaičiai išties įspūdingi: į šią Dainų šventę atvyks apie 36 000 dalyvių. Tokia gausa mus pačius nustebino. Manome, kad tam turėjo įtakos pasaulyje prasiautusi pandemija, tam įtakos turi Ukrainoje vykstantis karas – žmonės nori pademonstruoti solidarumą ir stiprybę su kariaujančia tauta“, – sako S. Liausa.Jis pasakoja, kad šventę sudarys 14 didelių renginių: „Dainų šventė prasidės Kaune. Iš čia kelsimės į Vilnių. Noriu paaiškinti, kodėl pradžia Kaune. Todėl, kad čia prieš 100 metų prasidėjo pirmoji Dainų šventė, tad Kaunas kiekvieną kartą turi tokią nerašytą teisę surengti pirmąjį šventės renginį. Jubiliejinis šimtmečio paminėjimo renginys vyks atnaujintoje Kauno dainų slėnio estradoje. Vėliau šventė kelsis į Vilnių, čia vyks tradiciniai renginiai, sudarantys pagrindinį šventės stuburą: Dainų diena, Šokių diena, Ansamblių vakaras, Folkloro diena. Be abejonės, bus ir kitų renginių, jau tapusių tradiciniais: pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“, kanklių koncertas, meno paroda, vokalinių ansamblių, teatro pasirodymai. Žodžiu, visi renginiai, kurie sudaro mūsų tautinį, nacionalinį palikimą.“Iš tiesų paveldas, pasak Dainų šventės vadovo, yra ganėtinai sudėtinga sritis. „Manau, viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus mąstymo. Kai kalbame apie materialųjį paveldą, atrodo, viskas aišku – yra priimti įstatymai, atsiranda visuomenės supratimas, kad jeigu koks objektas saugomas: pastatas ar paminklas, kažkas materialaus, tai mes linkę saugoti. Tačiau kai kalbame apie nematerialųjį paveldą, tai čia reikėtų išties labai stipriai susimąstyti, juk nematerialusis paveldas perduodamas iš lūpų lūpas. Tam nepasitarnauja ir nereikalingi ginčai.Tiesiog pamirštame, kad kalbame apie savo kultūrą, kalbame apie tuos reiškinius, dėl kurių atsirado civilizuota valstybė. Ji neatsiranda tuščioje vietoje. Tad turime remtis savo tėvų didžiuliu palikimu, jausti atsakomybę tai išsaugoti. Šimtmečio Dainų šventės šūkiu mes pasirinkome frazę „Kad giria žaliuotų“ – norime kalbėti apie tokią ekologiją, tokį suvokimą, kad pati dainų šventė nėra tik dainos ir šokiai – tai kai kas daugiau.Mes kuriame, sudarome galimybę kiekvienam ateiti ir prisiliesti prie tos tradicijos, pabūti kelias dienas, pagyventi, pamatyti, kaip gyvuojame. Kartu su latviais, estais rengiame konferencijas, seminarus, kurių metu kalbame apie tradicijos išsaugojimą. Ji pasaulyje išliko tiktai trijose mažose Baltijos valstybėse“, – samprotauja S. Liausa.Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Gailestingumo sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_atvelykis.htmlGarbė Jėzui Kristui! Šiandien švenčiame antrąjį Velykų sekmadienį, kuris dar yra vadinamas Atvelykiu. Taip pat mes švenčiame ir Dievo Gailestingumo sekmadienį.Kai šiandien klausomės Dievo žodžio skaitinių, Evangelijos, kuri prabyla į mus, galima atrasti įdomių dalykų. Matome, kad Jėzaus Prisikėlimo įvykis, kad ir koks džiaugsmingas jis būtų, vis dar kelia apaštalams nerimą.Evangelijoje skaitome, kad durims esant uždarytoms, Jėzus ateina ir sako: „Ramybė jums“. Vėlgi tai sukelia papildomo nerimo, nes tai, ką matė apaštalai – tai prikaltą ant kryžiaus ir mirštantį savo mokytoją, ir štai tas mokytojas dabar ateina, durims esant uždarytoms, ir sako „Ramybė jums“.Taip, jie girdi liudijimus – Marijos Magdalietės liudijimą, kitų moterų, kurios buvo atėjusios prie tuščio kapo, bet niekas nepagavo, nepamatė Viešpaties Jėzaus, išeinančio iš to kapo, kaip įvyko pats Prisikėlimas. Jo grįžimas į gyvenimą ir gyvenimo pažadas mums lieka iš dalies paslaptimi, bet iš kitos pusės – Dievo galybės ženklu.Kai Jėzus pirmą kartą ateina, vieno iš dvylikos apaštalų – Tomo – nėra kartu. Ir kai apaštalai sako Tomui: „Mes matėme prisikėlusį mokytoją“, Tomas sako: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“Šandien, kai švenčiame Dievo Gailestingumo sekmadienį, mes turime atkreipti dėmesį į apaštalą Tomą, nes jo laikysena yra pagrindinis raktas, kuris arba atrakina mums Evangeliją, atrakina mums santykį su Dievu, arba mes liekame už borto. Pirma didžiausia klaida, kurią Tomas daro – jis sako: „aš nepatikėsiu, kol nebus įvykdytos mano sąlygos arba mano reikalavimai“.Tomas tarsi apriboja Viešpaties veikimo galimybes, nusakydamas, kas jam yra reikalinga, kad jis patikėtų. Tai yra, kad iš vienas pusės, tu atsisakai Dievo dovanos, kuri gali būti tau suteikta, iš kitos pusės – tu įpareigoji save patikėti, gavęs tam tikrus faktinius įrodymus. Ir nemažai žmonių šiandien susiduria su panašiu iššūkiu – „Aš noriu, kad Dievas įrodytų savo buvimą“. Dažnai būna, kad „aš noriu, kad Dievas įrodytų savo buvimą, padarydamas, kaip aš noriu, vykdydamas mano prašymą, išgirsdamas mano maldą, suteikdamas tą dalyką, ko aš prašau.“Kristus ateina anrą kartą, kai Tomas yra kartu su apaštalais, parodo savo rankas, parodo savo šoną ir sako: „Tomai, štai aš, įdėk savo pirštus į mano žaizdas, patikrink jas.“ Ir, kai Tomas pamato Viešpatį, jau nebėra reikalo tikrinti žaizdų, Tomas sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tie jo žodžiai yra tikėjimo išpažinimas, kurį Tomas taip spontaniškai pasako, pamatęs prisikėlusį Kristų, stovintį priešais jį.Senesnioji karta, dalyvaudama šventosiose Mišiose, kai kunigas iškelia konsekruotą ostiją ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, lenkiasi ir sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Kiti žmonės per konsekraciją, kai kunigas taria Jėzaus žodžius, kuriuos Viešpats sakė Paskutinės vakarienės metu, tyliai sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas“.Priimkime Viešpatį ir Jo žodį, kuris veda mus išganymo keliu, kad Jis būtų mūsų gyvenimo vadovas, nes jis yra Kelias, Tiesa, ir Gyvenimas. Amen.Kun. Valdemaras Lisovskis tarnauja užsienio lietuvių katalikų sielovadoje JAV Bruklino vyskupijoje, Niujorke.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/?p=1076512&preview=true 2024 m. gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, oficialiai vadinamas Privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams ir neagituodamas balsuoti „už“ ar „prieš, iki pat referendumo savaitės interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ sekmadieniais publikuos užsienyje dirbančių sielovadininkų parengtas ir nuotoliu įrašytas „Sekmadienio meditacijas“ – kunigų komentarus apie to sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitinius.
-
Balandžio 7-ąją minima Pasaulinė sveikatos diena. Šią šventę inicijuoja Pasaulio sveikatos organizacija nuo 1950 metų. Šiemet dėmesys sutelkiamas į sveikatos apsaugos prieinamumą – kiekvienam ir visur. Nors kai kuriose srityse medicinos pažanga stulbinama, pusei pasaulio gyventojų šiuolaikinė sveikatos apsauga vis dar nėra prieinama, arba ji jiems per brangiai kainuoja.Gydytoja kardiologė Giedrė Balčiūnaitė, linkėdama visiems kuo geriausios sveikatos, primena, kad turėtume būti fiziškai aktyvūs. Tai mūsų visuomenės problema – kad fizinis aktyvumas dažnai yra nepakankamas. Taip pat svarbu nežaloti savęs žalingais įpročiais.G. Balčiūnaitę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Paklausta, kodėl širdies ir kraujagyslių ligos tiek pasaulyje, tiek Europoje, o ir Lietuvoje minimos tarp labiausiai paplitusių, kardiologė sako: „Tai tiesa – kraujagyslių ligos jau daug metų lyderiauja neigiama prasme, išlieka didelis sergamumas jomis. Lietuvoje situacija taip pat nėra gera. Tai pagrindinė mirtingumo priežastis, nors ir vykdomos prevencinės programos.Lietuva geografiškai pagal širdies ir kraujagyslių ligų paplitimą priklauso padidėjusios rizikos regionui. Nors esame Europos Sąjungos valstybė ir norėtume lygiuotis į Vakarus, į Skandinavijos šalis, tačiau esame greta tokių valstybių kaip Rusija, Baltarusija, Rytų Europos šalys. Taigi mūsų regione situacija nėra gera, ir dėmesio tam niekada nebus per daug.“Ką neteisingai darome, kad mus taip persekioja ir kankina kraujagyslių bei širdies ligos?„Tų priežasčių yra labai daug, – pabrėžia G. Balčiūnaitė. – Tai nėra tik tai, kad žmonės kažką neteisingai daro. Vienas dalykas yra nuo mūsų nepriklausantis, tai – paveldėjimas. Nors ir darome viską teisingai, bet jeigu širdies kraujagyslių ligomis sirgo mūsų tėvai, dėdės, tetos, ypač ankstyvame amžiuje, iki penkiasdešimties metų, tada yra didesnė paveldimumo rizika, ir šioms ligoms reikėtų skirti didesnį dėmesį.Taigi šių veiksnių jau pakeisti negalime, bet yra labai daug dalykų, kurie priklauso tik nuo mūsų. Visų pirma – mūsų gyvenimo būdas, kas padidina mums riziką sirgti.“Pasak kardiologės, visą žmonių populiaciją būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Dalis žmonių yra sveiki asmenys, kurie neturi problemų, nėra sirgę širdies, kraujagyslių ligomis. Jiems pagrindinis dalykas – stengtis išsaugoti sveikatą. Absoliuti mūsų dauguma gimstame turėdami sveiką širdį. Mūsų tikslas yra tai išsaugoti ir suteikti širdžiai palankias sąlygas dirbti.„Ką mes turėtume daryti? Pirmiausia turėtume būti fiziškai aktyvūs. Tai mūsų visuomenės problema – kad fizinis aktyvumas dažnai yra nepakankamas. Daug problemų išsivysto tuomet, kai žmonės yra nutukę: tada išauga cukrinio diabeto rizika, kyla kraujo spaudimas.Svorio kontrolė ir tinkama mityba – taip pat labai svarbu. Mityboje svarbu mažiau vartoti gyvulinės kilmės produktų, daugiau augalinių, daugiau valgyti daržovių, vaisių, nesočiųjų riebiųjų rūgščių, skaidulinių medžiagų. Tai pat svarbu nežaloti savęs žalingais įpročiais, nes įrodyta, kad rūkymas padidina širdies kraujagyslių ligų riziką penkis kartus. Reikia stengtis palaikyti normalų kraujospūdį, normalų cholesterolio kiekį. Taip pat svarbus fizinis aktyvumas pacientams, kurie serga širdies nepakankamumu, tuomet rekomenduojama judėti pagal savo galimybes. Ir, be abejo, reikia laikytis gydytojų rekomendacijų, nes gydytojai visada nori tik gero“, – sako kardiologė G. Balčiūnaitė.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
2024 m. gegužę sukanka trylika metų, kai Europos Taryba Stambule priėmė Moterų apsaugos nuo smurto ir kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje konvenciją, kuri trumpai vadinama Stambulo konvencija. Pagrindinis jos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto.Šis dokumentas įvairiose šalyse buvo sutiktas skirtingai. Kai kur – palankiai, kai kuriose valstybėse debatai tęsiasi iki šiol.Dabartiniu metu Stambulo konvenciją yra pasirašiusios 47 valstybės, tarp jų ir Lietuva. Tačiau Lietuvos Seimas šios sutarties dar nėra ratifikavęs, ir neatrodo, kad artimiausioje ateityje tai padarytų.Kovo viduryje Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė atsakymą į grupės parlamentarų užklausą, ar kai kurie Stambulo konvencijos straipsniai neprieštarauja mūsų Konstitucijai. Atsakymas skamba taip: Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris prevencijos konvencija neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.Dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovės – Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė ir sociologė, lyčių lygybės ir smurto lyties pagrindu ekspertė, Moterų informacijos centro valdybos narė Jurgita Pečiūrienė – teigia, kad nemažai žmonių yra neįsigilinę į konvencijos turinį ir esmę, priešiškumą demonstruoja jos net neskaitę. Panašiai elgiasi ir kai kurie politikai, skleisdami netikslias žinias apie šį dokumentą.J. Juškaitę ir J. Pečiūrienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.J. Juškaitė, paklausta, kokios priežastys neleidžia konvencijos priimti, sako: „Manau, yra nemaža visuomenės dalis, kuriai nepatinka ši konvencija, ir ta visuomenės dalis gana aktyviai padirbėjo, kad paskleistų baimes. O kai kalbame apie baimes, tada jas reikia paneigti. Jau iš karto įsiveliame į dialogą: ne, ne taip, to konvencijoje nėra. Ir tada apie konvenciją iš esmės kalbame kaip apie negatyvų dalyką, kurį reikia kažkaip aiškinti – paaiškinti, kas čia yra netiesa, kas – tiesa. Užsimezga tokia nereikalinga diskusija, o prie esmės – iki smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje – mes taip ir neprieiname.“J. Pečiūrienės teigimu, Lietuva šiuo požiūriu atrodo blogai, nes yra viena iš penkių Europos Sąjungos šalių, kurios yra neratifikavusios Stambulo konvencijos. Lietuvoje labai daug mitų apie šią konvenciją.„Noriu pažymėti, kad tarp konvenciją pasirašiusių valstybių taip pat yra krikščioniškų šalių, turinčių senas tikėjimo tradicijas. Šios konvencijos esmė yra smurto artimoje aplinkoje prieš moteris prevencija ir pagalba smurtą patyrusiosioms. Yra labai daug dezinformacijos apie šią konvenciją. O tose šalyse, kurios yra jos neratifikavusios, dezinformacijos tekstas yra identiškas“, – aiškina Moterų informacijos centro valdybos narė.Kas yra lytis socialiniu aspektu, kodėl ji tiek daug kelia įvairiausių nuomonių, prieštaravimų Stambulo konvencijos kontekste?„Lytis socialiniu aspektu, arba socialinės lyties aspektas, iš esmės sako, kad yra žmogaus biologija, ką mes kiekvienas turime, bet taip pat tai yra dalykai, kurie siejami su lytimi ir kurie kiekvienoje kultūroje yra skirtingi. Turbūt geriausias arba aiškiausias to pavyzdys – moterys Afganistane, kokios kultūrinės normos joms taikomos. Afganistane moteris suprantama kaip naminis gyvūnėlis, kuris turi pagimdyti vaikų ir aptarnauti šeimą.Jeigu pagalvosime apie Lietuvą, čia visiškai kitoks moters supratimas ir vertinimas. Kai kalbame apie lyties socialinį aspektą, arba lytis socialiniu aspektu, tai būtent tas kultūrines normas bei tradicijas ir turime galvoje.Taigi, kalbant apie smurto prieš moteris mažinimą, nesuprantant ir negalvojant apie tuos kultūrinius, socialinius aspektus, sunku susidaryti tikrą padėties vaizdą“, – teigia Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/j-juskaite-nemaza-dalis-visuomenes-kuriai-nepatinka-stambulo-konvencija-gana-aktyviai-padirbejo-kad-paskleistu-baimes/.
-
Artėjant referendumui dėl daugybinės pilietybės įteisinimo, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ sako, kad lietuviams šis klausimas yra labai svarbus, nes referendumas vyksta jau ne pirmą kartą.„Visiems užsienyje gyvenantiems lietuviams labai aktualu, kad vyks antras referendumas – jie nepalieka ramybėje šio klausimo, tai reiškia, jog jie yra pagrindiniai iniciatoriai, kad tai būtų sprendžiama“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina arkivyskupas. Jį kalbina žurnalistas Tomas Kemzūra.Gegužės mėnesį vyks prezidento rinkimai ir referendumas dėl dvigubos pilietybės. Kiek užsienio lietuviams katalikams yra aktualus Lietuvos pilietybės išsaugojimo klausimas?„Tikrai labai skaudus dalykas, kad per 30 metų maždaug apie 700–750 tūkstančių Lietuvos piliečių išvyko iš Lietuvos. Tiek žmonių mažiau dabar gyvena Lietuvoje.To išvykimo priežastys įvairios, kartais sakoma – ieškojo geresnio gyvenimo. Bet aš klausiu – kas Lietuvoje neieško geresnio gyvenimo? Kas čia ieško blogesnio gyvenimo? Visi stengiasi, gal būtų sudėtinga griežtai vertinti ir tuos, kurie išvyko – jie ten gyvena, turi darbus, augina vaikus. Be abejo, nori prisidėti prie tos šalies, kurioje gyvena, gerovės, daryti įtaką tam gyvenimui ir dažnai gauna pilietybę“, – svarsto arkivysk. L. Virbalas.Pasak jo, tie žmonės, lietuviai, Lietuvos piliečiai, kurie gauna kitos šalies pilietybę, tada pagal dabartinius įstatymus netenka Lietuvos pilietybės. Kartais tai tokios sukrečiančios istorijos: „Jungtinėse Valstijose kalbėjausi su vienu žmogumi, jis labai įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą. Organizuoja, padeda – viską daro savo lėšomis, niekas jam už tai nemoka. Savo laiką, energiją, lėšas skiria lietuvių veiklai. Dėl tos jo veiklos tada iš Lietuvos atvyksta menininkai, vyksta įvairūs koncertai, pasirodymai, parodos, taip pat ir verslininkai mezga ryšius. O tada, galima sakyti, Lietuvai yra net ir materialinė nauda dėl lietuvių bendruomenės veiklos. Ir štai žmogus daugiau kaip 20 metų taip darbuojasi, o „atlyginimas“ už tai – iš jo atėmė Lietuvos pilietybę. Tai absurdas. Taip negali būti.“Tuo labiau, arkivyskupo nuomone, kai palyginame, kad pagal dabar galiojančius įstatymus tie lietuviai, kurie išvyko iki 1990-ųjų, arba tų Lietuvos piliečių palikuonys, taip pat ir anūkai, gali tarsi susigrąžinti, atkurti Lietuvos pilietybę. Tai yra gerai, tai teisinga, bet tikrai yra nemažai žmonių, kurie įvairiose šalyse – ir Pietų Amerikoje, ir Pietų Afrikoje – jau nebeišlaikė lietuvių kalbos. Jie jau nebemoka lietuviškai, arba kiti galbūt jau ir toliau buvo nuo bet kokios lietuviškos veiklos, bet iš jų nereikalaujama nieko kito, kaip tiktai pristatyti reikiamus dokumentus. Net ir žinojimo ką nors apie Lietuvą, Lietuvos istoriją.„Štai tie asmenys gauna Lietuvos pilietybę, tada turi savo šalies ir Lietuvos pilietybę, o žmonės, kurie išvyko per pastaruosius dešimtmečius – ir tai reiškia, kad jie gimė Lietuvoje, mokėsi Lietuvoje, jų draugai Lietuvoje, jų tėvai Lietuvoje, jų senelių kapai Lietuvoje, jie turi ryšių Lietuvoje, jie nuolat grįžta į Lietuvą, jiems rūpi Lietuva – jie netenka pilietybės. Jau vien tai rodo neteisingumą, ir reikia jį spręsti.Manau, norime, kad kuo daugiau lietuvių sugrįžtų į Lietuvą, ir gera tendencija, jog pastaraisiais metais jų daugiau grįžta, negu išvyksta. Tai taip žvelgiant, kas ateityje grįš – ar tie, iš kurių buvo atimta pilietybė, ar tie, kurie išlaikė Lietuvos pilietybę? Arba, neduok Dieve, jeigu reikėtų kuo nors prisidėti prie Lietuvos gyvenimo ir gynybos – vėlgi kas tai darytų: ar tie, kurie išsaugojo Lietuvos pilietybę, ar kurie jos neteko? Yra daug aspektų, ir tikrai negalima taip lengva ranka nubraukti daugiau kaip 700 tūkstančių Lietuvos piliečių gyvenimo. Jie, kad ir kur būdami, gali padėti Lietuvai, atstovauti Lietuvai. Tai yra didelė mūsų tautos dalis“, – svarsto arkivysk. L. Virbalas SJ.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivyskupas-l-virbalas-sj-uzsienio-lietuviai-nori-ne-gauti-bet-issaugoti-pilietybe/.
-
Prieš trejetą metų Alytaus parapijos kunigas Rytis Baltrušaitis ėmėsi neįprasto bendravimo su tikinčiaisiais – kalbėjimosi laiškais. Ne elektroniniais, o paprastais, ranka parašytais popieriuje ir nusiųstais paštu.Kunigas sako, kad yra žmonių, kurie drąsiai prieina prie kunigo ir užduoda jam klausimą. Bet taip pat yra tokių, kurie dėl įvairių priežasčių negali, nedrįsta arba nenori susitikti ir kalbėtis gyvai. Tuomet pagalbon pasitelkiami popieriniai laiškai.Kunigą R. Baltrušaitį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kas paskatino imtis tokios bendravimo su žmonėmis formos – popierinių laiškų rašymo?„Paskatino pandemijos laikas – turėjau daugiau laiko, kadangi mes, kunigai, negalėjom daug ko tuo metu daryti. Fiziškai tik nuvažiuodavom prie kapinių vartų pasitikti mirusįjį, jį palaidoti, ir viskas. Net Mišių dalyvaujant tikintiesiems negalėjome aukoti. Taip pamažu supratau, kad žmonės išgyvena labai daug įtampos, nerimo, neaiškumo dėl pandemijos. Kai kas tada įžvelgė net pasaulio pabaigos ženklų. Tada pagalvojau – o ką aš galėčiau tokioje situacijoje padaryti, kaip jiems padėti? Viena iš minčių buvo – gal galiu atsakyti raštu į jų laiškus ir juose keliamus klausimus? Gal tai bus nors mažas spindulėlis šviesos ir prasmės bent akimirką, bent kol perskaitys?“ – pasakoja kunigas.Ką rodo gyvenimiška patirtis, tarnystė – ar daug yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali, nedrįsta ar nenori tiesiog susitikti ir kalbėtis gyvai, mieliau visa tai išdėsto laiške?„Daugeliui žmonių rūpi įvairūs dalykai, neretai tuos klausimus jie norėtų spręsti pasitelkę į pagalbą kunigą ar kokį kitą dvasininką. Jie ieško dvasininko, tačiau ne visada lengva rasti gebantį kalbėtis kunigą, nes žmonėms kartais pasakoma, esą pašnekovas neturi patirties, kad tai ne jo kompetencija. Iš kai kurių gaunamų laiškų turinio galiu spręsti, kuriais klausimais žmogui akis į akį kalbėtis būtų labai nepatogu. Man nebūtų nepatogu, jei žmogus ateitų, bet jam reikia savotiškai persilaužti. Tai laiškas, manyčiau, galėtų būti tam tikras susitikimo tilto projektas“, – sako kun. R. Baltrušaitis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/neiprastai-su-tikinciaisiais-bendraujantis-kun-r-baltrusaitis-laiskuose-galima-issipasakoti-bet-ne-atlikti-ispazinti/.
-
Apie vaisių ir daržovių auginimą išmano visi, tik ne visiems pavyksta pasiekti gerus rezultatus. Informacinių technologijų specialistas Povilas Goberis teigia, kad jį, kaip pats sako, augusį arti žemės, visada domino gamta, augalai, sodai, daržai. Ir dabar, turėdamas nedidelį ūkelį, jis eksperimentuoja su įvairiausiais augalais ir tuo nori pasidalinti su kitais sodininkais bei daržininkais.Tai P. Goberiui buvo viena iš paskatų sukurti specialų tinklalapį „Derlingas.lt“, kuriame kaip enciklopedijoje žmogus rastų atsakymus į visus jį dominančius klausimus.P. Goberį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kodėl visiškai kitos srities ekspertui kilo noras sukurti būtent tokią žemišką svetainę?„Tas noras kilo todėl, kad ši tema visada buvo man artima. Aš ir pas senelius augęs kaime, ir po daržą lakstęs, ir Dzūkijos miškuose rinkęs grybus. Gamta, augalai, sodai, daržai – man tiesiog įdomi, artima, jauki tema. Mano manymu, Lietuva iki šio neturėjo rimtos, išvystytos šios srities svetainės. Dabar šią tematiką nagrinėja daugybė įvairių svetainių, didieji Lietuvos portalai – dažniausiai priebėgom, po truputėlį, kai ateina tam tikras sezonas.Man norėjosi sukurti vikipedijos modelio svetainę, kur tuo besidomintys žmonės rastų beveik viską. Noriu iš karto pabrėžti, kad žemės ūkio temų nenagrinėjame. Čia tik sodas, daržas, primityvesni baziniai dalykai“, – pasakoja P. Goberis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/specializuotoje-svetaineje-sodininkams-ir-darzininkams-kaip-enciklopedijoje-cia-rasite-visus-atsakymus/.
-
Dar kartą Viešpats mums leidžia išgyventi Velykų dovaną. Tik tiek, kad šios Velykos dar tebėra pažymėtos giliai skaudžių dalykų: karo šešėlis, taip stipriai daugelio jaučiamas visai šalia mūsų vaizduose, kuriuos stebime, naujienose, kurios mus be perstojo pasiekia... Mūsų laikas yra pažymėtas mirties, silpnumo, nesupratimo... Taip pat žmogaus cinizmo, trūkumo būti artimam kitam, prisiliesti prie kito gyvenimo. Išgyvename ir skaudžius dalykus Bažnyčioje, kurie parodo žmogaus silpnumą ir nuodėmingumą.Ir šitokiame pasaulyje ateina Velykos, kurios tarsi užantspauduoja šią mūsų patirtį pačioje jos gelmėje. Laikų pradžioje žmogus, Dievo sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą, nusprendžia pasipriešinti Dievui ir taip atsiskiria nuo Gyvybės Medžio, kuris yra pats Dievas. Kai mūsų santykis, mūsų gyvenimai, mes patys nebemokame liudyti, kieno paveikslas esame, viskas tampa pilka siena, į kurią tik daužome galvas, o dar blogiau – daužome galvas kitų, net ir pačių mums artimiausių, net ir pačių mažiausių, pačių silpniausių. Šitaip pasaulyje įsiviešpatauja mirtis, baimė, blogis.Tam, kad susigrąžintų žmogų ir pasuktų pasaulio likimą į save, Dievas Kristuje net tik nužengia iš savo Dangaus aukštybių, kurios mums atrodo tokios tolimos ir nepasiekiamos, bet netgi daugiau – iš meilės, kuria dalijasi su savo Tėvu vienas kitam ir pasauliui, nusileidžia iki to, kur atkeliavo žmogus, pabėgęs nuo savo Gyvenimo Viešpaties, nuo savo Tėvo. Jis nusileidžia iki Dievo atmetimo, kurį pasirenka žmogus. Taigi Kristuje susikoncentruoja visas pasaulio nuopuolis, blogis ir kančia. Jis buvo išduotas žmonių, Jis net buvo paliktas draugų, išgyveno neapykantą, tautos autoritetų atmetimą, karių žiaurumą, neteisingą žiaurumą. Jis, nekaltasis, ne tik identifikuojasi su nekaltųjų skausmu, bet ir su tais, kurie daro blogį – per jų blogį Jis prie jų prisiliečia savo nekaltumu...Neįmanoma įsivaizduoti to pagal mūsų logiką, bet be šito Jis nebūtų galėjęs nueiti taip toli, iki tokios gelmės, iki žmogaus gyvenimo ir egzistencijos žemumų, iki žmogaus kapo. Kadangi Jis eina su Tėvo meile, aukščiausios Dievo aukštybės ir žemiausios žmogaus žemybės – Dangus ir pragaras – yra paties Dievo apkabinami meilės glėbiu, meilės, kuri sugriauna vartus, sugriauna sienas, nužudo pačią mirtį jos pačios ginklu. Kristus persmeigia mirtį jos pačios geluonimi.Būtent todėl Velykų šviesa yra tokia stipri, jog, nepaisant to, kad ir kaip žemai galėtume pulti, kad ir kokius pragarus galėtume išgyventi, kad ir kokioje mūsų gyvenimo kapų duobėje būtume, Jėzaus ranka mus pasiekia. Reikia mokėti ir vis mokytis sugebėti ištiesti Jam ranką, nes tik Jame mūsų mirtis gali tapti gyvenimu. Tai yra tikroji Velykų – Paschos – Perėjimo – reikšmė – perėjimas iš gyvenimo, iš kūrinijos, pažymėtos mirties, į Tėvo karalystę, į gyvenimą.Linkiu mums visiems, kad galėtume liudyti vieni kitiems savo gyvenimais, jog Kristaus Prisikėlime yra įmanomas mūsų pačių prisikėlimas, net tik laikų pabaigoje mirusiesiems keliantis, bet šiandien čia ir dabar keltis, keltis gyvenimui, keltis šviesai, kad mes, mūsų Bažnyčia, būtų įžengimo į Viešpaties Karalystę ženklas, ta Amžinybės Komunija – bendrystė tarp Dievo ir žmogaus, kurioje gimsta džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.Kristus prisikėlė!!!Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP yra Vilniaus šv. apašt. Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolyno prioras.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/velyku-sviesa-yra-tokia-stipri-jog-nepaisant-to-kokioje-gyvenimo-kapu-duobeje-bebutume-jezaus-ranka-mus-pasiekia/.
- Mostra di più
