Episoder
-
Šiandien atsivėrė visos Lietuvos profesinės mokyklos. Jose nuo ryto iki darbo dienos pabaigos laukiami tiek jaunesni moksleiviai, progimnazistai, tiek gimnazistai. Jiems ir jų tėvams bus pristatytas kiekvienoje profesinėje mokykloje siūlomas mokymo programų meniu.
Iš tiesų išsilavinusios ir labiau pasiturinčios šeimos dažniausiai vengia net pagalvoti apie savo vaiko ateitį profesinėje mokykloje. Mat dažnai šeimai profesinis mokymas vis dar asocijuojasi su tepaluotomis rankomis, purvinais kombinezonais, nešvankia darbininkų šnekta. Bet, anot profesinių mokyklų atstovų, šis įvaizdis yra klaidingas. O ir įstoti į kai kurias mokymo programas profesinėse mokyklose gali būti net sudėtingiau nei į kai kurių aukštųjų mokyklų studijų programas.
Ką siūlo profesinės mokyklos jaunuoliams? Ir kiek tiesos, kad neretai profesinių mokyklų absolventai uždirba daugiau nei aukštųjų mokyklų alumnai?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Elena Pelakauskienė, Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos direktorė, Paulius Čepas, Kauno technologijų mokymo centro direktorius ir Vytautas Petkūnas, Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centras vadovas.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Matematikos tarpinių patikrinimų užduotys – tiek A, tiek B lygio – buvo sunkesnės, nei to reikalauja matematikos užduoties aprašas. Tai šią savaitę konstatavo švietimo, mokslo ir sporto ministro sudaryta komisija. Mokiniams balai už užduotis bus indeksuojami ir perskaičiuojami.
Kiek anksčiau panašios išvados priėjo ministro sudaryta fizikos tarpinio užduočių įvertinimo komisija, akcentavusi, kad fizikos tarpinio patikrinimo užduotis buvo sudėtingesnė nei numato reikalavimai, joje buvo nekorektiškai suformuluotų klausimų, galėjusių suklaidinti mokinius. Atsižvelgiant į komisijos išvadas buvo peržiūrėti ir pakoreguoti fizikos užduoties vertinimai.
Kaip tai paveiks moksleivių pasitikėjimą nacionaline valstybinių brandos egzaminų (VBE) sistema, kurios dalis ir yra vienuoliktokų tarpiniai žinių patikrinimai. Šie patikrinimai sudarys 40 proc. viso VBE svorio. Kam naudingas ir kam nenaudingas šis indeksavimas? Kokia turėtų būti mokyklų bendruomenių: mokytojų, gimnazijų vadovų, pačių mokinių ir jų tėvų reakcija į šią situaciją?
Kodėl Lietuvoje kasmet po brandos egzaminų netyla skandalai? Kaip buvo galima išvengti klaidų užduotyse? Kokios galimos išeitys?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja: Andrius Storta, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos ir informacinių technologijų mokytojas, dr. Dainius Dzindzalieta, Vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto docentas.
Laidos vedėja Jonė Kučinskaitė -
Mangler du episoder?
-
Šiandien Vakarų pasaulio krikščionys pradeda Velykų tridienį. Jis prasideda Didžiuoju ketvirtadieniu. Tai yra susikaupimo laikas ir proga pakalbėti apie sekuliarėjančio pasaulio vertybes mokyklose.
LRT RADIJUJE vieši Vytautas Verikas, „Vaivorykštės tako“ gimnazijos Vilniaus filialo vadovas, Šiaulių jėzuitų mokyklos direktorė Giedrė Statkutė bei Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius Saulius Andriuška.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Ašaros, nemiga, stresas – taip vienuoliktokų tėvai apibūdina atžalų savijautą laikant tarpinius žinių patikrinimus, kurie jiems buvo žadėti būsią tarsi lengvas pasivaikščiojimas. Įvedinėjant tarpinius žinių patikrinimus švietimo politikai tikino, esą dauguma vienuoliktokų nesunkiai surinksią maksimalius 40 taškų ir būsią iš anksto tikri, kad jau išlaikė baigiamąjį egzaminą. Bet, kaip parodė dvi pastarosios savaitės, fizikos tarpiniame žinių patikrinime nė vienas vienuoliktokas negavo maksimalių balų. Negana to, kaip suskaičiavo patys moksleiviai, fizikos patikrinimo užduotys parengtos su klaidomis. Matematikos B lygio tarpinis žinių patikrinimas buvęs sunkesnis nei A lygio. Jo neišsprendęs net pats ministras, turintis statistiko diplomą. O maksimalų taškų skaičių surinko mažiau nei vienas procentas visų šalies vienuoliktokų. O štai anglų kalbos tarpinio žinių patikrinimo išvakarėse paaiškėjo pakeitimai anglų kalbos užduotyse.
Vis dėlto švietimo valdininkai ir toliau aiškina, esą tie, kas stropiai mokėsi visus šiuos metus, tie nesiskundžia, kad tarpiniuose yra sunku.
Vienuoliktokai primena, kad jie visus metus mokėsi pagal atnaujintas ugdymo programas, taip ir nesulaukę žadėtų naujų vadovėlių, o mokytojų nepasiekė jiems skirtos metodinės medžiagos.
Ką mąsto vienuoliktokai po tokių patirčių apie suaugusiųjų pasaulio jiems kuriamas taisykles? Ar jie neprarado pasitikėjimo? Bei kokios psichologinės metodikos galėtų padėti vienuoliktokams išgyventi ne tiesiog egzaminų stresą, o stresą naujovės, kuriai nebuvo tinkamai pasirengta?
LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja dr. Aistė Dromantaitė, psichoterapeutė, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto, Vadybos ir politikos mokslų instituto profesorė, Evita Veselkaitė, Vilniaus krikščionių gimnazijos vienuoliktokė, Nojus Lysychas, Vilniaus rajono gimnazijos vienuoliktokas, Julija Daugytė, Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos vienuoliktokė, Smiltė Greimaitė Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos vienuoliktokė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Nuo kito rugsėjo visos gimnazijos, kurios neturės 21-o mokinio, nebegalės formuoti vienuoliktų klasių. Visi jaunuoliai, ketinantys tęsti mokymąsi gimnazinėse klasėse, turės pasieškoti kitų gimnazijų. Tai ypač jautru ir aktualu nedidelių miestelių bendruomenėms. Čia į mokyklas iki šiol suvažiuodavo mokytis jaunuoliai, gyvenantys atokiuose kaimuose už keliolikos kilometrų. Nuo rugsėjo tiek jiems, tiek rajoninių miestelių vienuoliktokams mokykla gali dar labiau nutolti, o kelionė iki mokyklos truks nebe vieną ar pusantros valandos, o ne mažiau nei dvi pustrečios valandos į vieną pusę ir tiek pat atgalios į namus. Apie tai, kad šie jaunuoliai dar galės lankyti kokius nors būrelius, niekas nebekalba.
Viena vertus, iš tiesų nedaug mokinių turinčios gimnazijos ir klasės dažnai nesuteikia kokybiško vidurinio išsimokslinimo, tad tikrai reikalingos reformos. Kita vertus, reformatoriai, tikindami, kad jų tikslas, jog visi mokiniai gautų geresnį nei iki šiol išsilavinimą, realiai vadovaujasi ne kokybės, o kiekybės matu - mat neretu atveju mažesnės kokybiškos gimnazijos neteks šio statuso ir nebegalės mokyti gimnazistų ir šie jaunuoliai turės vykti „lavintis“ į už keliadešimties kilometrų esančias gerokai akademiškai silpnesnes ar netgi visiškai akademiškai suvargusias gimnazijas. Svarbu ne kaip jos moko ir išmoko, o kiek jų vienuoliktose - dvyliktose klasėse mokosi gimnazistų.
Ar tikrai mokinių kiekybė yra svarbiau už akademinę kokybę?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Ramūnas Skaudžius, švietimo, mokslo ir sporto viceministras, Telšių rajono Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijos Tarybos pirmininkė Jurgita Žabaliūnaitė, Kelmės rajono Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos direktorė Rita Andrulienė bei Kretingos rajono Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Vis dažniau gimnazijų administracijos drąsina akademiškai pažangiausius vyresniųjų klasių moksleivius pagelbėti silpniau besimokantiems ir kitokios pagalbos nesulaukiantiems bendramoksliams suprasti matematikos, fizikos, chemijos, IT bei kitų disciplinų temas. Už tai moksleiviams yra skiriamos vadinamos socialinės veiklos, kuri yra privaloma, valandos.
Praktika, kai geriau besimokantieji padėdavo silpniau besimokantiems, buvo ypač paplitusi 5-ame - 8-ame dešimtmečiuose.
Bet pastaruoju metu buvo apmirusi. O štai turtingesnės šeimos vis dažniau ieško savo atžaloms korepetitorių. Tiesa, regionuose ir mažuose miesteliuose retas moksleivis turi korepetitorius.
Ar tikrai moksleivis, neturintis pedagogikos didaktikos žinių, gali paaiškinti sudėtingą temą kitam moksleiviui aiškiau nei mokytojas-praktikas? Kaip greitai mokytojai pastebi, kad kinta moksleivių, kuriems padeda stipresni bendramoksliai, akademiniai rodikliai? O ir kiek tiesos, kad kai mokai kitą, tai ir pats geriau įsisavini temą?
Laidoje dalyvauja Karolis Bacys, Kretingos rajono Salantų gimnazijos dešimtokas, Kretingos rajono Salantų gimnazijos direktorė Aušra Zebitienė bei Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos direktorės pavaduotoja Rasa Paškevičienė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
30 proc. išaugo jaunuolių, besikreipiančių padėti rasti vietą studijoms užsienyje skaičius. Tai pastebi studijų užsienyje konsultantai.
Įprastai jaunuolių, svarstančių apie studijas svetur, skaičius būdavo mažesnis. Gimnazistai, paklausti studijų konsultantų, kodėl jie nori išvykti studijuoti į užsienį, akcentuoja, kad taip apsisprendė, nes nėra tikri, ar pavyks išlaikyti valstybinį matematikos brandos egzaminą, kuris nuo šių metų tapo privalomas visiems stojantiems tiek į universitetų, tiek į kolegijų ir valstybės finansuojamas, ir valstybės nefinansuojamas studijų vietas.
Be to, anot studijų užsienyje konsultantų, ženkliai išaugo ir vienuoliktokų, besidominčių studijomis užsienyje, skaičius. Ši tendencija siejama su jau kitą savaitę prasidėsiančiais tarpiniais žinių patikrinimais, kurie sudarys 40 proc. viso baigiamojo pažymio.
LRT RADIJO švietimo laidoje dalyvauja edukacinės bendrovės „Kalba“ vadovas Rytis Jurkėnas ir „Ames“ Studijų užsienyje projektų vadovė Rasa Juozapavičienė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pristatė išsamią studiją apie vaikų priežiūros paslaugas Lietuvoje. Netikėta tai, kad joje nebijoma kritiškai pažvelgti į sistemą.
„Planuojant ir teikiant paslaugas vaikams ir šeimoms, daugiausia dėmesio skiriama procesui, bet ne vaikui ir jo poreikiams. Skirtingų sistemų (sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos) paslaugoms trūksta nuoseklumo, procesai tarpusavyje nesuderinti, trūksta kompetencijų ir pačių paslaugų, kas tėvus, savarankiškai ieškančius pagalbos, verčia klaidžioti instituciniais labirintais. Tarpinstitucinio nebendradarbiavimo pasekmės labiausiai išryškėja paauglystėje probleminių situacijų metu, kurios parodo, kad vaikystėje nebuvo imamasi veiksmingų priemonių, apsaugant vaiką ir užbėgant galimoms problemoms už akių", - pabrėžiama studijoje.
Ekspertų požiūriu, nėra normalu, kad 12-13 metų vaikas turi kvaišalų problemų.
Bet paaiškėja, kad jis nuo 8 metų gyvena probleminėje aplinkoje ir niekas jam per 5-erius metus niekuo nepadėjo ir jo problemų nesprendė.
O juk, anot specialistų, būtų lengviau išspręsti tokias problemas jaunesniame amžiuje, o ne sulaukus paauglystės.
„Arba dažnai reikia skubaus reagavimo – pavyzdžiui paauglių suicido, kvaišalų, nusikaltimų ar smurto atvejais. Bet pavyzdžiui sveikatos sistemos specialistai nesidalina tokia informacija apie vaiką ir apie šeimą", - akcentuojame tyrime.
Kas labiausiai lemia studijoje akcentuojamą tarpinstitucinį nebendradarbiavimą?
Kiek švietimo sistema geba atpažinti ir reaguoti į paauglių iš socialinės rizikos šeimų poreikius, ypač susijusius su narkotikų ir alkoholio vartojimu, nesimokymu, akademinėmis spragomis, mokyklos nelankymu?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilma Augienė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė, bei Gražvydas Pavalkis, Paauglystės instituto vadovas.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Kiek tiksliai mokytojų yra perdegę ar pradeda jaustis perdegimo sindromus, niekas negali tiksliai suskaičiuoti. Tačiau iš mokytojų atvirų, neretai sarkastiškų pasisakymų tiek apie sistemą, tiek apie nuo šių mokslo metų pradėtas paskubom diegti bendrojo ugdymo programas, tiek apie idėją Lietuvai, kai jau 2025 m. mokytojo profesija turėtų tapti prestižine, akivaizdu, kad tai yra betarpiškai susiję su pedagogų perdegimu.
Ką daryti? Kodėl perdegusių mokytojų šiandien yra kaip niekados daug? Ar perdega tik vyresnio amžiaus 45+ pedagogai, ar išsekę jaučiasi ir jauni, dar neseniai idealizmu spinduliavę mokytojai? Ko reikėtų mokytojams, kad jie jaustųsi kitaip?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja klaipėdiškė mokytoja Indrė Gudienė, Vilniaus Pavilnio progimnazijos psichologė Loreta Juravičienė ir psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Dalis vienuoliktokų tarpinių žinių patikrinimų vyks mokinių Šv. Velykų atostogų metu. Mat, kaip akcentuoja Nacionalinės švietimo agentūros vadovybė, moksleivių atostogų laikas nėra laisvas mokytojų laikas.
Tiesa, prieš keletą metų pereinant prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo mokytojams buvo aiškinama, kad mokytojo metinės kontaktinės darbo valandos bus skaičiuojamos dauginant iš savaičių, kuomet vyksta kontaktinis mokymas, kiekio (pvz., 11-ose klasėse tai yra 36 savaitės). O štai mokinių atostogų laikas į šį laiką neįeinąs, tai mokytojo laisvas laikas, kurį pedagogai galį išnaudoti kaip nori. Taip buvo teigiama anksčiau.
Be to, buvo pažadėta, kad už visus papildomus darbus, kurie neįeina į mokytojo etatinį darbo krūvį būsią apmokėta.
Mokytojai, nesutinkantys dirbti per mokinių atostogas, pabrėžia, kad tiek valstybinių brandos egzaminų, tiek pusegzaminių vykdymas nėra įprasta privaloma kiekvieno mokytojo darbo funkcijos dalis, tai yra priskiriama prie papildomų darbų, kurie turėję būti individualiai aptarti ir sutarti dar rugsėjį. Bet šitai nebuvę padaryta. O ir iki šių metų vasario pradžios dar net nebuvę parengta ir pasirašyta jokių sutarčių su mokytojais dėl jų dalyvavimo vertinant pusegzaminius.
Dar labiau pedagogus audrina švietimo, mokslo ir sporto ministro pernai lapkritį pasirašytas įsakymas, citata: „Nacionalinės švietimo agentūros direktorius gali nustatyti trūkstamų vertintojų delegavimo kvotas vidurinio ugdymo programas įgyvendinančioms mokykloms, atsižvelgęs į konkrečios mokyklos ... tarpinį patikrinimą ar brandos egzaminą laikančių kandidatų skaičių".
Pedagogai atvirauja patiriantys savo mokyklų vadovų psichologinį spaudimą dalyvauti tarpiniuose žinių patikrinimuose, mat direktorius taip elgtis verčiantis pastarasis ministro įsakymas.
Pagaliau mokytojai akcentuoja ir tai, kad, jei jau norima, kad jie per moksleivių atostogas ir laisvadienius dalyvautų pusegzaminiuose, tai jiems turį būti už darbą atlyginama ne įprastu, o padidintu tarifu.
Tad kas nutyli tiesą ar bando supinti faktus su neteisėtais lūkesčiais? Pagaliau, jei tiesa mokytojų pusėje, kodėl jie negina savo teisių nei Darbo ginčų komisijoje, nei kitais teisiniais būdais?
LRT radijuje dalyvauja Lilija Bručkienė, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja, Egidijus Milešinas, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas, Aidas Aldakauskas, Nacionalinės švietimo agentūros direktorės pavaduotojas, bei buvęs Ginčų komisijos teisininkas Tomas Bakučionis.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Švietimo mokslo ir sporto ministras buvo beužsimojęs padaryti tai, ko per 33-ejus Nepriklausomybės metus nedrįso nė vienas ligšiolinis ministras - inicijuoti sprendimą uždaryti mokyklas dėstomąja rusų kalba. Tiesa, tiek dalies Ministrų kabineto, tiek dalies Lietuvos rusakalbės visuomenės reakcija į ministro iš karto po Naujųjų metų iškeltą idėja nebuvo vienareikšmė. O ir bent jau Vilnijos krašto lenkų bendruomenė ėmė nuogąstauti, girdi, uždarius mokyklas dėstomąja rusų kalba, ilgainiui gali būti uždarytos ir lenkiškos mokyklos.
Tiesa, su kaimynine Lenkija, kuri yra Europos Sąjungos narė, o lenkų kalba yra viena oficialių ES kalbų, yra pasirašytas tautinių mažumų mokyklų išlaikymo susitarimas.
Su Rusija niekada tokio susitarimo nebuvo. Mokyklos dėstomąja rusų kalba yra sovietinis reliktas. Šių mokyklų apsisprendė atsisakyti ir kaimyninės Latvija bei Estija. Šiuo metu iš 60-ies savivaldybių rusiškos mokyklos likusios tik aštuoniose: Vilniaus, Klaipėdos, Vilniaus rajono, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Visagino bei Kauno. Pernai rusakalbės mokyklos atsisakė Šiaulių miestas.
Iš tiesų dar 52 savivaldybės, kuriose buvo mažiausiai po vieną mokyklą dėstomąja rusų kalba, jų jau senokai atsisakė. Ir tai padarė ramiai.
Vilnius, tiesa, ano tūkstantmečio gale šitai irgi bandė, bet tai neapsiėjo be skandalų, skundų Rusijos ambasadoriui Lietuvoje, rusakalbių mokyklų bendruomenių protestų, o ir turto gadinimo.
Šiuo metu iš 357 812 mūsų šalies moksleivių 18 590 mokosi dėstomąja rusų kalba, 12 061 - lenkų kalba, dar 392 - baltarusių. Visi jie yra valstybės ar savivaldybių mokyklų mokiniai.
Anglų, prancūzų bei kitomis kalbomis paprastai dėstoma privačiose tarptautinėse mokyklose.
Jei pažvelgtume, kaip sekasi rusakalbių gimnazijų mokyklų abiturientams, tai pamatytume nedžiuginantį vaizdą. Apie pusėje visų šalies gimnazijų dėstomąja rusų kalba valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą (VBE) 2023 m. laikė tik nuo 18,2 iki bemaž pusės visų abiturientų. Panaši, beje, ir ankstesnių metų šio egzamino pasirinkimo rusakalbėse mokyklose statistika. Vienintelėje Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros VBE laikė absoliuti dauguma – 95,2 proc. visų pernai metų laidos abiturientų. Tiesa, 13,3 proc. jų neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino.
Beje, nors valstybinis lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas tarp rusakalbių mokyklų abiturientų nėra itin populiarus, išlaikymo procentas taip pat žemas. Apie penktadalyje mokyklų dėstomąja rusų kalba valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė nuo 20 proc. iki 42,6 proc. visų laikiusiųjų.
Nuo šių metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra būtinas norint įstoti ir studijuoti visose Lietuvos aukštosiose mokyklose – universitetuose bei kolegijose; nesvarbu, ar norima studijuoti valstybės finansuojamoje studijų vietoje, ar nefinansuojamoje.
O ir nemokant ar prastai mokant valstybinę kalbą yra sudėtinga integruotis į visuomenę.
Kas stabdė politikų ryžtą anksčiau kelti rusakalbių mokyklų integracijos klausimą? Kaip pavyko savivaldybėms, kurios jau nebeturi rusiškų mokyklų, jų atsisakyti be skandalų? Bei kodėl Lietuvos mokyklose dėstomąja rusų kalba besimokanti ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi bei auganti kalba prastai išmoksta lietuvių kalbą arba net nedrįsta laikyti šio egzamino?
LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius, Vilniaus vicemeras Arūnas Šileris, Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus patarėja Dovilė Kaminskė bei buvęs rusakalbės mokyklos direktorius, Panevėžio miesto tarybos narys Petras Luomanas.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Šį antradienį Lietuvos gimnazijose vyko moksleivių matematikos tarpinių žinių patikrinimas. Jis, tiesa, buvo skirtas labiau techniniams pasirengimo klausimams patikrinti nei pačiam užduočių sudėtingumo turiniui pasimatuoti.
Žiniasklaidos kalbinti daugybė gimnazijų vadovų teigė, kad neįveikiamų techninių kliūčių nebuvę, o buvusias, kaip antai, dėl neveikiančių kompiuterių, pavykę pakankamai greitai pašalinti.
Tiesa, ilgųjų gimnazijų vadovai bei jose dirbantys mokytojai atkreipia dėmesį, kad dėl vienuoliktokų pusegzaminių bus sutrikdytas visų žemesnių klasių mokinių darbas. Ypač dėl to išgyvena matematikos ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojai. Mat matematikos ir lietuvių kalbos bei literatūros brandos egzaminams tapus iš esmės privalomiems stojantiems į aukštąsias mokyklas, juos pasiryžę laikyti dauguma vienuoliktokų, galvojančių apie studijas kolegijose ir universitetuose.
Lituanistai bei matematikai ypač išgyvena dėl penktokų, septintokų ir devintokų, kurie mokosi pagal atnaujintas bendrojo ugdymo programas, bet be vadovėlių ir mokymo priemonių. Mat prasidėjus vienuoliktokų tarpiniams žinių patikrinimams, dauguma mokytojų, dėstančių jaunesnių klasių mokiniams, bus pusegzaminių vykdytojai bei vertintojai ir tomis dienomis, kai vyks tarpiniai žinių patikrinimai, jie neves pamokų žemesnėms klasėms. Jaunesni mokiniai būsią palikti vieni mokytis namuose be vadovėlių ir mokymo priemonių. Dalies mokytojų nuomone, tai gali lemti dar didesnes nemažos dalies mokinių žinių spragas.
Tuo tarpu atsisakyti dalyvauti pusegzaminiuose savivaldybių ir valstybinių mokyklų mokytojai (bent jau lituanistai, kurių reikės bene daugiausiai) iš esmės negali, mat, kaip numatyta švietimo, mokslo ir sporto ministro pernai rugsėjo 11 d. pasirašytame įsakyme, „nacionalinės švietimo agentūros direktorius gali nustatyti trūkstamų vertintojų delegavimo kvotas vidurinio ugdymo programas įgyvendinančioms mokykloms, atsižvelgęs į konkrečios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros (A) ir lietuvių kalbos ir literatūros (B) antrąjį tarpinį patikrinimą, brandos egzaminą laikančių kandidatų skaičių".
Mokytojus dalykininkus trikdo ir tai, kad nuo pernai rugsėjo jau kelis kartus (paskutinį kartą - praėjusį penktadienį) buvo keičiamos pusegzaminių datos, tad nei jie, nei patys vienuoliktokai negali planuoti nei mokymosi tempo, nei laisvalaikio.
Ką, mokytojų nuomone, dar būtų galima ar ir reikalinga koreguoti organizuojant pusegzaminius bei kaip tai įmanoma techniškai?
Laidoje dalyvauja Nacionalinės švietimo agentūros l. e. p. direktoriaus pavaduotojas Aidas Aldakauskas, Klaipėdos licėjaus matematikos mokytoja Rasa Karapetian ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Regina Dilienė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Šiais metais patekti į kai kurias universitetines studijų programas užteks 4,3 balo. Taip nutiko dėl Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje įtvirtintų nuostatų, kad nuo 2024 m. stojančiajam į aukštąją mokyklą užtenka būti išlaikius 3 valstybinius brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir matematikos bei dar vieną pasirinktiną. O kadangi bus skaičiuojamas šių egzaminų įverčių vidurkis, tai net žemiausiu teigiamu balu 2 egzaminus išlaikęs, o už trečią gavęs bent 76 balus, jaunuolis jau galės tapti universiteto studentu. Kolegijoms ši žinia reiškia, kad jas, tikėtina, šiemet rinksis mažiau jaunuolių. Mat iki šiol norintieji patekti į universitetą turėjo surinkti bent 5,4 stojamojo balo.
Bet, jei kolegijos norės išlikti, jos privalės žūtbūt turėti ne mažiau studentų nei 1200. Kaip elgsis kolegijos? Ar jos leis kartelę žemyn ir priims ir jaunuolius, kurie iki šiol dėl savo rezultatų galėjo svajoti tik apie profesinę mokyklą, ar jos išliks principingos? Kaip silpnesnių abiturientų priėmimas studijuoti aukštosiose mokyklose gali paveikti studijų kokybę? Kiek stojantiesiems į kolegijas yra svarbus kolegijų moksliškumas? O ir kas: stojantieji ar aukštosios mokyklos apmokės aukštosioms mokykloms nuo šių metų teksiančius papildomus abiturientų priėmimo kaštus?
Laidoje dalyvauja Aldis Fledžinskas, Vilniaus dizaino kolegijos direktorius, ir Nerijus Varnas, Kauno technikos kolegijos administracijos vadovas.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
2024-ieji švietimui bus įvairių pokyčių ir virsmų, inicijuotų dar prieš vienerius ar dvejus metus, laikas. Bet ar tikrai šie pokyčiai yra tie, kurių, remiantis švietimo tyrimais, norėtų mokiniai, jų tėvai ir pedagogai? Ką rodo įvairūs mokinių ir mokytojų savijautos bei pasiekimų, taip pat tėvų lūkesčių tyrimai?
O ir kaip derėtų modernizuoti švietimo sistemą, kad ji atitiktų šiuolaikinio mokinio poreikius ir skatintų kritinį mąstymą bei kūrybiškumą?
LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja EDU Vilnius analitikas-tyrėjas dr. Pranas Gudynas.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Du iš trijų moksleivių namų darbams atlikti bei rašiniams rašyti naudoja dirbtinio intelekto programas. Tai parodė šiemet rugsėjį sociologinių tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta 504 moksleivių iš 63 šalies gimnazijų apklausa.
Lietuvos studentai, atlikdami atsiskaitomuosius darbus, dar plačiau ir rafinuočiau naudojasi įvairiomis dirbtinio intelekto programomis.
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas, daktaras Algis Gaižutis sako radęs priešnuodį nesąžiningiems atsiskaitymams, kuriuos atliko ne pats studentas, o dirbtinis intelektas.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Krikščioniškų mokyklų vadovai bei priėmimo komisijų nariai kasmet išgirsta anekdotiškų istorijų iš netikinčių šeimų, kaip šios, norėdamos, kad jų atžalos būtų priimtos į akademiškai bei emociškai saugias religines mokyklas, pasakoja apie tariamą savo santykį su krikščionybe, tikėjimu, Dievu. Tėvai, siekiantys patekti į religines mokyklas, neretai netgi dalijasi įvairiuose forumuose dažniausiai užduodamais klausimais bei atsakymais, ką sakyti ir ko nesakyti tokių mokyklų priėmimo komisijoms.
Kodėl netikinčios šeimos nori atvesti mokytis savo vaikus į religines mokyklas? Ir kas geriau – atvirai pasakyti, kad nesi tikintis, bet nori, jog vaikas mokytųsi krikščioniškoje mokykloje, ar sukti uodegą ir dėtis labai religingu? O ir kaip jaučiasi vaikai, kurių tėvai nepraktikuoja krikščionybės, atvesti į šias mokyklas mokytis? Pagaliau kuo kitoks ugdymas krikščioniškose mokyklose?
Laidoje dalyvauja Vilniaus krikščionių gimnazijos direktorė Jūratė Bernotienė, Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos direktorė Ramutė Latvelienė bei Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos direktorė Gražina Gailiūnienė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Besibaigiančių metų gruodžio vidurys. Iki būsimo priėmimo į šalies aukštąsias mokyklas liko vos pusmetis, bet aukštųjų mokyklų priėmimo skyrių atstovai vis dar gūžčioja pečiais, paklausti apie konkrečias priėmimo detales. Jos vis dar yra derinamos tarp Lietuvos universitetų rektorių konferencijos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Tiesa, pagrindinius priėmimo principus apibrėžia jau sausį įsigaliosianti nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija.
Gimnazistai ir ypač jų tėvai taip pat neretai yra susipainioję, kuo kitoks bus 2024 m. vyksiantis abiturientų priėmimas į aukštąsias mokyklas palyginti su 2025 m. vyksiančiu priėmimu.
Kada abiturientai ir jų tėvai galės išgirsti tikslesnes priėmimo į šalies universitetus ir kolegijas sąlygas, tai yra, su kokiu balu kitąmet bus galima tapti studentu, kokios naujos priėmimo sąlygos galios jaunuoliams iš socialiai remtinų šeimų ir ar pavyks tapti aukštosios mokyklos studentu, jei nepavyks išlaikyti valstybinio matematikos brandos egzamino? Pagaliau kaip pasikeitė priėmimui reikalingų egzaminų skaičius bei dalykai.
Laidoje dalyvauja Artūras Šaltis, Vilniaus universiteto Studentų priėmimo poskyrio vadovas, ir Justė Rožėnė,VILNIUS TECH universiteto Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centro direktorė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Gruodžio 7 d. sueina lygiai du mėnesiai, kai teroristinė grupuotė „Hamas“ užpuolė Izraelį. Prasidėjus karui, tiek Lietuvos, tiek pasaulio visuomenė suskilo į dvi stovyklas: remiančius užpultus izraeliečius ir tuos, kurie remia Palestiną. Per šiuos du mėnesius tiek Lietuvoje, tiek įvairiose pasaulio šalyse vyksta įvairūs mitingai, protestai bei kitos akcijos tiek Izraeliui, tiek Palestinai paremti. Vilniuje vykstančiuose mitinguose Palestinai paremti ypač aktyvūs Lietuvos universitetuose studijuojantys arabų kraštų jaunuoliai. Beje, tiek žydų, tiek arabų studentai, studijuojantys mūsų šalies universitetuose, iki šiol tiek studijavo tose pačios grupėse, tiek gyveno tuose pačiuose užsienio studentams skirtuose bendrabučiuose.
Kas pasikeitė per šiuos du mėnesius? Kaip sekasi universitetų administracijoms valdyti galimus konfliktus tarp studentų iš Izraelio bei arabų kraštų?
Diskutuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Tarptautinių ryšių ir studijų centro prodekanas, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Tarptautinių ryšių nuolatinės darbo grupės pirmininkas dr. Alvidas Šarlauskas bei Vilnius tech universiteto tarptautinių studijų centro vyr. specialistė Lina Grigaitienė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Studijų kokybės vertinimo centro studijų krypčių kokybės matavimo įrankis rodo, kad per pirmus studijų metus 2022-2023 m. m. iš kai kurių universitetinių studijų krypčių nubyrėjo daugiau nei pusė studentų. Bene daugiausiai - 59 proc. - iš vadybos Mykolo Romerio universitete ir Lietuvos sporto universitete - 47 proc.
Kitos studijų kryptys, iš kurių per pirmuosius studijų metus nubyrėjo daugiausia studentų, tai: biotechnologijos (43 proc.) Vytauto Didžiojo universitete, politikos mokslai (37 proc.) Europos humanitariniame universitete, menotyra (35 proc.) Vilniaus dailės akademijoje, vertimas (33 proc.) Vilniaus universitete, transporto inžinerija (29 proc.) Kauno technologijos universitete, socialinis darbas (29 proc.) Klaipėdos universitete, genetika (27 proc.) Lietuvos sveikatos mokslų universitete, informacijos sistemos (25 proc.) Vilnius tech universitete.
Tiesa, vėlesniuose bakalauro studijų kursuose mažėja nubyrėjimas.
Vis dėlto antrojoje (magistrantūros) studijų pakopoje per pirmus studijų metus yra stebimas dar didesnis studentų iškritimas.
Kas lemia tokį didelį nubyrėjimą jau pirmaisiais studijų metais – dėstytojų reiklumas, principingumas ir net priekabumas ar pirmakursių nepasirengimas studijoms? O gal yra kitų nematomų veiksnių?
Diskutuoja Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė, Vilnius tech universiteto studijų prorektorė, bei Simona Pilkienė, Vytauto Didžiojo universiteto studijų prorektorė.
Ved. Jonė Kučinskaitė -
Vis dažniau mokyklų psichologai akcentuoja mokytojams nerašyti mokiniams prastų pažymių. Esą vienetas ar dvejetas ne paskatina mokinį uoliau mokytis, o priešingai - paskatina nebesimokyti ar net ignoruoti discipliną, kuri nesiseka.
Mokyklų psichologai dažnai girdi istorijų, kai aukštus akademinius standartus keliantys mokytojai pateikia suktus testus ar kontrolinių darbų užduotis, reikalaujančias olimpiadinio pasirengimo, ir mokiniams, kurie stengėsi ir ruošėsi atsiskaitomiesiems darbams, bet suklupo atlikdami painias užduotis, surašo neigiamus pažymius. Kai mokiniai teiraujasi, ar galima perrašyti tokius patikrinamuosius darbus, reiklieji mokytojai atsako neigiamai ir pabrėžia, esą reikia uoliau mokytis. Kai mokinys bando teisintis, kad jis iš tiesų mokėsi uoliai, bet ne išimčių, kurias pateikė mokytojas, o tai, ko reikalauja bendrasis kursas, mokytojo atsakymas būna standartinis: mokykis dar uoliau. Tad mokinys, supratęs, kad jam vis tiek nepavyks, liaujasi mokytis tokio požiūrio besilaikančio mokytojo disciplinos.
Taigi, kai kurių psichologų pastebėjimu, jei mokytojai liautųsi baudę mokinius prastais pažymiais ir rašytų aukštesnius įverčius, kur kas dažniau pasiektų tikslo paskatinti mokinį uoliau mokytis ir siekti daugiau.
Kaip veikia pažymys? Ir kodėl didžiuma mokytojų neatsisako vienetų bei dvejetų?
Pokalbis su Vilniaus Balsių progimnazijos psichologu Edvardu Šidlausku.
Ved. Jonė Kučinskaitė - Se mer
