Episoder
-
Kas yra Kijevo Rusia? Jeigu ji iš tiesų buvo viena iš svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos valstybių, kodėl mes apie Kijevo Rusios istoriją žinome tiek mažai?
Kaip kūrėsi ši valstybė? Kokių aplinkybių sampyna tapo paskata pastarojo istorinio subjekto iškilimui? Kodėl vikingai laikomi Kijevo Rusios įkūrėjais?
Kokie buvo Kijevo Rusios ir baltų ryšiai?
Koks Kijevo Rusios istorijos periodas laikomas jos „aukso amžiumi ir kokios priežastys lėmė Kijevo Rusios žlugimą?
Kokius melagingus teiginius apie Kijevo Rusios istoriją skleidžia šiuolaikinė rusiškoji istoriografija ir propaganda? Kodėl Rusijos istorikai, politikai ir žurnalistai siekia nuslėpti arba iškraipyti Kijevo Rusios istoriją? Kokių tikslų siekiama įgyvendinant šią tapatybės vagystę?
Lietuvos nacionaliniame muziejuje parodų erdvėje „Istorijų namai“ atidaryta paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. Kokias svarbiausias idėjas apie Kijevo Rusią, jos istoriją ir paveldą, siekė perteikti šios parodos kuratorės?
Pokalbis su parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorėmis archeologėmis dr. Rūta Kačkute ir Egle Zaveckiene bei parodos konsultantu archeologu dr. Aleksiejumi Luchtanu.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija ir kodėl verta ja užsiiminėti? Kodėl istorikai vengia kelti klausimą „Kas būtų, jeigu…?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria praeities tyrinėtojai, nusprendę imtis alternatyvų svarstybų? Kiek toli galima eiti tyrinėjant neįvykusios istorijos plotmę?
Kontrafaktinės istorijos galimybės bene pirmą kartą Lietuvos istorikų buvo aptartos 1999-aisiais televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ (ciklas „Janas Mateika ir Žalgiris Lietuvos istorijoje“, epizodas „Neįvykusi istorija“).
Kaip Alfredui Bumblauskui pavyko įtikinti Edvardą Gudavičių imtis tokios temos svarstybų? Kokie klausimai nagrinėti šioje laidoje?
Jeigu A.Bumblauskas turėtumų laiko parašyti neįvykusios senosios Lietuvos valstybės istoriją, nuo kokio alternatyvios istorijos siužeto pradėtų savąjį pasakojimą, kokius kontrafaktus svarstytų ir kokiu lemtingu įvykiu tokią knygą užbaigtų?
Ar Vilnius liktų tokios alternatyvios Lietuvos istorijos sostine, o gal sostinę reikėtų iškelti į Kėdainius, Biržus, Klaipėdą arba… į Rygą?
Alfonso Eidinto knygoje „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ centrinis siužetas – „Lietuva narsiai pasipriešina SSRS agresijai 1940 metais“. Lietuvos visuomenė iki šiol svarsto dilemą: o jeigu šūvis būtų iššautas, kas tada? Kokių tikslų buvo įmanoma pasiekti nusprendus priešintis?
Norberto Černiausko knygos „Fado: Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ galiniame viršelyje pirmasis sakinys skamba taip: „Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo“. Kaip šio intriguojančio pasakojimo autorius atsako į klausimą - „Kokiu būdu Pirmoji Respublika galėjo išsigelbėti?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šioje alternatyviojoje istorijos versijoje Lietuvos Respublika susiduria po Antrojo pasaulinio karo?
Žvalgantis į Nepriklausomybės epochą tenka pripažinti, kad joje irgi būta pavojingų pasirinkimų: „arba-arba“. Koks kontrafaktas, pokalbininkų nuomone, iki šiol buvo pats dramatiškiausias?
Pokalbis su istorikais prof. dr. Alfredu Bumblausku, prof. dr. Alfonsu Eidintu, doc. dr. Norbertu Černiausku.
Ved. Aurimas Švedas -
Mangler du episoder?
-
Kuo mums yra svarbi rašytojo Tadeusz Konwicki kūryba? Kokio vaidmens vertas T.Konwickis šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje?
Kaip netikėtose vietose sudygsta kūrybiškumas? Kaip „kažkokiame” Pavilnyje užaugo toks savitas rašytojas - T.Konwicki? Iš kur aspiracijos, kur talento šaknys, iš kur kūrybinė motyvacija? Kaip įsivietinimo Pavilnyje siekis padeda šiandienos vilniečiams atrasti T. Konwicki kūrybą?
Sakoma, kad T. Konwicki romaną „Meilės įvykių kroniką“ galėtume apibūdinti kaip tobulą XX a. vidurio Rytų Europos simbolį. Iš kokių elementų šis simbolis susideda ir kodėl iš tokių?
Kaip galėtume įamžinti T. Konwicki gyvenimą ir kūrybą Vilniuje ir Vilniaus krašte? Kokias šio rašytojo knygas dar turėtume išsiversti iš lenkų kalbos ir dėmesingai perskaityti?
Pokalbis su rašytoju ir T. Konwicki tekstų vertėju Vidu Morkūnu, istoriku ir rašytoju Tomu Vaiseta, politologe Aine Ramonaite bei literatūrologu ir kultūros istoriku Dariumi Kuoliu.
Ved. Aurimas Švedas -
Rugsėjį minime vieną svarbiausių įvykių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje – 510-ąsias Oršos mūšio metines. Šis mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d. netoli Oršos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, yra laikomas vienu didingiausių karinių laimėjimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės istorijoje. Tuo metu jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė stojo į kovą su keliariopai gausesnėmis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgomis.
Kaip būtų galima nusakyti ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir Vilniaus, kuris ir atvedė į Oršos mūšį, priežastis? Ko siekė Maskva? Kokius tikslus sau kėlė Vilnius? Kiek tiesos yra žodžiuose, jog Oršos mūšyje sprendėsi LDK likimas?
Svarbiausi šios pergalės laurai priskiriami jungtinės kariuomenės vadui Konstantinui Ostrogiškiui. Ką tikro galime pasakyti apie šį didiką, LDK etmoną ir Vilniaus kaštelioną?
Ką dar be Konstantino Ostrogiškio reikėtų paminėti kaip svarbius Oršos mūšio pergalės kalvius?
Konstantiną Ostrogiškį istorikai kartais vaidina karo genijumi. Kokie LDK etmono sprendimai lėmė tai, kad daug gausesnės bojarino Ivano Čeliadnino pajėgos buvo sumuštos?
Kokie buvo svarbiausi Oršos mūšio pergalės politiniai ir kultūriniai vaisiai?
Krokuvoje, gana greitai po rugsėjo 8 d. pasiektos pergalės, 1515 m. pradžioje, buvo išleistas Andriejaus Kšyckio eilėraščių rinkinėlis - „vilnietiškasis ciklas“. Kokie dar be A.Kšyckio poetai bandė savo eilėse bandė įamžinti Oršos mūšio pergalę?
Po Oršos mūšio pergalės LDK valdovo aplinka inicijavo intensyvią propagandos kampaniją, nukreiptą tiek į draugiškas, tiek ir į priešiškas valstybes. Ko buvo siekiama šiuo veiksmu? Kokios buvo propagandos kampanijos pasekmės?
Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja doc. dr. Genute Kirkiene ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Mintautu Čiurinsku, ką tik išleidusiu monografiją „Europinė Oršos pergalės (1514) propaganda ir Lietuvos kultūra“ bei parengusiu šaltinių rinkinį „Oršos pergalės (1514) šaltiniai. Poezija, proginiai ir naujienų spaudiniai“.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra „Renkuosi mokyti“ sistema? Kaip ji veikia? Kodėl prieš metus vilnietė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė pasirinko mokytojos darbą Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje? Skeptikas, išgirdęs apie tokį sprendimą, tikriausiai, pasakytų: „Mokytojo profesija yra nepopuliari, ji nesiejama nei su savirealizacijos galimybe, nei su finansine gerove. Kam jaunam žmogui rinktis tokį sunkų kelią?“
Kokios buvo pirmosios istorijos mokytojos dienos? Kokias praėjusiais metais išgyventas akimirkas mokykloje galima pavadinti pačiomis sudėtingiausiomis?
Kaip reikėtų suprasti laidos viešnios žodžius: „Mokykla yra amerikietiškieji kalneliai”?
Kiek Peterio Weiro filme „Mirusių poetų draugija“ (Dead Poets Society, 1989) aktoriaus Robino Williamso suvaidintas mokytojo personažas (kuris lipa ant stalų, plėšo knygų puslapius, klasės akivaizdoje kartoja sentenciją „Carpe diem!“) galėtų būti sektinas pavyzdys pedagogams dirbantiems su jaunimu XXI amžiuje?
Kaip mokytoja atsako į klausimą „Kas yra sėkmė mano darbe“?
Pokalbis su istorike, dirbančia Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja, Rūta Leipute.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbis apie Anatolij Kuznecov romaną – dokumentą „Babyn Jaras“ (jį ką tik išleido leidykla „Lapas“). Tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, kuriame pasakojama apie Babyn Jarą, siaubingų nusikaltimų vietą.
Kas, kaip, kada nutiko Babyn Jare, kiek žydų ir kitų tautybių žmonių čia buvo nužudyta? Kuo Babyn Jaras yra tipiška ir kuo – išskirtinė Holokausto vieta? Kuo Babyn Jaras yra panašus į Panerius ir kuo nuo Panerių skiriasi?
Kaip Sovietų Sąjungoje veikė atminties iškraipymo mechanizmai, turėję pakeisti Holokausto prasmę? Kokie rašytojai, kino kūrėjai ar kompozitoriai sovietmečio epochoje mėgino savo kūriniuose apmąstyti ir papasakoti apie Babyn Jaro tragediją?
Ką reikėtų žinoti apie „Babyn Jaro“ autorių – kijevietį A. Kuznecovą? Kaip šio žmogaus asmeninės patirtys įtakojo tai, ką jis vėliau imsis rašyti?
Stipriai cenzūruotas ir sutrumpintas romanas pirmą kartą buvo publikuojamas 1966-aisiais, sovietiniame literatūros ir meno žurnale „Junost“, o 1967 metais romanas buvo išleistas leidykloje „Molodaya Gvardija“ . Koks buvo šios knygos pasirodymo istorinis kontekstas? Kaip knyga buvo sutikta recenzentų ir visuomenės? Kaip „Babyn Jaro“ pasirodymas paveikė jauno ir perspektyvaus rašytojo A.Kuznecovo karjerą?
Lietuviškame knygos leidime pateikiama pilna romano versija, kurioje grafiškai išskiriami ne tik vėlesni autoriaus papildymai, bet ir sovietmečiu cenzūruotos romano - dokumento vietos.
Ką sovietai norėjo nuslėpti, kokius istorinius faktus iškraipyti, nutylėti, perkurti?
Kiek A. Kuznecovo romanas funkcionuoja Ukrainos visuomenės istorinėje kultūroje XXI a.?
Pokalbis su istoriku, romano – dokumento „Babyn Jaras“ vertėju į lietuvių kalbą dr. Zigmu Vitkumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip būtų galima nusakyti kultūrinės spaudos vaidmenį, o gal net misiją Atgimimo procese Lietuvos ir Latvijos visuomenėse?
Kokius svarbiausius skirtumus tarp Lietuvoje ir Latvijoje Atgimimo epochoje veikusioje kultūrinėje spaudoje būtų galima įvardinti?
Kiek šiose šalyse leistoje kultūrinėje spaudoje pradėtose diskusijose pamatiniais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais buvo girdimas ir reikalingas išeivių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų balsas?
Atgimimo epochoje vyko „lietuvių kultūrinio herojaus“ paieškos. Kokios asmenybės pretendavo į tokio herojaus statusą? Kodėl (skirtingai nei Latvijoje) tokio vienintelio ir vienijančio herojaus mūsuose neatsirado?
Aptariamu laikotarpiu tiek Lietuvos, tiek ir Latvijos visuomenei buvo labai svarbu iš naujo nusakyti savo vietą erdvėlaikyje. Lietuvos visuomenės savivokai itin svarbiu tapo LDK istorijos permąstymas. Atgimimo epochoje kultūrinėje spaudoje tarp „intensyviausiai mitologizuotų legendinių herojų“ buvo didysis kunigaikštis Gediminas. Kokiomis, aplinkybėmis, koks šios asmenybės portretas kurtas to meto spaudoje, viešumoje vykusiose diskusijose?
Dar vienu svarbiu atskaitos tašku Lietuvos visuomenei tapo „prarasto rojaus“ arba Pirmosios Lietuvos Respublikos atmintis. Viena svarbiausių šios epochos simbolinių figūrų – paskutinysis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Tuo tarpu Latvijos visuomenėje svarbia simboline ir netgi mitologizuota figūra tapo paskutinysis Latvijos Respublikos Prezidentas Karlis Ulmanis. Koks šio žmogaus paveikslas iškyla prieš akis skaitant ano meto spaudą?
1987-1990-ieji – kultūrinės spaudos aukso amžius. 1990-aisiais Lietuvoje buvo įspūdingi kultūrinės spaudos tiražai: „Nemunas“ – 94; „Metai“ – 30; „Šiaurės Atėnai“ – 51; „Literatūra ir menas“ – 75; „Kultūros barai“ – 60 tūkstančiai egzempliorių. Po metų situacija – visiškai kita. Kas nutiko? Ar panaši dramatiška kaita vyko ir Latvijoje?
Pokalbis su literatūrologe, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. Viktorija Jonkute, ką tik visuomenei pristačiusia monografiją „Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje“.
Ved. Aurimas Švedas -
Šių metų liepos 13 – 20 dienomis įvyko 28-asis Thomo Manno festivalis „Kultūros kraštovaizdžiai. Viršūnės“. Festivalio atidarymas tradiciškai prasidėjo Pradžios koncertu, prieš kurį sveikinimo žodį taręs Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermann sakė: „Kai žvelgiu žemyn tarp pušų į vadinamąjį itališką vaizdelį priešais Manno namelį, mane apima didingas jausmas, tarsi būčiau kalno viršūnėje.“ O su kokiais jausmais širdyje Thomo Manno centro ir festivalio kuratoriai ir organizatoriai užbaigė šių metų festivalį?
Festivalio tema buvo suformuluota prisimenant ir siekiant suaktualinti dvi sukaktis: Imanuelio Kanto 300 -ąsias gimimo metines ir Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ šimtmečio (jis buvo išleistas 1924-aisiais) jubiliejų.
Kuo yra svarbus ir išskirtinis T. Manno kūrybinėje biografijoje jo romanas „Užburtas kalnas“?
Ką šiame T. Manno romane simbolizuoja viršūnės, o ką - žemumos? Kas nutinka romano herojui Hansui Kastorpui kai jis iš Šiaurės Vokietijos lygumų pakyla į Alpes? Akivaizdu, kad rašytojas sanatoriją, į kurią patenka H. Kastorpas ir joje praleidžia septynis metus, paverčia simboliu. Tik ką šis simbolis reiškia?
Festivalyje lankėsi Trento universiteto profesorius, germanistas ir vertėjas Luca Crescenzi, kuris pasiūlė dar vieną romano interpretaciją, esą tai yra H. Kastorpo sapnas.
Kaip L.Crescenzi atsako į klausimą – kam T. Mannui prisireikė „Užburtą kalną“ paversti sapnu? Kokia buvo šio sapno priežastis ir pasekmė? Ką tokia interpretacija reiškia romano suvokimui?
„Užburtas kalnas“ priskiriamas Bildungsroman žanrui. Kas būnant aukštai kalnuose nutinka romano herojui? Ar kalnuose jisai pažino save, tapo išmintingesniu? Koks likimas jo laukia sugrįžus į žemumas?
Kokias dar T. Manno knygas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, reikėtų išversti į lietuvių kalbą?
Kokie didžiausi iššūkiai artimiausiu metu kyla T. Manno festivalio kuratoriumui jau pradėjusiam galvoti apie kitų metų renginį?
Pokalbis su istorike, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje profesore Ruth Leiserowitz, Thomo Manno kultūros centro vadove Lina Motuziene, klasiku, filosofu, rašytoju ir politiku Mantu Adomėnu bei vertėju ir poetu Antanu Gailiumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Daugelis iš mūsų jaučia nenumaldomą norą visur suspėti, siekį nuveikti visus mums tekusius darbus, o taip pat – poreikį save realizuoti ir išreikšti.
Su darbų gausa ir juos lydinčia įtampa susijęs emocinis perdegimas lyg šešėlis visada šalia, bet mus (kaip taisyklė) palaiko viltis, kad užteks jėgų nuo šio pavojaus pabėgti, jeigu tik dar truputį paefektyvinsime darbo ritmą, nes gyvenimas, rodos, talpus iki begalybės.
Šią egzistencinių spąstų situaciją aptaria Pietų Korėjoje gimusio filosofo Byung-Chul Hano knyga „Nuovargio visuomenė“.
Kas yra hiperdėmesys ir kokią žalą jis mums daro? Kodėl, iš kur, kaip kyla nervingas skubotumas, užpildęs visą mūsų gyvenimą? Kodėl pasiekimų visuomenė tapo nuovargio įkaite?
Kokią išeitį mums siūlo filosofas Byung-Chul Hanas?
Pokalbis su leidyklos „Kitos knygos“ leidybinių projektų vadove ir redaktore Aira Niauronyte bei filosofu, vertėju, profesoriumi Tomu Sodeika.
Ved. Aurimas Švedas -
Prieš keletą savaičių visuomenei buvo pristatytas tritomis „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. Jo autorių saraše – net 27 pavardės lietuviškojo kino tyrinėtojų, kurie parengė 72 tekstus išsitenkančius 1340 puslapiuose.
Kodėl šio labai reikalingo visuminio žvilgsnio į Lietuvos kino raidą reikėjo laukti daugiau nei tris dešimtmečius?
Kaip būtų galima nusakyti šių knygų žanrą? Kokius svarbiausius uždavinius sau ir tekstų autoriams kėlė tritomio sudarytojai ir rengėjai?
Ar šį tritomį reikėtų skaityti „linijiniu būdu“ nuo pirmojo puslapio iki paskutinio? O gal nebūtų didelės klaidos tiesiog atsiversti labiausiai dominantį skyrių ir vėliau patiems konstruoti kelionės po pasakojimus apie Lietuvos kino istoriją maršrutą?
Tritomyje tekstai sukomponuoti pramaišiai su pokalbiais, kuriuose savo atsiminimais ir įžvalgomis dalinasi lietuviškąjį kiną kūrę, jo raidą įvairiais būdais įtakoję arba fiksavę, žmonės (juos dar galima pavadinti „gyvaisiais istorijos šaltiniais“). Ką knygoms davė istorijos ir atminties plotmių derinimas?
Pirmojo tomo pratarmėje rašoma - tritomio puslapiuose „...kartais skirtingi požiūriai sugula į daugialypę mozaiką, mėginant įvardyti, kas gi yra nacionalinio kino tapatybė“.
Kada kinas Lietuvoje virto Lietuvos kinu? Kaip, kokius laiko slenksčius įveikiant formavosi nacionalinio kino tapatybė? Kokie filmai šią tapatybę išreiškia?
Pokalbis su tritomio „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ sudarytojais ir rengėjais kino kritikais Rasa Paukštyte, Linu Vildžiūnu ir Živile Pipinyte.
Ved. Aurimas Švedas -
Kiek Rytų kraštai ir Indija buvo aktualūs bei įdomūs XX a. I pusės Lietuvos visuomenei ir valstybei? Kas iš Pirmosios Respublikos politikos, akademijos, kultūrinio elito atstovų labiausiai domėjosi Orientu ir Indija, kalbėjo ir rašė apie juos?
Kas yra Orientas mums šiandien? Ar daug skirtumų galima įžvelgti tarp XX a. I pusėje ir XXI a. pradžioje susiklosčiusių Rytų ir Indijos vaizdinių Lietuvoje?
Kas buvo kunigas jėzuitas Donatas Slapšys SJ (1921-2010)? Kada jis išvyko į Indiją? Kodėl mes apie jį iki šiol beveik nieko nežinome, nors jis dirbo Indijoje misionieriaus darbą iki 2010-ųjų?
Kokioje Indijos valstijoje kunigas D.Slapšys gyveno ir misionieriavo? Kuo ši valstija yra ypatinga socialine, ekonomine, kultūrine prasme?
Ar D.Slapšio apsisprendimas vykti į Indiją buvo vienetinis atvejis? O gal šiuo atveju galima kalbėti ir apie kitus Indijoje XX a. I pusėje dirbusius lietuvių misionierius?
Kokie yra svarbiausi šaltiniai, su kurių pagalba galima rekonstruoti kunigo D. Slapšio gyvenimo ir misionieriavimo Indijoje istoriją? Ar kunigas paliko dienoraščių, laiškų, kitokio pobūdžio rašytinio palikimo?
Kaip D. Slapšį prisimena broliai jėzuitai ir kaip – su kunigu bendravę indai?
Koks yra materialus ir nematerialus D. Slapšio paveldas Indijoje? Kokius pėdsakus paliko šis žmogus?
Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto doktorantu, Vilniaus universiteto Indijos tyrimų centro jaunesniuoju darbuotoju Laurynu Kudijanovu, keliavusiu į Indiją tyrinėti kunigo D. Slapšio biografijos ir palikimo.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip dailėtyrininkė, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja Laima Kreivytė mokėsi kuratorės amato ir meno? Kokios parodos, žmonės, meno kūriniai, pokalbiai teikė įkvėpimo, rodė kokiu būdu galima panaudoti erudicijos ir vaizduotės „instrumentus“ kuratorės darbe?
Kaip gimė paroda „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“?
Ką vėlyvajame sovietmetyje menininkui reikėjo padaryti, kaip pasielgti, jog užsidirbtum epitetą „neįrėmintas“? Ar vyrams ir moterims tuo metu „leistina – neleistina“ ribos skyrėsi?
Kaip trys sovietmečio Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje gyvenę menininkės – Mallė Leis, Maija Tabaka, Marija Teresė Rožanskaitė – suvokė savo tapatybę, egzistencinę situaciją, pašaukimą, savirealizacijos galimybes ir kaip savo mintis išreiškė kūryboje?
Trys kūrėjos, gyvendamos nelaisvoje visuomenėje, rūpinosi savo vidinės laisvės erdve ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, bandė ją išplėsti. O kaip šias menininkes veikė išorinis spaudimas „būti kaip visiems“?
Parodą „atidarančiame tekste“ rašoma: „Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūriniais, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos sukuria kiekvienos iš jų darbai“. Kokios naujos Leis, Tabaka ir Rožanskaitės darbų interpretavimo galimybės mums atsiveria šiandien?
Pokalbis su dailėtyrininke, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja, kuratore Laima Kreivyte.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbis apie čekų mąstytojo fenomenologo Jano Patočkos paieškas, kaip įmanomas filosofinis atsakas blogiui.
Kokius svarbiausius šio mąstytojo gyvenimo riboženklius reikėtų žinoti, kad galėtume suprasti kaip filosofas gyveno, ko mokė ir kokius tekstus jis rašė? Kodėl J. Patočka jo biografiją bei kūrybą interpretavusių žmonių kartais vadinamas „Prahos Sokratu“?
Kodėl „Prahos Sokratas“ labai kritiškai žvelgė į Vakarų sukurtą technologinę civilizaciją? Kokios aplinkybės lėmė J. Patočkos sprendimą prisidėti prie disidentų judėjimo „Chartija 77“ taip prisiimant didžiulę atsakomybę ir riziką?
Kodėl pasiaukojimas yra viena iš svarbiausių J. Patočkos mokymo temų? Kaip reikia suprasti šio mąstytojo idėją, jog „pasiaukojimas dėl nieko“ padeda įveikti technologinį pasaulio supratimą ir atveria naujo santykio su tiesa ir Būtimi galimybę? Kaip ir kada galimas „pasiaukojimas dėl nieko“? Kokiu būdu pasiaukojimo veiksmas J.Patočkai siejosi su oponavimu sovietinės civilizacijos steigiamiems gyvenimo ir veikimo principams?
Kaip reikėtų suprasti kitą J. Patočkos tezę, jog „autentiškas pasiaukojimas formuoja sukrėstųjų solidarumą“? Kas jo mokyme yra „sukrėstieji“? Apie kokį solidarumą šiuo atveju eina kalba?
Kur lygtyje „pasiaukojimas = moralinis apsisprendimas“ yra vieta intelektualui? Ar pasiaukojimas kaip moralinis apsisprendimas J.Patočkos mokyme susijęs su politiniu veikimu?
Kokius pavyzdžius iš XX a. Lietuvos visuomenės istorijos būtų galima paminėti, kuomet (galbūt) radosi sukrėstųjų solidarumas?
Kaip bene svarbiausios J. Patočka idėjos apie tai, jog reikia gyventi tiesoje ir rūpintis siela, o taip pat – samprotavimas apie pasiaukojimo vertę ir prasmę, skamba XXI amžiaus žmogui, kuris, atrodo, jau pamiršo XX a. totalitarizmų paspęstus spąstus žmogaus sielai?
Ar šis mąstytojas nėra pernelyg senamadiškas ir patetiškas hipsterio, gyvenančio liberalioje demokratijoje, požiūriu?
Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Simu Čelutka.
Ved. Aurimas Švedas -
Šių metų birželio 9-ąją dieną minėsime 95-ąsias rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus gimimo metines.
„Kas yra Grigorijus Kanovičius?“ - šis klausimas tapo vienos iš laidos pokalbininkių Rimos Kasperionytės teksto kurį 2019-aisiais publikavo žurnalas „Metai“, pavadinimu. Kaip į pastarąjį klausimą būtų galima atsakyti 2024-aisiais?
G. Kanovičius yra vedlys į sunaikintą Lietuvos žydų pasaulį, šio žmogaus atminties erdvėje buvo išsaugoti ir sugrąžinti į gyvenimą dalykai, kurie buvo pasmerkti nebūčiai. Be to, rašytojas pasakoja mums ne tik apie Vilnių - Lietuvos Jeruzalę, bet kviečia paklajoti po kitus Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose šimtmečius gyveno žydai, o taip pat – byloja apie gimtąjį Jonavos štetlą, sunaikintą bet atgimusį jo knygose.
Kiek G. Kanovičiaus ryšys su Jonava yra svarbus šiandienos miesto gyventojų savivokai, jų tapatybei?
Kada, kur ir kokie renginiai vyks Jonavoje, paminint 95-ąsias G. Kanovičiaus gimimo metines?
Apie kokius dar egzistenciškai svarbius dalykus kalba rašytojas iš savo kūrinių puslapių mums, gyvenantiems įvairių sukrėtimų akivaizdoje, apimtiems karo nuojautos, jaučiantiems baimę?
Pokalbis su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, rašytoju, Dingusio Štetlo muziejaus iniciatoriumi ir vadovu Sergejumi Kanovičiumi, literatūrologe Rima Kasperionyte, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadove Kristina Adukaite, Jonavos Krašto muziejaus muziejininke Giedre Narbutaite-Kontrime.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra visuomeninė istorija (angl. „public history“)?
Visuomenine istorija užsiimančių istorikų veiklos Lietuvos mokslininkų bendruomenėje dažniausiai vertinamos skeptiškai. O kokią vietą „public history“ skiria šiuolaikinės istorijos teorijos, atminties studijų lauke, pagaliau – istorijos didaktikos plotmėje dirbantys specialistai Šiaurės Amerikoje arba Vakarų Europoje?
Kokiose sferose, kokiomis formomis neprofesionaliems istorijos tyrinėtojams bei populiarintojams pavyksta prisidėti prie istorinės kultūros kūrimo?
Pokalbis su Vilniaus universiteto profesore ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke, kultūrologe, prof. Violeta Davoliūte.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbio tema – naujas Dalios Staponkutės paralelinių istorijų romanas „Vivat Regina!“, kurį išleido leidykla „Apostrofa“.
Kas yra paralelinių istorijų romanas? Kaip būtų galima nusakyti paralelinių istorijų romano santykį su paralelinėmis biografijomis?
Romano „Post scriptum“ D.Staponkutė rašo: „Šiame romane siekiau apmąstyti istorijos, politikos ir žmogiškosios būties paraleles, pasirinkusi dviejų Europos pakraščių, dviejų karalienių, dviejų moterų, dviejų meilės istorijų sugretinimą. Paralelės amžinos, jos nesusikerta, viena apie kitą nežino, atskirtos nustoja lyginimo stebuklo, o sugretintos viena kitą papildo ir, jei į jas giliniesi, padeda atverti istorinę tiesą ir geriau suprasti dabartį.“ Kokie dalykai atsiskleidė sugretinus venecijietės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro, 1454-1510) ir lietuvės Barboros Radvilaitės (1520-1551) gyvenimus? Kaip paveikia žmogaus likimą gyvenimas pakraštyje, paribyje, paraštėje?
Romane išryškinama mintis – abi karalienės buvo matomos ir tuo pat metu nematomos. Pastarąją idėją pabrėžia ir knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Ką įsižiūrėję į beveidžius karalienių portretus pamatysime? Dviejų moterų veikimo politiniame lauke, dviejų valdovų negalėjimo valdyti dramą? O gal moteris, iš kurių buvo mėginama pavogti jų likimą?
Keturių kūrinio struktūrą išlaikančias kolonų vaidmenį atlieka keturios emocijos: meilė, neapykanta, vienatvė, nostalgija. Kodėl praktiškai visi svarbiausi romano herojai yra supančioti nostalgijos tam kas patirta arba, deja, neišgyventa, voratinklio?
Nepaisant to, kad Kotryna Kornaro ir Barbora Radvilaitė gyveno visiškai skirtingose realybėse, šių moterų erdvėlaikį susiejo vyro figūra – mokytojas, filosofas Chrizostomas. Kas buvo šis žmogus, atkeliavęs iš pietų Europos į šiaurę, praleidęs LDK didelę savo gyvenimo dalį, ir savo pasakojimuose sukūręs dviejų valdovių portretus? Kaip ir kokiomis proporcijomis kuriant šio veikėjo portretą buvo sulietos meninė ir istorinė tiesos?
Pokalbis su filosofe, kultūrologe, vertėja ir rašyta Dalia Staponkute.
Ved. Aurimas Švedas -
2024 metų gegužės 12 dieną dalyvausime referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Šiame straipsnyje yra nusakomos sąlygos, kas gali gauti Lietuvos pilietybę. Referendumui teikiamas klausimas, ar Lietuvos piliečiai pritaria Konstitucijos pakeitimui, kad žmonės galėtų turėti Lietuvos ir kitų šalių pilietybę.
Pokalbio tema – kaip skirtingose epochose formavosi ir keitėsi Lietuvos valstybės piliečio samprata, kokias teises ir pareigas šie piliečiai turėjo, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvos valstybės pilietybė buvo įgyjama arba prarandama?
Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikais, prof. dr. Tamara Bairašauskaite, doc. dr. Eugenijumi Saviščevu, dr. Jonu Drungilu ir dr. Artūru Svarausku.
Ved. Aurimas Švedas -
2004-ųjų gegužės 1-ąją įvykęs Lietuvos prisijungimas prie Europos Sąjungos istorikų vadinamas lemtingu istoriniu įvykiu, radikaliai pakeitusiu mūsų visuomenės ir valstybės likimą.
Kaip Europos anglių ir plieno bendrija virto Europos Sąjunga? Kaip Bendrija tapo unikaliu ir labai patraukliu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu dariniu?
Ar lengvai Lietuvos politinis elitas XX a. 10 deš. pasiekė konsensusą, kad „grįžimas namo – į Europą“ – vienintelė tvari valstybės ir visuomenės strategija? Kokius diplomatine prasme svarbiausius iššūkius teko spręsti XX-XXI a. sandūroje Lietuvai siekiant prisijungti prie Europos Sąjungos?
Kokios priežastys lėmė, kad Lietuva 2000-aisiais tapo derybų autsaidere ir kaip pavyko išvengti realios grėsmės atsidurti antroje Europos Sąjungos plėtros bangoje?
Derybų dėl narystės Europos Sąjungoje metu reikėjo susitarti net dėl 31 derybinio skyriaus. Kas Lietuvos derybininkams buvo sunkiausia dirbant Lietuvos ir Europos Sąjungos suartinimo darbą?
Lietuvos narystė Bendrijoje ir NATO – strateginis Rusijos Federacijos pralaimėjimas. Kodėl Maskvai nepavyko sugriauti ambicingų Vilniaus planų?
Kalbėdami apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, visų pirma esame linkę pabrėžti: iš ES fondų gavom daug lėšų, jas panaudojome kurdami savo gerovę! O ką per dvidešimt narystės Europos Sąjungoje metų, Lietuva sugebėjo duoti Bendrijai?
Kokius tikslus turėtume sau iškelti rengdamiesi 2027 metais įvyksiančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai?
Pokalbis su politiku ir diplomatu Antanu Valioniu; diplomatu, Europos Parlamento nariu Petru Auštrevičiumi; politikos mokslininku, Vilniaus universiteto profesoriumi Gediminu Vitkumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Balandžio 12 d. duris atvėrė restauruoti ir šiuolaikiniam miesto gyvenimui pritaikyti Sapiegų rūmai. Naujieji rūmų šeimininkai – Šiuolaikinio meno centro kolektyvas – pakvietė penkias išskirtines asmenybes (Andrių Arutunian, Renatą Dubinskaitę, Moniką Kalin, Liną Lapelytę, Kristupą Sabolių) sukurti garsinius kūrinius, istorijas, patirtis, kurie ragina tirti ir pažinti Sapiegų rūmų erdves, istoriją, aplinką, su rūmais susijusius žmones.
Šiuos garso kūrinius galima susirasti ir išgirsti Sapiegų rūmų internetinėje svetainėje.
Pokalbis apie bandymus apmąstyti Sapiegų rūmų kaip atminties vietos reikšmę XXI amžiaus Lietuvos visuomenei, pastangas kurti naują šių rūmų tapatybę ir pastarąją tapatybę išreiškiančias istorijas.
Ką daryti su nei atkurta, nei įsivaizduota, nei išgyventa praeitimi? Kaip vyksta vaizduotės dialogas su istorija? Kuomet meninė tiesa tampa svarbesnė už mokslinius teiginius? Kodėl naujiems pasakojimams apie praeitį reikia ne tik iki skausmo pažįstamų didingų naratyvų arkų, bet ir mūsų gebėjimo pastebėti iki šiol nežinomus arba neįvertintus žmones, įvykius, reiškinius?
Pokalbis su kuratore Asta Vaičiulyte, menotyrininke ir senosios baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaite, filosofu, scenaristu, rašytoju, prof. Kristupu Saboliumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Kokią reikšmę italų literatūroje užima rašytojas Primo Levi (1919-1987)? Kokį įspaudą vieno žymiausių holokausto liudytojų Europos literatūroje kūryba yra palikusi italų visuomenės kultūrinėje ir politinėje savimonėje? Ar XXI a. P. Levi tekstai patenka į taip vadinamą italų kultūrinį kanoną?
„Levis nerėkė, nepuolė, nekaltino todėl, kad nenorėjo rėkti. Jis norėjo kur kas daugiau: kad suriktų skaitytojas“, - teigė jo bičiulis, italų rašytojas Ferdinando Camon. Kaip būtų galima nusakyti egzistencinę P. Levi kaip žmogaus ir kaip rašytojo programą? Ko jis siekė pasakodamas istorijas, liudydamas ir ieškodamas atsakymų į žmogaus protui nepakeliamus klausimus?
Kokias svarbiausias idėjas, pasinaudodamas chemija kaip pretekstu ir cheminiais elementais kaip metaforomis, siekė atskleisti P. Levi savo knygoje „Periodinė elementų lentelė“, 2023-iųjų pabaigoje pasirodžiusioje lietuvių kalba?
Lietuviškai yra prieinamos dvi P.Levi knygos – jau minėta „Periodinė elementų lentelė“ ir „Jei tai žmogus“ (pirmasis leidimas – 2003 metais).
Kokius dar šio italų rašytojo tekstus reikėtų išsiversti į lietuvių kalbą, perskaityti ir dėmesingai aptarti?
Pokalbis su P. Levi knygos „Periodinė elementų lentelė“ vertėja Toma Gudelyte, istoriku, Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Andrea Griffante, literatūrologu, italų literatūros dėstytoju, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentu Dainiumi Būre.
Ved. Aurimas Švedas - Se mer
