Episodes
-
Kokią reikšmę italų literatūroje užima rašytojas Primo Levi (1919-1987)? Kokį įspaudą vieno žymiausių holokausto liudytojų Europos literatūroje kūryba yra palikusi italų visuomenės kultūrinėje ir politinėje savimonėje? Ar XXI a. P. Levi tekstai patenka į taip vadinamą italų kultūrinį kanoną?
„Levis nerėkė, nepuolė, nekaltino todėl, kad nenorėjo rėkti. Jis norėjo kur kas daugiau: kad suriktų skaitytojas“, - teigė jo bičiulis, italų rašytojas Ferdinando Camon. Kaip būtų galima nusakyti egzistencinę P. Levi kaip žmogaus ir kaip rašytojo programą? Ko jis siekė pasakodamas istorijas, liudydamas ir ieškodamas atsakymų į žmogaus protui nepakeliamus klausimus?
Kokias svarbiausias idėjas, pasinaudodamas chemija kaip pretekstu ir cheminiais elementais kaip metaforomis, siekė atskleisti P. Levi savo knygoje „Periodinė elementų lentelė“, 2023-iųjų pabaigoje pasirodžiusioje lietuvių kalba?
Lietuviškai yra prieinamos dvi P.Levi knygos – jau minėta „Periodinė elementų lentelė“ ir „Jei tai žmogus“ (pirmasis leidimas – 2003 metais).
Kokius dar šio italų rašytojo tekstus reikėtų išsiversti į lietuvių kalbą, perskaityti ir dėmesingai aptarti?
Pokalbis su P. Levi knygos „Periodinė elementų lentelė“ vertėja Toma Gudelyte, istoriku, Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Andrea Griffante, literatūrologu, italų literatūros dėstytoju, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentu Dainiumi Būre.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip yra susijusi istorija ir teisė?
Anot žymaus prancūzų istoriko Henry Rousso, praeities tyrinėtojai mąstydami apie blogio raišką istorijoje neturėtų atlikti prokurorų, advokatų ar teisėjų vaidmens. Istorikai, H.Rousso nuomone, visų pirma privalo mėginti suprasti, ką teko patirti Aušvico koncentracijos stovykloje įkalintiems žmonėms. Tuo pat metu praeities tyrinėtojai privalo perprasti bei paaiškinti, kas lėmė šioje koncentracijos stovykloje dirbusiųjų komendantų, prižiūrėtojų, medikų, budelių etc. elgesį. O kokį tikslą, mąstydami apie XX a. istoriją, visų pirma sau kelia teisininkai? Kokią prasmę jie įdeda į žodžius „atstatyti istorinį teisingumą“?
2024 m. kovo 25 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta doc. dr. Dovilės Sagatienės atlikto tyrimo ataskaita „Istorinės atminties teisinis reguliavimas Baltijos valstybėse“. Ką atskleidė pastarasis tyrimas? Kokius etapus galima būtų išskirti Baltijos šalių istorinės atminties reguliavimo procese Nepriklausomybės epochoje? Ar tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos sukurtų įstatymų, reguliuojančių su istorine atmintimi susijusius reiškinius bei procesus, galima būtų įžvelgti kokių nors esmingesnių skirtumų?
Kiek Baltijos valstybių istorinės atminties įstatymai atitinka Europos žodžio laisvės standartus?
Tyrimas baigiamas keturiomis politikos įgyvendinimo rekomendacijomis. Pirmoji skamba taip: „Gerinti dvejopų istorinės atminties įstatymų saugumo pažadų supratimą”. Kaip šį teiginį reikėtų suprasti? Antroji rekomendacija: „Skatinti tyrinėjimus, savirefleksiją ir atviras diskusijas tiek apie sovietų okupacijos laikotarpį, tiek apie nacių okupacijos laikotarpį“. Kokio pobūdžio diskusijų mums trūksta?
Trečioji ir ketvirtoji rekomendacijos kalba taip pat apie labai aktualius dalykus: tolesnes Baltijos šalių ir žydų pastangas žengti susitaikymo link (rekomendacija skiriama visų pirma Latvijai ir Lietuvai) bei poreikį Estijai bei Latvijai skatinti savąjį istorijos supratimą rusakalbių bendruomenėse. Taigi, reikia ne tik tam tikrus dalykus teisiškai reglamentuoti, drausti, bausti, bet ir ieškoti bendro supratimo bei santarvės?
Istorikai, kalbant apie teisinį istorinės atminties reguliavimą arba kietą atminties politiką iš principo laikosi nuomonės „mažiau yra daugiau“. O kokią formulę šiuo atveju naudoja teisininkai?
Pokalbis su teisininke, teisės istorike, atminties studijų eksperte doc. dr. Dovile Sagatiene.
Ved. Aurimas Švedas
(E. Paulausko nuotr.) -
Missing episodes?
-
Ursula K. Le Guin (1929 – 2018) buvo filologė, dėstytoja, publicistė, poetė, rašytoja, vertėja, rašiusi smulkios formos prozą, kūrusi vaikams, o taip pat - išbandžiusi savo jėgas ir science fiction bei fantasy žanruose. 2023-iųjų rugpjūčio 17 d. New York Times išspausdintame straipsnyje apie šią iškilią asmenybę sakoma: „Ji pakeitė science fiction žanrą visiems laikams“.
Tuo pat metu Lietuvos skaitytojams Ursula K. Le Guin kol kas vis dar mažai pažįstama. Ką reikėtų žinoti apie šią iškilią asmenybę tiems, kuria tik dabar atranda jos kūrybą?
2023-iųjų pabaigoje lietuvių kalba pasirodžiusi knyga „Kairė tamsos ranka“ priklauso vienam iš dviejų, Ursula K. Le Guin, plėtotų iš išpuoselėtų ciklų – „Hainiškajam ciklui“. Šis ciklas pasakoja apie Ekumenės lygą – tarpplanetinę organizaciją, kurios atstovai keliauja po visatą ir bando užmegzti ryšį su įvairiuose pasauliuose gyvenančiomis būtybėmis, kviesdamos jas prisijungti prie lygos, bendrauti, keistis žiniomis ir prekiauti. Ursula K. Le Guin pabrėžė, kad jos ciklą, sudarytą iš septynių romanų, galima skaityti nesilaikant knygų publikavimo chronologijos. Kas dar žinotina apie šį ciklą, prieš pradedant gilintis į tai, kas parašyta „Kairėje tamsos rankoje“?
„Paris Review“ 2013-ais metais apie Ursula K. Le Guin rašytame tekste galima rasti tokias eilutes: „Nė vienas kūrinys nesugriovė žanro taisyklių labiau nei „Kairė tamsos ranka“ (1969). Šiame romane, ketvirtojoje ciklo knygoje, Le Guin įsivaizdavo pasaulį, kurio gyventojai neturi pastovios lyties <...> Knygos forma - pirminių šaltinių mozaika, tarpžvaigždinio etnografo užrašų knygelė - nuo dalykinių dienoraščio įrašų iki ateivių mitų fragmentų.“
Ar „Kairė tamsos ranka“ iš tiesų smarkiai keitė fantastinės literatūros rašymo taisykles?
Kuo ypatinga „Kairėje tamsos rankoje“ aprašoma Geteno planeta ir jos gyventojai, su kuriais bando užmegzti ryšį Ekumenės lygos atstovas Dženlis Ai?
Kodėl Ekumenės lygos pasiuntiniui nesiseka? Ko jis nesupranta?
Pokalbis su knygos „Kairė tamsos ranka“ vertėja Anita Kapočiūte ir politologu, politikos apžvalgininku, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Mažvydu Jastramskiu.
Ved. Aurimas Švedas -
Gidas dirbdamas su grupe turi kurti galimybes pramogai (pasakodamas ko paragauti, ką įsigyti, kur nusifotografuoti). O kiek šalia pramogų karuselės dar lieka erdvės istorijos žinioms? Ar jos svarbios gido darbe?
Jei istorijos atostogaujantiems keliautojams vis tik reikia, tada lieka atviras klausimas - kokios istorijos? Kaip ji paprastai dalyvauja gido ir kelionių vadovo pasakojime? Kaip istoriją reikia “paserviruoti” keliautojų būriui, kuriame yra labai įvairūs žmonės? Kiek minučių atostogautojų grupė gali išlaikyti dėmesį ir priimti dalykinę informaciją apie istorinius įvykius, asmenybes, reiškinius, architektūros paminklus?
Kaip keliaujant su atostogautoju grupe lankomos skaudžią, trauminę istoriją menančios atminties vietos, kaip pasakojamos su šiomis vietomis susijusios istorijos?
Ar gidams kartais tenka patirti nusivylimo konkrečia vieta jausmą?
Koks yra Vilnius tradiciniuose gidų naratyvuose? Kaip Lietuvos sostinėma pristato užsieniečiams? Kokias temas, siužetus, istorijas gidai visų pirma bando “parduoti” turistams?
Ko labiausiai trūksta gidams, kurie ruošiasi vedžioti turistų grupes po Vilnių, Kauną, Klaipėdą, vežti juos į Nidą, Labarono girią arba Venties ragą?
Pokalbis su istoriku, keliautoju, gidu Vladu Liepuoniumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip reikėtų suprasti žodžius, kad muzikavimas yra tyrimas? Ką įmanoma tirti grojant? Save? Pasaulį? Savo santykį su pasauliu?
Galima su draugais sukurti grupę ir po to visiems kartu pradėti mokytis groti. Galima surinkti į vieną grupę muzikantus profesionalus ir bandyti tarp šių žmonių sukurti geranorišką, draugišką atmosferą. Kuris kelias yra tinkamesnis roko grupei?
Kaip prasidėjo perkusininko Gintauto Gascevičiaus muzikavimas su „BIX“?
Prisimindamas pirmuosius muzikavimo su „BIX“ metus savo knygoje „Ginc ir išminties pedalas“, Gintautas Gascevičius rašo: „Prasidėjo repeticijos. Daug repetavome, filosofavome, netgi gyvenome studijoje. Studija buvo visiškai daugiafunkcinė: ir repeticijų kambarys, ir miegamasis, ir virtuvė. Kadangi studija buvo rūsyje, langų neturėjome, tad kada diena ar naktis – spręsdavome patys. Kartais savaitėmis neišeidavome į lauką. Tai buvo fantastiškas ir labai produktyvus laikas.“ Ką galima veikti užsidarius repeticijų kambaryje ištisas dienas ar net savaites?
Apie vieną iš ankstyvojo „BIX“ sąstato muzikantų Geraldą Jankauską - Džerį sakoma, esą jis buvo „grupės ideologu“. Kaip reikėtų suprasti šiuos žodžius?
Vienas iš pirmų svarbių ir didelių „BIX“ žingsnių link visuotinio pripažinimo buvo dalyvavimas 1988-aisiais vykusiame antrajame roko marše, kuris keliavo per Biržus, Šiaulius, Mažeikius, Tauragę, Kėdainius, Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. Apie savo patirtį roko maršuose Gintautas rašo savo knygoje taip: „Tai buvo neįtikėtinos masinės šventės“.
Kiek tiesos yra rokerių dabar pasakojamose istorijose, kad roko maršuose jiems rūpėjo ne tik rokenrolas bet ir Tėvynės laisvė?
Kada ir kaip „BIX“ vadybininko Mariaus Brasiūno dėka pradėjo ardyti geležinę užtvarą ir išvyko į Vakarus? Kur važiuota, kokiose scenose grota? Kokias išgyvenimo žaidynes septynių muzikantų grupei tuo metu reiškė kelionė traukiniais? Kuomet „BIX“ nusprendė nebesikankinti ir išvyko į kelionę su unikaliu autobusu „Ikarus“?
„BIX“ aukso amžius – XX a. 10 dešimtmetis. Tai laikas kai skirtingi Lietuvos miestai turėjo savo skambesį. Kaip paskutiniame XX a. dešimtmetyje skambėjo Šiauliai?
Pokalbis su performeriu, perkusininku, kompozitoriumi, grupės „BIX“ muzikantu Gintautu Gascevičiumi.
Ved. Aurimas Švedas
(E. Ščerbinskaitės nuotr.) -
Pokalbis apie Ezopo kalbos istoriją, kultūrines reikšmes, šios kalbos funkciją sovietmečiu, o taip pat - vertę ir prasmę XXI amžiaus žmogui prisimenant Rūtos Junevičiūtės parodą „Aisopika“ (2020) ir sklaidant jos sudarytą knygą „Aisopika: Ezopinės kalbos ir sąryšių studija“ (2023).
Pokalbis su menininke, kuratore, tyrėja, choreografe Rūta Junevičiūte.
Ved. Aurimas Švedas -
„Karas nepalieka kito pasirinkimo, tik rinktis prasmę“, - rašo Marjana Prochasko, ukrainietė knygų vaikams autorė ir iliustratorė. Šiuos žodžius galima perskaityti knygoje „Tarp būties ir nebūties. Karo padėti. Esė“ (išleistoje leidyklos „Gelmės“), kurioje penkiasdešimt iškiliausių Ukrainos intelektualų, rašytojų, poetų, filosofų, žurnalistų apmąsto savąsias patirtis kare, sprendžia pamatinius egzistencinius klausimus, ragina save ir kitus nepavargti, nepasiduoti ir puoselėti viltį.
Knygai pratarmę parašęs tuometinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas sako: „Svarbu, kad teisinga šių metų istorija nepražūtų. Kad ji skambėtų pasaulyje ukrainiečių balsu, išliktų ateities kartoms geriausiuose kūriniuose. Nes tiesa – vienas tiksliausių ginklų“.
Kaip mes perskaitome šioje knygoje pasakojamas dramatiškas istorijas? Kuo jos svarbios mums?
Pokalbis su knygos vertėja iš ukrainiečių kalbos Donata Rinkevičiene ir politologu, visuomenės veikėju Alvydu Medalinsku.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbis apie lenkų žurnalisto Zbigniew Parafianowicz knygą „Polska na wojnie“ (lenk. „Lenkija kare“), kuri Lenkijoje buvo publikuota vėlyvą 2023 metų rudenį ir sukėlė susidomėjimą tarp žurnalistų, politologų, karybos specialistų bei tų žmonių kurie mėgsta tyrinėti didžiosios politikos užkulisius dėmesį.
„Lenkija kare“ pasakoja mums apie Lenkijos ir Ukrainos santykių dinamiką nuo 2022-ųjų iki 2023 m. pabaigos, ypatingas dėmesys joje skiriamas karui.
Rinkdamas medžiagą knygai Z. Parafianowicz apklausė apie 20 žmonių iš Lenkijos prezidento ir premjero kanceliarijų, vyriausybės, diplomatinės ir specialiųjų tarnybų. Šie valstybės pareigūnai, diplomatai, kariškiai pasakoja intriguojančias, gluminančias, o kartais – sukrečiančias istorijas.
Ar šiuos pasakojimus galima be išlygų priimti už gryną pinigą? Kas yra knygos autorius Z. Parafianowicz? Kokią reputaciją Lenkijos visuomenės akyse yra įgijęs šis žurnalistas? Ar žurnalisto šaltinius galima laikyti reprezentatyviais? Kaip knyga „Lenkija kare“ buvo priimta Lenkijos visuomenės? Kokius knygoje pateikiamus pasakojimus galima būtų vadinti sensacingais?
Kokie santykiai klostėsi tarp Varšuvos ir Kyjivo iki 2022 m. vasario 24 dienos? Kodėl Z.Parafianowicz prilygina Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį zuikiui iš sovietmečiu sukurto animacinio filmo „Na, palauk“?
Kokia buvo Varšuvos strategija karo pradžioje? Kokie buvo Varšuvos lūkesčiai ir siekiai kai paaiškėjo, kad visos prognozės, esą Ukraina subyrės per 72 valandas, pasirodė nepagrįstos?
Kada santykiai tarp dviejų valstybių ėmė vėsti ir kokie įvykiai tapo lūžio tašku pastariesiems santykiams blogėjant? Kokias klaidas padarė Varšuva plėtodama santykius su Kyjivu ir bandydama įtvirtinti savo kaip naujos regioninės jėgos vaidmenį pirmaisiais karo metais?
Kaip suprasti teiginį, esą Lenkijai reikia post-Giedroyco Ukrainos doktrinos?
Pokalbis su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Mariusz Antonowicz bei žurnalistu, publicistu, portalo „Przegląd Balticki“ bendradarbiu Domink Wilczewski.
Ved. Aurimas Švedas -
Du metus Ukrainoje kovoja karys savanoris iš Lietuvos, parašęs dvi dienoraščio žanrui priskirtinas knygas, atskleidžiančias jo patirtis didžiausiame ir kruviniausiame XXI amžiaus kare (Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis, I-II dalys, Vilnius: Briedis, 2023).
Knygų autorius lyg pastabus antropologas pasakoja nustebusiam ir sukrėstam skaitytojui istorijas, kurias pakomentuoti galima tik taip: „Nejaugi tai įmanoma!?“ O kokie dalykai Ukrainoje stebino patį karį?
Kokia vidinė motyvacija skatina žmones, gyvenančius saugų ir komfortišką gyvenimą, vykti į kitą šalį, imti ginklą į rankas ir kasdien rizikuoti savo gyvybę? Kodėl didelė dalis ukrainiečių iki šiol kariui savanoriui iš Lietuvos užduoda tą patį klausimą: „Kodėl tu čia?“
Atsidūręs mūšio epicentre žmogus privalo suprasti – jis gali būti užmuštas bet kurią akimirką. Kaip toks supratimas keičia gyvenimą? Ar įmanoma (jeigu įmanoma) pasiruošti tokioms akistatoms su mirtimi? Kas sekinančioje karo rutinoje ir sukrečiančiose ribinėse situacijose padeda išlaikyti sveiką protą ir fizinį tonusą?
Kaip karas Ukrainoje pasikeitė per du metus? Kaip ši karo kaita transformavo karių galimybes kovoti su priešu ir išlikti gyviems?
Koks vidinis variklis vertė žmogų po alinančių kovinių užduočių grįžus į poilsio vietą fiksuoti savo mintis ir patirtis dienoraštyje?
Kuo ypatingos dvi kario savanorio knygos, žvelgiant iš karybos specialisto požiūrio taško? Kaip ir kur būtų galima pritaikyti tokio žmogaus patirtis šviečiant Lietuvos visuomenę ir rūpinantis valstybės saugumu?
Pokalbis su kariu savanoriu, dviejų knygų „Ukrainos karo audrose“ autoriumi Arūnu Kumpiu ir žurnalistu, redaktoriumi, diplomatu Aleksandru Matoniu.
Ved. Aurimas Švedas -
Karas žmonijos istorijoje vertinamas kaip siaubinga nelaimė. Tačiau retsykiais pasigirsta balsų, kurie byloja priešingus dalykus: esą karas yra vienas svarbiausių postūmių technologinių inovacijų, pramonės, ekonomikos ir kitokiai raidai.
Kaip šiuos ir kitus klausimus sprendžia politikas, istorikas, tuoj pasirodysiančios knygos „Karai ir taikos“ (Alma Littera, 2024) autorius profesorius Valdas Rakutis?
Ar lietuviai – karių tauta? Ar Lietuvos istorijoje yra asmenybių, kurios nusipelno skambaus epiteto „karo genijus“?
Karo istorikai gali išvardinti keliasdešimt knygų autorių (nuo Sun Tzu ir Gajaus Julijaus Cezario iki XX a. karo teoretikų tekstų), kurie formulavo naujas ir svarbias idėjas, plėtojusias karinę mintį. Ar Lietuvos istorijoje galima rasti autorių, kurių tekstus derėtų pastatyti į šią karinės minties klasikos lentyną?
Kokį didžiausią lietuvių pralaimėjimą mūšyje būtų galima vadinti lemtingu, esmingai paveikusiu visuomenės ir valstybės likimą?
Knygoje rašoma: „Visas pasaulis žino didžiuosius mūšius, o didžiąsias taikas – nelabai. Kokia taika nusipelno didžiosios titulo?“ Ko reikia taikos sutarčiai, kad ji būtų istorikų vadinama „didžiąja“?
Kokias taikas Lietuvos istorijoje derėtų pavadinti svarbiausiomis arba didžiosiomis?
Kaip pasikeitė karas kai jis XX a. II pusėje televizijos žinių, o vėliau ir tiesioginių transliacijų objektu?
Prasidėjus antrajam Rusijos karo prieš Ukrainą etapui Lietuvos visuomenė (bent jau ta jos dalis kuri „gyvena“ socialiniuose tinkluose ir rašo komentarus po internetiniais straipsniais) per vieną naktį tapo karybos strategijos ir taktikos specialistais. Poetai, ekonomistai, istorikai ir namų šeimininkės aptarinėja karo eigos vyksmą ir galimą jo plėtotę. Kaip vertinti tokį Lietuvos visuomenės įsitraukimą į karo reikalus? Tai – pozityvus dalykas, o gal – ne visais atvejais?
Kokių sąlygų reikia, kad po Rusijos karo prieš Ukrainą būtų sudaryta taika, kurią galėtume vadinti „didžiąja“?
Pokalbis su karo istoriku, politiku, Lietuvos Respublikos Seimo nariu, profesoriumi Valdu Rakučiu.
Ved. Aurimas Švedas -
Poetės ir rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), „Triukšmaujantys: katalikai: lengvas būdas parašyti istorinį romaną“ (2022) ir „Kilnieji sukčiai“ (2023) tapo ne tik svarbiais lietuvių literatūros, bet ir mūsų visuomenės istorinės kultūros reiškiniais, todėl šias knygas skaito bei aptarinėja ne tik literatūrologai, bet ir istorikai.
Ko istorijos plotmėje ieško poetai ir rašytojai? Ar tikrai teisūs sakantys, jog istorinė realybė yra baisesnė, juokingesnė, įdomesnė už pačią išmoningiausią, liepsnojančią menininko ar menininkės vaizduotę?
Kada galima išgirsti mirusių protėvių kuždesį, kaip kūrybos procese perleisti šiuos balsus per save ir suteikti jiems galimybę byloti dabarčiai?
Kodėl renkant medžiagą istoriniam romanui derėtų neužsidaryti kompiuterių ir internetinių informacijos paieškų sistemų kuriamoje realybėje?
Kaip konkretus sumanymas keičia pasakojimo strategiją?
Ar tikrai verta pasitikėti skaitytojais ir suteikti jiems maksimalią laisvę interpretuojant bei tuo pačiu – kuriant teksto prasmes?
Ar vardan pasakojimo grožio galima paaukoti tai, ką mokslininkai vadina „istorine tiesa“?
Pokalbis su poete ir rašytoja Agne Žagrakalyte.
Ved. Aurimas Švedas
(D. Kairevičiūtės nuotr.) -
Leidykla „Aukso žuvys“ ką tik išleido prancūzų istoriko medievisto Marco Blocho didjį gyvenimo liudijimą ir istoriko manifestą. „Istorijos apologija arba Istoriko amatas“ taip vadinasi knyga pirmą kartą publikuota1949-aisiais, kurią visame pasaulyje skaitė ištisos istorikų kartos.
Kokius svarbiausius dalykus visų pirma reikėtų papasakoti apie M. Bloch tiems, kurie nieko (arba beveik nieko) nežino nei apie šį istoriką, nei apie jo tyrimus bei parašytas, nei apie M.Bloch kartu su savo kolega Lucien Febvre kurtą „Analų“ mokyklą?
Kaip reikėtų suprasti M.Bloch knygos pavadinimą „Istorijos apologija, arba Istoriko amatas“? Nuo ko šis mokslininkas siekė apginti istoriją, kam šis mokslininkas oponavo? Kaip M. Bloch aiškino, kas yra istoriko amatas?
Knygoje galima rasti tokią ištrauką: „Visgi turbūt nėra mažiau beprasmiška eikvoti jėgas siekiant suprasti praeitį, jei nieko nežinoma apie dabartį. Kažkur esu minėjęs vieną nutikimą: kartą lydėjau Henri Pirrene’ą į Stokholmą. Tik atvykus, jis manęs paklausė: „Ką aplankysime pirmiausia? Girdėjau, yra pastatyta visiškai nauja rotušė. Pradėkime nuo jos.“ Tada, norėdamas užbėgti už akių namo sumišimui, jis pridūrė: „Jei būčiau antikvaras, domėčiausi tik senienomis. Tačiau aš istorikas. Būtent todėl myliu gyvenimą.“ Kiek M. Blochui yra svarbus istoriko gebėjimas kurti aktyvų santykį su savuoju laikmečiu, reflektuoti tai kas vyksta ir tuo pačiu – būti aktyviu, pilietišku visuomenės nariu?
M. Blocho savo knygą rašė itin sudėtingu, dramatišku ir tragišku savo gyvenimo periodu. Kaip istoriko ir Prancūzijos visuomenės drama Antrojo pasaulinio karo metais atsispindi knygos tekste?
Istorijos mokslas XXI a. vystosi labai dinamiškai: formuojasi naujos istorikus telkiančios mokyklos, judėjimai, kryptys ir tinklai, kuriuose dirbantys mokslininkai prisigalvoja neįtikėčiausių temų, teorijų ir metodologijų.
„Istorijos apologija“ pirmą kartą publikuota po Antrojo pasaulinio karo. Reikėjo laukti 75 metus, kol ši knyga į mus prabilo lietuviškai. Ar ne per vėlai? Ar „Istorijos apologijoje“ išsakomos idėjos apie istoriko amatą neprarado aktualumo?
„Deja, neturėjau pažinoti Blocho, tačiau dėjau visas pastangas tapti jo mokiniu jau po mirties...“, knygos pratarmėje rašo žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goff.
Ko iš M. Bloch gali pasimokyti XXI a. jauni, talentingi, ambicingi, siekiantys mūzos Klėjos palankumo, istorikai?
Pokalbis su istorikais, knygos „Istorijos apologija arba Istoriko amatas“ vertėju dr. Vytautu Volungevičiumi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais, dr. Antanu Petrilioniu, doc. dr. Aurelijumi Gieda.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbis apie amerikiečių dramaturgės Mirandos Rose Hall „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“ ir jos pagrindu režisieriaus Antano Obcarsko sukurtą to paties pavadinimo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Kuo ši amerikietės pjesė, kalbanti apie Antropoceną, pasirodė aktuali lietuvių teatro režisieriui?
Pjesės tekstas – lyg vadovėlis. Jame gausu faktinių duomenų, liudijančių apie pažeistą pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos, žūstančias rūšis. Tačiau kaip vadovėlį apie žmogui ir įvairioms gyvybės formoms gresiantį išnykimą paversti teatru? Pastarąją dilemą labai aiškiai apčiuopė britų dienraštyje „The Guardian“ išspausdintos spektaklio recenzijos autorė, savo teksto išvadinį sakinį suformuluodama taip: „...pjesėje matyti kaip sunku atskleisti diskusijas apie klimatą tiesioginiame kreipimesi [į publiką]. Galbūt šiuo atveju reikia mažiau argumentų, daugiau istorijos“. Kokius iššūkius režisieriui kelia pjesės tekstas, kuriame mažai istorijos, bet daug – mokslinių faktų?
Pjesė sumanyta kaip intensyvus vieno aktoriaus arba aktorės vidinis monologas akistatoje su pamatiniais egzistenciniais klausimais, mirties pavojumi ir auditorija. Tai – didžiulės koncentracijos ir vidinės jėgos reikalaujantis spektaklis. Kaip Miranda Rose Hall parašytą tekstą interpretuoja aktorius Gytis Ivanauskas?
Spektaklio scenografas Vitalis Čepkauskas dirbo vadovaudamasis tvaraus teatro metodika, o ji lėmė teko tam tikrus sprendimus, kuriuos išvys į teatro salę atėjęs žiūrovas. Kas yra „tvarus teatras“?
Amerikiečių rašytojas Kurt Vonnegut yra parašęs tokius žodžius: „Kaip turėtume elgtis šios Apokalipsės metu? Be abejo, turėtume būti nepaprastai malonūs vieni kitiems. Bet taip pat turėtume nustoti būti tokie rimti. Juokai labai padeda. Ir įsigykite šunį, jei jo dar neturite.“ Ši K.Vonnegut mintis primena pamatinę problemą – kaip kalbėti apie dramatiškus ir baisius dalykus, jog jie neskambėtų patetiškai?
Pokalbis su teatro režisieriumi Antanu Obcarsku.
Ved. Aurimas Švedas
(J. Elinsko nuotr.) -
Seimas 2023-iuosius paskelbė Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų, Klaipėdos krašto bei Šventojo Juozapato metais. Taip buvo pažymėti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metis, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų 700 metų ir šventojo Juozapato kankinystės 400 metų sukaktys.
Kaip tarpusavyje suderėjo šios trys datos? Ar Vilniaus ir Gedimino laiškų tema neužgožė kitų svarbių jubiliejų?
Besiruošiantiems Vilniaus ir Gedimino laiškų jubiliejiniams metams buvo akivaizdu, jog Vilniaus kaip valstybės sostinės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose prieš septynis šimtus metų jubiliejus tiesiog neišsitenka Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijų ribose ir yra bendravalstybinis reikalas. Ką pavyko nuveikti kuriant jubiliejinių metų paminėjimo koncepciją valstybės lygiu, koordinuojant įvairių institucijų darbą, įgyvendinant įvairias konkrečias politines, akademines, muziejines, visuomenines iniciatyvas?
Ką sako svarbius Vilniaus ir Gedimino laiškų jubiliejinių metų renginius, konferencijas, parodas ir kitas priemones įgyvendinusių žmonių patirtis – į kokias pamokas reikėtų atsižvelgti tiems, kuriems ateityje teks imtis naujų jubiliejų paminėjimo programų formavimo ir konkrečių priemonių įgyvendinimo?
Pokalbis su Lietuvos Respublikos Seimo nare, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininke Paule Kuzmickiene, Nacionalinės dailės galerijos direktore dr. Lolita Jablonskiene, Lietuvos nacionalinio muziejaus generaline direktore dr. Rūta Kačkute, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriumi doc. dr. Vydu Dolinsku, Lietuvos istorijos instituto direktoriumi prof. dr. Alvydu Nikžentaičiu.
Ved. Aurimas Švedas -
Antrasis pokalbis, skirtas pažangos strategijai „Lietuva 2050“, praėjusių metų pabaigoje patvirtintai Lietuvos Respublikos Seimo ir taip tapusiai oficialiu mūsų visuomenės bei valstybės kelionės į ateitį žemėlapiu.
Parengiamajame valstybės strategijos rengimo etape STRATA tyrėjai atliko septynių šalių – Airijos, Estijos, Singapūro, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Suomijos ir Jungtinių Arabų Emyratų – ilgalaikių strategijų formavimo procesų praktikos analizę. Į kokias gerąsias šių šalių patirtis buvo nuspręsta atsižvelgti?
Kas yra tas ateities įžvalgų metodas ir kuomet jis gali būti naudojamas efektyviai?
Kur pirmiau turėtume dairytis formuodami ateities prognozes – į visuomenės norus, valstybės poreikius, politinio elito geidžiamus tikslus ar tikėtinus ateities scenarijus galinčias nulemti aplinkybes?
Su kokiais didžiausiais iššūkiais buvo susidurta rengiant valstybės strategiją ir kaip šie iššūkiai spręsti?
Ar įmanoma išugdyti pasitikėjimo kultūros minimumą mūsų valstybės politinio elito tarpe ir tuo pačiu – užsitikrinti strategijos „Lietuva 2050“ ilgaamžiškumą?
Kokie didžiausi iššūkiai (arba pavojai) kyla valstybei ir visuomenei siekiančiai įgyvendinti strategiją „Lietuva 2050“?
Pokalbis su socialinių projektų kūrėja ir „Lietuva 2050“ vizijos kūrimo koordinatore Vyriausybės kanceliarijoje Modesta Kairyte, buvusia projekto „Lietuva 2050“ vadove ir Lietuvos Respublikos Seimo Tyrimų skyriaus patarėja dr. Sigita Trainauskiene, sociologe, demografe, VDU prof. Aušra Maslauskaite, Nacionalinės NVO koalicijos direktore Gaja Šavele.
Ved. Aurimas Švedas -
Pirmoji 2024-ųjų „Istoriko teritorijos“ laida skirta praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Respublikos Seime patvirtintai valstybės pažangos strategijai „Lietuva 2050“.
Kokias vizijas, esmingai keičiančias Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą, pavyko įgyvendinti per tris Nepriklausomybes dešimtmečius?
Kokie svarbiausi uždaviniai mums, besirūpinantiems savo valstybe XXI-ajame amžiuje, formuluojami naujos strategijos rengėjų? Kiek šiuos uždavinius, kaip suprantamus, aktualius, įkvepiančius bendrai veiklai gali priimti Lietuvos visuomenė ir valstybės politinis elitas?
Kokios aplinkybės gali sutrukdyti siekiant įgyvendinti strategiją „Lietuva 2050“? Kokie iššūkiai, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, bus didžiausi su kuriais per artimiausius beveik 30 metų susidurs Lietuvos valstybė ir visuomenė? Kur link, per audrotus tarptautinės geopolitikos bei daugybinių krizių vandenis, plauks Lietuvos valstybės laivas?
Pokalbis su Ministrės Pirmininkės patarėju strateginio planavimo, viešojo administravimo, reformų ir pokyčių valdymo klausimais Dariumi Žėruoliu, Lietuvos Respublikos Seimo Ateities komiteto biuro patarėju Giedriumi Viliūnu, Vyriausybės strateginės analizės centro vyriausiuoju politikos analitiku Justinu Mickumi, Valstybės pažangos tarybos nariu Mariuszu Antonowicziumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbio epicentre – viena sukaktis. 1773 m. spalio 14 dieną Abiejų Tautų Respublikoje buvo įkurta Tautinė edukacinė komisija, pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerija.
Kokiomis aplinkybėmis gimė ši komisija?
Kaip derėtų vertinti Tautinės edukacinės komisijos atsiradimą – kaip integralią pastangą atlikti svarbius institucinius pertvarkymus bei reformas jungtinėje Lenkijos-Lietuvos valstybėje, o gal kaip pavykusį, tačiau vis tik išskirtinį projektą to meto valstybėje?
Ar Tautinė edukacinė komisija Lietuvos ir Lenkijos švietimo reikalus tvarkė bendrai? Kokiu keliu naujos švietimo sistemos kūrėjai ėjo – Abiejų Tautų Respublikos švietimo centralizacijos ar decentralizacijos?
Šiandien Lietuvos švietimo sistemos funkcionavimas yra neįsivaizduojamas be sklandžiai vadovėlių rengimo, spausdinimo bei platinimo industrijos. 1775 prie Tautinės edukacinės komisijos įkurta Vadovėlių rengimo draugija leido matematikos, fizikos, logikos, botanikos vadovėlius. Kiek Tautinės edukacinės komisijos epochoje vadovėlių rengimo bei leidybos procesai buvo centralizuotai prižiūrimi ir (reikalui esant) įtakojami? O gal ši sfera buvo palikta improvizacijai ir savieigai?
XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos visuomenėje plintančios Apšvietos idėjos brandino mintį, kad, norint sustiprinti valstybę, būtina iš esmės pagerinti jaunosios kartos ugdymą, o mokslo žinias privalu kuo plačiau skleisti tarp įvairių luomų gyventojų.
Kokių dalykų jaunąją kartą siekė mokyti Apšvietos epochos idealais tikintys edukatoriai?
Kaip būtų galima nusakyti šios įstaigos įtaką XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublikoje vykusiems procesams, keitusiems visuomenę ir valstybę?
Kodėl carinės Rusijos imperija, sužlugdžiusi Abiejų Tautų Respubliką, nepanaikino Lietuvoje Edukacinės komisijos iki pat 1803 m.?
Ką būtų galima laikyti svarbiausiu Tautinės edukacinės komisijos nuveiktu darbu?
2023 m. gruodžio 7-8 dienomis Valdovų rūmuose įvyko tarptautinė konferencija „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje. Pilietis. Šeima. Edukacija.“ Kokius svarbiausius uždavinius sau kėlė šio renginio organizatoriai formuodami konferencijos programą? Kiek pavyko įgyvendinti šiuos tikslus? Kokią vietą konferencijos darbe užėmė Tautinės edukacinės komisijos istorija?
Pokalbis su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.
Ved. Aurimas Švedas
(M. Požerskytės nuotr.) -
Pokalbis apie Pulitzerio premijos laimėtojo, erudito Jared Diamond knygą „Žlugimas. Kaip visuomenės pasirenka sėkmę arba pragaištį“, išleistą leidyklos „Kitos knygos“.
J. Diamond savo kaip mokslininko kelią pradėjo biochemijos ir fiziologijos srityje, vėliau „migravo“ į tokią tyrimų sferą, kurioje persidengia antropologijos, ekologijos, geografijos, civilizacijų istorijos interesai. Kuomet buvimas tarp disciplinų autoriui padeda aiškinantis civilizacijų kilsmo bei kritimo priežastis, o kada – trukdo?
J. Diamond išvardina penkias (jo nuomone) svarbiausias priežastis lėmusias jo tyrinėtų civilizacijų arba visuomenių žlugimą. Tai - natūrali klimato kaita; didžiosios dalies išteklių išnaudojimas; priešiški kaimynai; sumažėjusi draugiškų kaimynų parama; gebėjimas panaudoti istorinę patirtį konkrečiai visuomenei sprendžiant kylančias problemas. Kiek aukščiau paminėtos priežastys geba atskleisti visuomenių ir civilizacijų raidos įvairovę?
„Praeitis yra patirties rezervuaras“, - teigia J. Diamond. Be jokios abejonės, taip. Tačiau, iš pirmo žvilgsnio, ieškoti sąsajų tarp Grenlandijoje įsikūrusių vikingų arba Velykų salos gyventojų likimo ir mūsų, globalaus pasaulio gyventojų būties, atrodo pritemptas reikalas. O gal šiuo atveju nereikėtų skubėti su tokiais apibendrinimais?
Kokias svarbiausias išvadas siūlo knygos autorius pasidaryti mums, kad XXI a. visuomenės neištiktų kažkada klestėjusių ir, deja, žlugusių civilizacijų likimas?
Pokalbis su Vienos universitete dirbančia mokslininke dr. Rasa Navickaite ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais doc. dr. Eugenijumi Saviščevu bei doc. dr. Nerijumi Babinsku.
Ved. Aurimas Švedas. -
Kokias galimybes rašytojui teikia šnipų romano žanras? Kokios knygos gali tapti amato mokytojomis norintiems perprasti šio žanro tekstų rašymo subtilybes?
Kaip ir kada šnipų romano žanras gali tapti idėjų romano, neįvykusios istorijos tyrimų ir kitų intelektualinių eksperimentų laboratorija?
Kodėl pagrindiniu ką tik pasirodžiusio Manto Adomėno romano „Moneta & labirintas“ herojumi yra istorikas? Ką reiškia (jeigu reiškia) herojaus vardas Tomas?
Be istoriko ir žvalgybininko, Tomo knygoje yra trisdešimt veikėjų, kurie veikia lyg tiksliai funkcionuojančio laikrodžio detalės. Šių veikėjų portretai buvo kuriami ištisą dešimtmetį. Ar tiek laiko dirbant su tekstu būta situacijų, kuomet herojų pasirinkimai ir elgsena ėmė stebinti patį knygos autorių?
Romane žvalgybininkai parodomi kaip tarnauti arba aukotis apsisprendę asketai, kaip ciniškų triksterių kelią pasirinkę avantiūristai arba kaip įgudę karjeros siekiantys pareigūnai. Kas yra žvalgyba XXI a.? Kokia šios veiklos prasmė ir reikšmė valstybės bei visuomenės gyvenime?
Vienas iš svarbiausių romano erdvėlaikio taškų yra Vilnius. Šis miestas parodomas kaip pogrindinio intelektualinio pasaulio, besipriešinusio sovietinės civilizacijos radiacijai, erdvė. Tai – kokybiškai naujas, šalia Ričardo Gavelio arba Jurgio Kunčino tekstų, Vilniaus vaizdinys. Ar knygos autoriai pačiam teko pažinti vėlyvajame sovietmetyje egzistavusio pogrindžio pasaulio žmones?
Aprašant Nepriklausomybės epochą Vilnius romane tampa dviejų skirtingų civilizacijų sandūros erdve, Europos Sąjungos ir NATO forpostu, žiaurių žvalgybų žaidimo ir beatodairiškos kovos vieta. Kiek šias nevienareiškmes ir ne vien tik meninės vaizduotės plotmėje egzistuojančias Vilniaus situacijas suvokia sostinės gyventojai?
Knygoje plėtojama Didžiojo (civilizacinio) žaidimo tema. Šiame žaidime Vilnius ir Maskva yra nesutaikomi antagonistai, nes Rusijos istorijos dėsningumai kelia nuolatinę egzistencinę grėsmę Lietuvai. Ar yra šansų, kad Rusija kada nors gali nustoti būti grėsmingu ir pražūtį lemiančiu vandenynu jos kaimynėms?
Kodėl romano „Moneta & labirintas“ autorius visas dedikacijas užrašo žaliu rašalu?
Pokalbis su filologu-klasiku, filosofu, politiku, romano „Moneta & labirintas“ autoriumi dr. Mantu Adomėnu
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbio epicentre – medijų menininko Deimanto Narkevičiaus filmas „Čiulbanti siela“, ką tik pristatytas Lietuvos visuomenei.
Filmo veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje. Tai – lūžio taškas, kai keičiasi pasaulis. „Tai kadu gi tas svieto galas, ar grait?“ – nuskamba klausimas iš vieno filmo herojaus lūpų. Šis klausimas adresuotas ir mums, gyvenantiems XXI-ąjame amžiuje ir besijaučiantiems taip lyg žemė slystų mums iš po kojų. Apie kokią pasaulio pabaigą pasakoja mums filmo herojai? Ar jie suprastų mus apnikusias pasaulio pabaigos baimes? Ką mes galime (jeigu galime) vieni kitiems pasakyti?
Kino leidybos kompanija „Taip toliau“ pristatydama filmą „Čiulbanti siela“ suformuluoja klausimą: „O kas, jei tas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys nebūtų nusilpęs? Galbūt dabar gyventume daug darnesniame pasaulyje?“ Pastarąjį klausimą Antropoceno akivaizdoje svarsto daugybė istorikų, filosofų, antropologų, biologų tuo pačiu bandydami suvokti, kada ir kokie mūsų sprendimai nulėmė mūsų civilizacijos kelią ir tuo pačiu pažeidė ekosistemą, kurioje gyvename.
Mes, deja, negalime grįžti atgal, tačiau galime mąstyti apie vis dar įmanomas alternatyvas. Ar filmas „Čiulbanti siela“ kalba apie utopijos poreikį XXI amžiaus žmogui?
„Vienas iš filmo tikslų ir buvo padėti žiūrovams pasinerti į kitą realybę“, - sako D. Narkevičius. Kokias galimybes režisieriui ir visai kūrybinei komandai atvėrė 3D technologijos ir kur šios technologijos apribojo jų manevro laisvę?
Filmą „Čiulbanti siela“ galima pamatyti per Rytų Europos kaip paslaptingo paribio, kuriame dedasi keisti dalykai, prizmę. Ar tokio įspūdžio filmo kūrėjai ir siekė?
Pokalbis medijų menininku, kino filmo „Čiulbanti siela“ režisieriumi Deimantu Narkevičiumi.
Ved. Aurimas Švedas - Show more
