Episoder
-
Mintis įsirašyti pokalbį su Kauno miesto poliklinikos vadovu P.Kibiša kilo po jo pranešimo “Verslo žinių” konferencijoje “Viešasis sektorius. Pokyčiai, patirtys, praktikos”.
Su pokyčiais, kaip ir su krizėmis, labiausiai žinomi nesėkmingi atvejai. Apie išvengtas krizės niekas nepasakoja, o sėkmingi pokyčiai atrodo savaime suprantamas dalykas. Mokydamiesi iš kitų klaidų, mokomės tik tai, ko nedaryti. Už dėmesio lieka tai, kas veikia ir, ką reiktų daryti. Šios pokyčių vadybos situacijos man primena vieno pašnekovo iškeltą klausimą, ar pavyzdžiui Z.Froido išvados apie žmogaus psichiką yra teisingos, jei jo tyrimo medžiaga buvo tik jo pacientai?
Todėl dalijimasis viešojo sektoriaus patirtimi ir gerosiomis praktikomis “Verslo žinių” konferencijoje pasirodė labai prasmingi.
2018 m. Kaune penkios miesto poliklinikos buvo sujungtos į vieną juridinį vienetą. Valdymo išlaidos sumažėjo penkis kartus. Buvo išsaugotos visos medicinos personalo darbo vietos.
Pokyčio matomumas – ne jo vertės matas
„Jeigu pokytis pavyksta, apie jį mažai, kas žino“, – sako Kibiša. Tai, kas versle būtų laikoma „case study“ vertu projektu, viešajame sektoriuje lieka beveik nematomas. Viešasis pokytis vertinamas kitaip: jo kokybė matuojama ne rezultatais, o reakcija. Jeigu niekas neprotestuoja – vadinasi, nebuvo svarbu. Jeigu nėra konflikto – nėra ir istorijos.
Tai galioja ne tik Lietuvoje. Gerai suvaldytas pokytis dažnai atrodo kaip... nieko neįvykę. Tik tie, kurie dirbo sistemos viduje, mato, kiek daug buvo padaryta, kiek subtilių sprendimų priimta, kiek nematomų interesų išjudinta.
Kas nutinka, kai viešasis sektorius veikia efektyviai?
Galbūt pagrindinis šios istorijos paradoksas – sėkmingas projektas neturi naratyvo. Nėra aiškaus „blogiečio“. Nėra net „išgelbėtojo“ – nes viskas vyko kolektyviai, per ilgus susitarimus, per viduriniosios grandies vadovų įtraukimą, per kantrų kalbėjimąsi su profsąjungomis, politikais, darbuotojais. Tai – tikrasis pokyčių valdymo turinys. Ne skambūs planai, ne vadovų rotacija, o sunkus darbas su skirtingais interesais. Sėkmingas pokytis – tai procesas, kurio niekas nenori stabdyti, nes visiems aišku, kad jis būtinas.
Kas lemia sėkmę?
* Steigėjo palaikymas ir aiškus sprendimų centras.
* Tiksli suinteresuotų grupių (stakeholderių) analizė. Reikia žinoti, ką, kam, kada ir kaip pasakyti.
* Komunikacija, tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Visi įsitraukę turi žinoti atsakymą į svarbiausią klausimą – „kas man iš to?“
* Realus pasirengimas. Pokytis turi prasidėti jau popieriuje, o ne nuo improvizacijos sausio 1-ąją.
* Dinamiškas tolesnis judėjimas. Padaryti pertvarką – tai tik pradžia. Organizacija, kaip ir bet kuris gyvas organizmas, turi toliau vystytis.
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com -
Ar mes turime bendrą pasakojimą?
Aurimas tiesiai: „Pas mus nėra strateginės komunikacijos. Kiekviena ministerija, institucija komunikuoja sau – kaip išmano.“ Ši paprasta, bet skaudžiai tikra įžvalga, pasiekia visų ausis – net ir tų, kurie nelabai domisi saugumu. Premjero, prezidento, Seimo pirmininko žinutės dažnai prieštarauja viena kitai, o žmonės mato ne tik turinį, bet ir kūno kalbą, abejones, nepasiruošimą. „Kaip tai veikia žmones? Jie jaučiasi pasimetę, o pasimetęs žmogus nėra pajėgus veikti“, – sako Aurimas.
Ir būtent čia prasideda tikroji krizinės komunikacijos problema – kai vadovai kalba ne viena kalba, o kiekvienas sau.
Kas mus stabdo?
„Kodėl Lietuva, turėdama kariuomenės patirtį, neperkelia jos į visos valstybės lygmenį?“ – klausiau Aurimo. Jo atsakymas paprastas ir kartu liūdnas: „Baimė“. Baimė atiduoti komunikacijos svertą į vienas rankas. Baimė, kad tai taps įrankiu rinkimų ar įtakos kovoms. Tačiau tai rodo, kad žmonės nesupranta – komunikacija yra ne apie cenzūrą, o apie aiškumą.
O kol šios baimės laimi, žmonės visoje Lietuvoje lieka su nesuderintomis, dažnai padrikomis žinutėmis. „Ir tada sakom – nebijokit“, – ironizuoja Aurimas.
Ko mus išmokė Ukraina?
Aurimas, nuolat keliaujantis į Ukrainą, stebintis karą iš arti, sako paprastai: „Ukraina mus pamokė, kad galima vienytis, galima suprasti, ką daryti, bet tam reikia turėti vedlius.“ Ir čia iškyla mūsų problema – ar turime lyderių, kurie galėtų būti tokiais vedliais?
Pasak jo, Lietuvoje – daug žmonių, kurie gyvena tarsi „taikos metu“, kai iš tiesų jau esame „prie karo vartų“. Ir ne vien tik tankai ar raketos – informaciniai karai vyksta čia ir dabar.
Kvailumo klausimas
Kalbėdami apie žmones, kurie vis dar važiuoja į Baltarusiją, kurie neigia grėsmes arba ramiai užsiima kontrabanda, Aurimas prisiminė italų ekonomistą Carlo Cipolla, kuris rašė apie kvailumą. Cipolla teigė, kad kvaili žmonės yra ne tie, kurių IQ žemas, o tie, kurie savo veiksmais kenkia ir sau, ir kitiems.
Aurimas pastebi, kad Lietuvoje šis fenomenas dar gyvas: „Apgaudinėti valstybę – nieko tokio. Visi taip darė, ir aš darysiu.“ Tai gilios okupacijos pasekmės. „Net penkiamečiai kiemuose keikiasi rusiškai, nors, atrodytų, turėtų kalbėti angliškai ar prancūziškai“, – dalijasi Aurimas.
„Reikia mušti“ (perkeltine prasme)
Aurimas, kalbėdamas apie K.G.Jungo raštus, cituoja: „Tik per skausmą žmogus išmoksta, kas yra gera ir bloga.“ Tiesa, jis pats priduria – „Aš tikiu, kad galima ir kitaip. Kitaip būčiau nevažiavęs po visą Lietuvą ir nebendravęs su žmonėmis pastaruosius tris metus.“
Vis dėlto, jis pripažįsta – be aiškių ribų ir pasekmių, žmogus dažnai pasirenka „naudingą“ kelią, net jei tai prieštarauja valstybės ar visuomenės interesams.
O ką daryti?
Aurimo receptas – paprastas, bet sunkiai įgyvendinamas:
* Nekalbėk, jei nežinai.
* Turėk vieningą komunikaciją bent esminiais klausimais.
* Nebūkime „mažo kaimo“ lygio – sukurkime valstybinį strateginės komunikacijos centrą.
* Nebijokime kalbėti tiesiai žmonėms – tiesa apie grėsmes nėra gąsdinimas.
Šis pokalbis ne apie tai, kaip mus dar kartą pagąsdinti. Tai – priminimas, kad valstybės stiprumas dažnai matuojamas ne vien tankų skaičiumi, bet tuo, ar žmonės supranta, kas vyksta ir ką daryti.
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com -
Manglende episoder?
-
Po šio pokalbio dar daug kartų mintyse grįždavau prie šios temos ir bandžiau ieškoti argumentų, kodėl pagal Lietuvos įstatymus į Lietuvos universitetus studentai priimami pagal valstybinių egzaminų rezultatus. Argumentas, kad valstybė taip bando užtikrinti mokslo kokybę nelabai veikia, nes užsienio universitetai pasitiki Lietuvos mokytojų pažymiais ir priima moksleivius iš Lietuvos pagal paskutinių klasių trimestrų pažymius. Stojantys į užsienio universitetus sužino, kad yra priimti gerokai prieš egzaminus. Lietuvos universitetai užsienio moksleivius priima irgi pagal tarptautinę praktiką - trimestrų pažymius. Jei reikėtų laukti iki birželio mėnesio atsakymo, ar studentas priimtas, nė vienas užsienietis Lietuvoje nesimokytų ir rinktųsi kitų šalių universitetus.
Kodėl Lietuvos institucijos nepasitiki Lietuvos mokytojais ir universitetais, kad jie sugebėtų atsirinkti tinkamus moksleivius studijuoti?
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com -
Kodėl kai kurios svarbios temos niekada nepasiekia žiniasklaidos pirmųjų puslapių? Šioje laidoje Rimvydas Valatka, signataras, žurnalistas ir politinis apžvalgininkas, dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kaip keitėsi žiniasklaida per pastaruosius tris dešimtmečius ir kokie iššūkiai jos laukia ateityje.
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com -
Apie kultūros žurnalistiką, komunikaciją ir kolegų suteiktą Kauno kultūros atašė „titulą“.
Artūras kalbina kultūros žurnalistę, buvusią Kultūros ministro patarėją viešiesiems ryšiams Viktoriją Vitkauskaitę apie kultūros akląsias zonas.
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com -
Ar Smetonos laikų valstietis tikrai buvo tamsesnis už dabartinį vidutinį žmogų iš gatvės? Kodėl einame temų paviršiumi?
Artūras kalbina komunikacijos ekspertą Kęstutį Gečą apie komunikacijos akląsias zonas.
Sekite naujienas ir nepraleiskite naujų epizodų!
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com -
Nuo šios savaitės startuoja tinklalaidė „Blind spot“ (arba Akloji zona), kurioje komunikacijos ekspertas Artūras Jonkus analizuos visuomenėje mažiau matomus reiškinius ir įvykius, kalbins pašnekovus ir padės atrasti svarbius, bet mažai dėmesio sulaukusius įvykius.
Kiekvieną savaitę – nauja laida.
Sekite ir nepraleiskite naujų epizodų.
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com
