Episoder
-
„Jeigu eini teisingu keliu, Dievas visada padeda“,- sako Trakų rajono Daniliškių gyvenvietės sentikių bendruomenės pirmininkė Arianda Šostak, kurios troškimas išsaugoti ateinančioms kartoms gyvą tikėjimą ir maldos namus per dešimtį metų atkaklaus rūpesčio ir pastangų sulaukė vaisių. Sekminių dieną sentikiai iš daugelio Lietuvos miestų ir net Lenkijos atvyko į iškilmę - Švč. Trejybės cerkvės atšventinimą. VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doc. dr. Grigorijus Potašenko pristatė knygą „Daniliškių sentikių bendruomenės istorija ir Šv. Trejybės cerkvė". Autorius pasakoja apie vieną iš devynių valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų ir kuo jai svarbi Daniliškių cerkvė.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Mažoji studija. Daug buveinių
-
Manglende episoder?
-
Mažoji studija. Daug buveinių
-
Lietuvos evangelikų liuteronų XV sinodas patikėjo Mindaugui Sabučiui Bažnyčios vairą dar vienai, devynerių metų kadencijai. Kokie ganytojo uždaviniai laukia, kokių sprendimų tikisi parapijų kunigai ir pasauliečiai? Kaip pavyksta išlaikyti tą pačią kryptį ne tik Lietuvos, bet ir JAV bei Vokietijoje veikiančiose liuteronų bendruomenėse? Koks Bažnyčios požiūris į civilinės sąjungos įstatymą, Estijai įteisinus tos pačios lyties santuokas, į Stambulo konvenciją ir pagalbą ukrainiečiams Rusijos agresijos akivaizdoje? Pokalbyje aptariama ir bendrystė su Konstantinopolio patriarchatą pasirinkusiais Lietuvos stačiatikiais.
Redaktorė Jūratė Kuodytė. -
Seimui paskelbus šv. Juozapato Kuncevičiaus metus ne vienam kilo klausimas, o kas tas Juozapatas? Įvairiuose Lietuvos miestuose įvykę ir būsimi renginiai - puiki proga pažinti šv. Juozapato asmenį, rusėnišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkarpą, istorinius ir kultūrinius Ukrainos ir Lietuvos ryšius, Bažnytinės unijos ir unitiškos kultūros paveldą, kurio ryškiausias pavyzdys - Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčia. Pasakoja istorikė ir paveldosaugininkė, Lietuvos vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
VDU prof. dr. Artūras Lukaševičius mano, kad daugelio kūno ir dvasios ligų priežasties verta paieškoti nuodėmingame žmogaus gyvenime, tad sukūrė programą tikslu padėti tiems, kurie nori pasirūpinti „dvasios ekologija“ ir pasveikti nuo priklausomybių, nerimo, streso pasekmių, o gal net užkardyti vos pastebėjus pirmuosius simptomus. Laidoje pokalbis apie programą „Dvasios ekologija visiems“.
-
Apie tą patį krikščionišką tikėjimą, bet skirtingą ortodoksiją Vilniuje, Maskvoje ir Paryžiuje. Tremtinių šeimoje Rusijoje užaugęs ir ten įgijęs išsilavinimą kompozitorius Viktoras Miniotas pasakoja apie savo tarnystę Maskvos patriarchato stačiatikių vyskupijoje Vilniuje, sprendimo palikti bendruomenę, kurioje išbuvo 20 metų, priežastis ir sugrįžimą prie muziko profesionalo karjeros, derinant ją su veikla naujoje Bažnyčios bendruomenėje.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Kompozitorius, stačiatikių arkidiakonas Viktoras Miniotas maloniai sutiko pasidalinti ilgos kelionės nuo Rusijos iki Lietuvos ir nuo Maskvos iki Visuotinio Konstantinopolio patriarchato prisiminimais, kelionės, trukusios 60 metų. Pašnekovas pripažįsta, kad blogas gyvenimas Rusijoje priminė, kad yra lietuvis, o Maskvos patriarchato veiksmai priminė, kad Ortodoksija nėra tik Rusijos ir rusų Bažnyčia.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Lietuvoje dažnas pilietis, paklaustas apie religijas Lietuvoje, veikiausiai nesunkiai įvardytų kelias pagrindines, tradicinėmis valstybės pripažintas religines bendrijas: katalikus, stačiatikius, evangelikus liuteronus ir reformatus, galbūt prisimintų žydus judėjus, gal net karaimus, nes juk kas nebuvo Trakuose ir nevalgė kibinų! Tačiau Lietuvoje turime gerokai daugiau religijų ir žinoma, jas praktikuojančių tikinčiųjų. Ką apie jas žinome? O ar turėtume domėtis? Vytauto Didžiojo Universiteto profesorė, dr. Milda Ališauskienė mano, kad domėtis verta ir reikia, nes tai mūsų, Lietuvos istorija, mūsų dabarties tikrovė, kurioje bet kurios religijos vaidmuo yra svarbus visuomeniniu, socialiniu, kultūriniu požiūriu.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Apie Vilnių ir vilniečius XVI- XVII amžių sandūroje. Kiek svarbi buvo tuo laiku tautinė ir religinė tapatybė Vilniaus gyventojams? Ką galima pasakyti apie pasiskirstymą pagal tautybę ir religiją, žvelgiant į vilniečių gyvenamą vietą? Ar iki šių dienų išlikę gatvių pavadinimai, tokie kaip Vokiečių, Rusų ( stačiatikių kunigo Gintaro Sungailos pastebėjimu derėtų pervadinti šią senamiečio gatvelę į Rusėnų), Bernardinų ar Dominikonų, Mečetės ir pan., istoriškai žymi ir tam tikras salas, kuriose galbūt buvo rūpinamasi gera kaimynyste pagal tautybę ir religiją? Vilniaus 700 gimtadienio proga viešojoje erdvėje karštai svarstyta, kas yra ir kas nėra tikras vilnietis. Ar vilnietiškoji tapatybė buvo svarbi XVII a. pradžioje? Įžvalgomis ir tyrinėjimų rezultatais dalijasi Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Klovas.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Susitiksime su Lietuvos graikų stačiatikių bendruomenės nare, Graikų draugijos „Patrida“ pirmininke Evelina Paulavičiene ir Katerina Raftopoulou, kurios pasidalins įspūdžiais iš susitikimo su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi Stambule ir Vilniuje. Patriarcho vizitas Vilniuje bus įrašytas į Lietuvos istoriją ryškiomis raidėmis, nes jis svarbus ne tik religine, bet ir geopolitine prasme tebevykstant Rusijos pradėtam karui prieš Ukrainą, o Maskvos patriarchatui laikant jį šventuoju karu. Atkuriama pirminė – Konstantinopolio patriarchato jurisdikcija, kurios pavaldume stačiatikybė ir atėjo į Lietuvos žemes. Šiuo vizitu atsivėrė galimybė skleistis nuo Maskvos nepriklausomai stačiatikių Bažnyčiai Lietuvoje. Sužinosime, kaip jį vertina mažytė graikų stačiatikių bendruomenė, laukdama šv. Velykų, ir kokių religinių tradicijų per gavėnią laikosi Graikijoje ir Lietuvoje.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Rusijos paskelbtas karas Ukrainai tapo lakmuso popierėliu, atskleidusiu ne tik plačiosios Lietuvos visuomenės, bet ir tradicinių religinių bendruomenių vertybių sampratą, apie tai, kas yra moralė, teisingumas, nepriklausomybė, pilietiškumas ir sąžinės laisvė. Du pastarieji dėmenys visu aštrumu iškilo Maskvos patriarchato valdomoje Lietuvos stačiatikių benduomenėje, šiam pašalinus penkis dvasininkus iš kunigų dėl nepritarimo proputiniškam patriarchui Kirilui. Bendruomenė skilo, dalis jos, kartu su pašalintais kunigais, pasiprašė priimami į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, didžioji dalis liko Maskvos patriarchato pavaldume. Po metų Konstantinopolio patriarchatas, turintis aukščiausią sprendimo teisę pasaulio ortodoksų Bažnyčioje, grąžino kunigams teisę toliau eiti pareigas, tad Lietuvoje turime dar vieną oficialią stačiatikių bendruomenę, priklausančią nebe Maskvos jurisdikcijai. Apie pilietiškumą, „rusų pasaulio“ ideologiją Lietuvos stačiatikių bendruomenėje pasakoja Konstantinopolio patriarchato kunigai V. Mockus, V. Dauparas ir V. Seliavko.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Kai Maskvos patriarchatas nuteisė penkis stačiatikius kunigus dėl nepritarimo patriarchui Kirilui, kuris nuo pat pirmųjų Rusijos invazijos į Ukrainą dienų palaikė Putino politiką, laikydamas tai šventu karu prieš ukrainiečių tautą, pasukusią Vakarų demokratijos keliu, jie kartu su juos palaikančia stačiatikių bendruomene išgyveno metus trukusią gavėnią: be liturgijos, sakramentų ir kitų krikščionims būtinų dalykų. Galiausiai 2023 m. vasario 17 d. Visuotinis patriarchatas oficialiai paskelbė, kad buvo peržiūrėtos Maskvos patriarchato iš kunigų luomo pašalintų Lietuvos kunigų V. Seliavko, V. Mockaus, V.Dauparo, G. Sungailos ir G. Ananjevo pateiktos apeliacijos. Jos buvo patenkintos, kas suteikė teisę dvasininkams toliau tęsti kunigo tarnystę.Tačiau galbūt skilimas ar net griovimas, kaip įvardija Maskvos patriarchato sprendimą palaikiusi Lietuvos stačiatikių dalis, prasidėjo gerokai anksčiau ir nesusijusi su Rusijos pradėtu karu? Gal pradžia - data, kai vienoje iš Vilniaus stačiatikių bažnyčių pradėta melstis ne rusų, o lietuvių kalba, ir tikslas parodyti, jog stačiatikybė nėra vienos tautos - rusų ar tik rusiškai kalbančių religija, buvo sąmokslas? Apie kalbą, tautybę ir vadinamojo rusiško pasaulio ideologijos populiarumą Lietuvos stačiatikių bendruomenėje pokalbis su Vilniaus šv. Paraskevės bažnyčios buvusiais klebonais kun. Vitalijumi Mockumi ir kun. Vitaliu Dauparu, dalyvauja kun. Vladimir Seliavko.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Kodėl ir kam turėtų rūpėti Lietuvos totorių paveldas? Pageidautinas atsakymas būtų – visiems mūsų šalies piliečiams, tačiau ne vienas skeptikas pasakys, kad vis dar per mažai domimasi ne tik nuo seno Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų istorija, religija, bet ir didžiosios daugumos kultūros paveldu. Lietuvos totorių rankraštinės kultūros vieną iš unikalių XVIII a. pirmos pusės pavyzdžių, rastą pas Keturiasdešimt Totorių kaimo imamą – I. Luckevičiaus kitabą – pristato Lietuvių kultūros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja doc. dr. Galina Miškinienė.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Apie gerąją naujieną, o gal netikėtumus, Gerosios Naujienos skaitytojams. 2022 m. pabaigoje Lietuvos Biblijos draugija išleido naują ekumeninį „Evangelijos pagal Matą ir Evangelijos pagal Morkų“ vertimą su įvadiniais straipsniais ir komentarais. Apie tokio leidinio poreikį mums maloniai sutiko papasakoti Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, prof. Tatjana Aleknienė ir evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. Paprastai apie Biblijos leidimus kalba dvasininkai, teologai, o ką gali pasakyti Antikos tyrinėtoja? Vyskupo Sabučio teirausimės, kodėl prireikė dar vieno ekumeninio vertimo, kai tokių jau turime. Ir kodėl dvi iš keturių kanoninių krikščionių evangelijų pasirodo kartu vienoje knygoje? Ar vertėjai neturėjo pastabų evangelijoms pagal Luką ir Joną?
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Pristatome vis dar menkai mums pažįstamą asmenybę ir jos nuopelnus krikščionijai ir Lietuvos valstybei. 1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske nukankintas Juozapatas Kuncevičius, graikų apeigų katalikas arba kitaip unitas, sujungė Vilnių, Kijevą ir Romą. Gimęs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Vilniuje jis subrendo kaip iškilus dvasininkas, gyvybę paaukojęs dėl krikščionių Bažnyčios vienybės. Kartu su būsimu Kijevo metropolitu Juozapu Benjaminu Rutskiu įkūrė šv. Bazilijaus ordiną, padėjusį formuoti daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą ir vakarietišką visuomenę. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolita Liškevičienė pasakos, kuo svarbus šis šventasis pasirodė XVII-o a. jėzuitų vienuoliui Andriejui Mlodzianovskiui, kad jis šventojo gyvenimą visuomenei pristatė ypatinga emblemų knyga. O tos knygos pagrindu 2016 m. gimė ir kolektyvinė monografija „Andriejus Mlodzianovskis, palaimintojo kankinio, Polocko arkivyskupo, gyvenimo ir mirties simboliniai atvaizdai, kurią išleido Vilniaus Dailės akademijos leidykla.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Pagrįstai didžiuodamiesi turėdami savo šventąjį – Lietuvos dangiškąjį globėją šv. Kazimierą, turėtume prisiminti dar vieną mūsų valstybei svarbų šventąjį, subrendusį Vilniuje. Tai Juozapatas Kuncevičius. 1617 m. kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Rutskiu jis įkūrė vienuolių šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, vienintelį ordiną, įkurtą Lietuvoje. Savo gyvenimą šv. Juozapatas pašventė stačiatikiškos Bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma. Šv. Bazilijaus ordinas tapo pagrindiniu Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintojų. Kijevo Rusia krikštą priėmė 988 m., kai krikščionių Bažnyčia dar nebuvo suskilusi. Juozapatui rūpėjo Bažnyčios vienybė ir visuotinumas, tačiau tai nesutapo su Maskvos patriarchato planais, kuris unitus laikė pavojingais išdavikais. „Tegul visi bus viena“, - Juozapato viso gyvenimo šūkis tapo jam mirties nuosprendžiu.
Šventojo portretą, remdamasi 17 a. šaltiniais, pristato Vilniaus Dailės akademijos dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolita Liškevičienė.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Menotyrininkės, Vilniaus dailės akademijos dėstytojos dr. Jolitos Liškevičienės vedami patyrinėsime vieną būdingiausių Lietuvos heraldikos požymių - religinę tematiką miestų ir bažnytkaimių herbuose, kuri yra labai įvairi: nuo šventųjų ir bažnyčių vaizdų iki mažiau atpažįstamų sakralinių simbolių.
Ved. Jūratė Kuodytė -
Kaip nutiko, kad Rusijos stačiatikių Bažnyčia įgijo galią spręsti kitose valstybėse esančios stačiatikių Bažnyčios reikalus? Ar tokią padėtį nulėmė Rusijos carai ir prezidentai, o gal esama ir Visuotinio patriarcho pražiūrėjimo, laikantis nesikišimo į autokefalinių Bažnyčių reikalus principo? Įžvalgomis dalijasi Gintaras Sungaila, VDA universiteto filosofijos doktorantas, iš kunigų pašalintas Maskvos patriarchato dėl nepritarimo Kirilui, paskelbusiam šventąjį karą prieš Ukrainą, ir ukrainiečių menininkas, Vilniaus Dailės akademijos absolventas, stačiatikis Petro Pyrohov.
Ved. Jūratė Kuodytė - Vis mere
