Episoder
-
Spaudai rengiant netrukus pasirodysiantį naują kultūros ir visuomenės gyvenimo mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numerį, vienas jo tekstų netikėtai įgijo naujo aktualumo. Istoriko Nerijaus Šepečio publikacija apie Kauno žydų geto policiją ir jos autoritetą – tai dalis kartu su prof. Giedre Jankevičiūte vykdyto tyrimo „Meninė kūryba Kauno gete: tikrovės reprezentacijos klausimai.“ Prie jo galima priskirti ir šių metų vasarą surengtą parodą, skirtą Kauno geto sunaikinimo 80-mečiui. Tada, ko gero, buvo sunku nuspėti, jog Seimo rinkimai pasibaigs skandalinga valdančiosios koalicijos sudėtimi, įtraukiant į ją ir už antisemitinius pasisakymus nubausto politiko vedamą judėjimą. Apie tai šiandien ir kalbėsimės prie Naujojo Židinio. Laidos svečias – Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto profesorius Nerijus Šepetys.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė. -
Klausytojai Mariją Vasiliauskienę turėtų gerai prisiminti: jos liudijimas apie pirmąją Dainų šventę paliko tokį įspūdį, kad dar ir šiandien sulaukia vis naujų perklausų LRT radiotekoje. Ko gero, Dievas šimtą metų perkopusiai Marijai dovanoja ilgą gyvenimą, turėdamas tikslą panaudoti ją ir kaip įrankį, galintį padėti į tikėjimą, į krikščionybę pažvelgti kitomis akimis, taip, kaip Jėzus kviečia evangelijoje pagal Matą: "Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę." Nenoriai Marija kalba apie gyvenimą ir savo, kaip švietimo darbuotojos patirtis sovietmečiu, tik užsimena, jog buvo baisūs laikai. Tačiau tų metų neįmanoma ištrinti iš atminties, tad ir šiame pokalbyje, kuriame ketinome pasvarstyti apie Dievo Motiną Mariją, apie atlaidus ir jai skirtas maldas, nukrypome į kitas temas, vedančias ir į laisvės, kurioje šiandien turime privilegiją gyventi, dovaną, ir į meilės artimui pamokas.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Manglende episoder?
-
Ar jums teko lankytis gydytojo reabilitologo kabinete? Veikiausia taip, nes net jaunam, ne tik pagyvenusiam, šiandien skauda nugarą, kaklą, kelį ar riešą. Toks jau tas mūsų amžius. O ar reabilitologas (žinoma, jei gydytojas yra vyras) jums neprimena kunigo klausykloje, kuris po išpažinties dažniausiai skiria tuos pačius poterius visiems nusidėjėliams: tris „Sveika, Marija“ ir vieną „Tėve mūsų“, kaip ir poliklinikos reabilitologas - magnetą, elektrostimuliaciją ir mankštą? Net jei ir taip, tai tenka pripažinti, jog ir skirti poteriai, ir išrašyti receptai dar negarantuoja pasveikimo nuo kūno ir dvasios negalių. Reikia dar keleto svarbių dalykų. Apie juos ir kaip gyventi ilgai ir laimingai, nepaisant patirtų ar patiriamų kūno negalių, - pokalbis su reabilitologu Vytautu Medučiu.
Red. Jūratė Kuodytė -
„Birželio 18 d. Vilniaus balso vedamajame žymus vilnietis žurnalistas Rapolas Mackonis konstatavo: „Mirė prezidentas – tegyvuoja Lietuva“. Šį straipsnį jis paaiškino taip: „Kaip žinia, dar šeštadienio naktį į užsienį išvyko ilgametis Lietuvos prezidentas A. Smetona. Mes ruošėmės jį, kaip valstybės galvą, sutikti Vilniuje, o jis, palikęs tautą jos pačios likimui, išvyko į užsienį“. Simboliška, kad besikeičiant politinei santvarkai, atsirado kas Mackoniui už jo rašinį papriekaištavo. Anot priekaišto autoriaus, Smetoną vertinti dar anksti, nes mes dar daug ko nežinome. Be to, žurnalistui buvo priminta, kad jam apie prezidentą to nederėjo rašyti ir kaip tikram vilniečiui. Taip žinomą žurnalistą birželio 18 d. auklėjo vienas žymiausių Vilniaus vadavimo lyderių, Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška. Tądien, birželio 18 d., Antanas Smetona, pavargęs ir nuliūdęs, su artimaisiais įsikūrė Rytų Prūsijos kurorte prie Šventaičio ežero ir akivaizdu, kad Vilniaus balso neskaitė. Buvo prasidėjusi alternatyvi jo vasaros odisėja.“
Tai – paskutinė pastraipa iš Norberto Černiausko straipsnio „Paskutinis Antano Smetonos (ne)apsilankymas Vilniuje 1940 m.“ Jo autorius jau yra išleidęs dvi knygas – „Paskutinė Lietuvos vasara“ ir "Fado, arba Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija", kuriose tarsi mėginama braižyti trajektorijas „o kas gi būtų, jei ne...“ Šiame „Naujojo Židinio-Aidų" straipsnyje autorius rašo apie prezidento Smetonos kelionę į Vilnių, turėjusią įvykti 1940 metų birželio 23-24 d., jei ne viską nutraukusi lemtingoji sovietų okupacija ir katastrofiški jos padariniai. Šiandien Mažojoje studijoje prie Naujojo Židinio vieši straipsnio autorius – istorikas, Vilniaus Universiteto dėstytojas Norbertas Černiauskas, o jį kalbina mūsų studijos bendradarbis Vytauta Ališauskas.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė. -
Artėjant Vėlinėms Lietuvos keliuose kasmet daugėja automobilių - žmonės iš įvairiausių šalies vietovių keliauja tvarkyti savo artimųjų kapų. Kiek ilgai dar gyvuos ši tradicija? Kiek jai įtakos turi emigracija ir senstanti mūsų visuomenė, kai daugelis nebepajėgia leistis į tolimą kelionę? Savame mieste taip pat sudėtinga visuomeniniu transportu vežti įrankius, žvakes, o dar ir gėlės... Žmonėms reikia pagalbos. Apie augantį poreikį pasakoja kapų priežiūros verslą įkūrusi Rūta Matuliene.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Popiežius Pranciškus, 2021 m. pakvietęs visą Bažnyčią į trejus metus trunkantį įsiklausymo ir dialogo procesą, vadinamą sinodu, sakė, kad „būtent tokio sinodinio kelio Dievas tikisi iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios“. Ši kelionė, einanti po Vatikano II Susirinkimo pasiūlyto Bažnyčios „atsinaujinimo“, yra ir dovana, ir užduotis: keliaudama kartu ir kartu apmąstydama nueitą kelią, Bažnyčia per savo patirtį galės sužinoti, kokie procesai gali jai padėti išgyventi bendrystę, siekti dalyvavimo, atsiverti misijai.“ Šiuo metu Vatikane kaip tik vyksta sinodo baigiamosios asamblėjos antroji sesija - jos fone ir kelsime klausimą, ar sinodiškumas Bažnyčioje aprėpia ir visuomeninių klausimų svarstymą. Laidoje dalyvauja poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Antanas Gailius ir žurnalistas, dailininkas Vaidotas Žukas.
Red. Rūta Tumėnaitė. -
Galimybė kalbėti tokia tema radosi 2019-ųjų pavasarį, popiežiui Pranciškui nusprendus anksčiau įprasto termino atverti Antrojo pasaulinio karo laikotarpio Vatikano archyvus. Po to užslinkusi pandemija ir atnaujintas Rusijos agresyvus karas Ukrainoje temos aktualumą tik dar labiau paspartino, ir šiandien taip vadinasi nauja knyga, kurios autorius, VU Istorijos fakulteto profesorius ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys Arūnas Streikus šiandien vieši Mažojoje studijoje, o jį kalbina nuolatinis mūsų laidų dalyvis, buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šv. Sosto Vytautas Ališauskas.
Red. Rūta Tumėnaitė. -
Pokalbyje su kultūros politikos tyrėja dr. Skaidra Trilupaityte aptariamas DI - dirbtinio intelekto fenomenas. Pandemija parodė technologijų svarbą ir naudą, tačiau tuo pat metu atskleidė didžiulio palengvėjimo jausmą, kai vėl galima buvo eiti į bibliotekas, teatrus, pasikalbėti gyvai, o ne per kompiuterį. Paaiškėjo, kad priklausymas nuo technologijų ir jų priverstinis, bet ne pasirenkamas naudojimas vargina ir sekina. Tad kodėl imta taip aukštinti DI? Kodėl tiek daug lūkesčių į jį dedama, kiek galima juo tikėti ir juolab pasitikėti? O gal teisus kun. Tomašas Halikas, apie technologijas pasakęs, kad jos panaikino atstumą tarp žmonių, tačiau nepajėgia sukurti artumo?
Ted. Jūratė Kuodytė -
Knygos „Holokausto postsekuliarumas“ autorius dr. Nerijus Šepetys:
„Vietoj žmonių pavertimo numeriais - sugrąžinti kiekvienam jo veidą“.
Laidos redaktorius Julius Sasnauskas. -
Įvairiais skaičiavimais, per pastaruosius pusšimtį metų šios knygos pasaulyje parduota nuo 4 iki 5 milijardų egzempliorių, taigi, visiškas bestseleris. Ši knyga yra Biblija. Tačiau įsigyti ir turėti nebūtinai reiškia perskaityti. Jei Biblijos tomas tik puošia knygų lentyną arba guli naktinio stalelio stalčiuje, ar tai reiškia, kad ji nebėra gyva ir įkvepianti knyga šiuolaikinio žmogaus gyvenime? O gGal tiesiog reikalingas mokytojas ar vedlys, kuris tinkamu metu suteiktų įrankių, padedančių prakalbinti įkvėptųjų knygų puslapius taip, kad Biblijos skaitymas ir išmanymas taptų viso gyvenimo užsiėmimu? Apie savo kaip Šv. Rašto tyrinėtojos kelią šiandien laidoje pasakoja biblistė, Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto teologijos daktarė, knygų autorė ir Vilniaus Šv. Juozapo teologijos instituto vadovė Ingrida Gudauskienė.
Laidos redaktorė Rūta Tumėnaitė -
Laidoje vieši Šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Vytautas Toleikis.
Ved. Julius Sasnauskas -
Ukraina – jau pustrečių metų mūsų galvose ir širdyse, mūsų sapnuose ir apmąstymuose apie gyvenimą ir mirtį, taip pat ir vaizduose, pasiekiančiuose mūsų akis iš karo zonos. O kokia Ukraina atrodo, žvelgiant į ją filosofo ir kino režisieriaus akimis? Kokius egzistencinius klausimus išryškina mąstytojo žvilgsnis ne tik pro menamą, bet ir pro tikrą kino kamerą? Šiandien „Mažojoje studijoje“ svečiuojasi VU Filosofijos fakulteto profesorius, taip pat ir kino režisierius Nerijus Milerius, šiemet jau ne kartą spėjęs suvažinėti į karo niokojamą šalį.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė. -
Jubiliejiniai, arba Šventieji metai, - ne šiaip smagus religinis festivalis ar religinio turizmo progos. Pasak popiežiaus bulės, „Jubiliejaus metais būsime kviečiami tapti apčiuopiamais vilties ženklais daugeliui brolių ir seserų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis“.
Šv. Petro bazilikos Vatikane Šventosios durys bus atidarytos 2024 m.
gruodžio 24-ąją, o dar po savaitės, gruodžio 29-ąją, popiežius atvers Šventąsias duris ir savo katedroje Laterane.
„Mažosios studijos“ svečias - kunigas Kęstutis Smilgevičius, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, žmogus, kuris sudėlioja, suderina, pristato visus pagrindinius bažnytinių metų renginius. Apie katalikiškąjį paveldą su juo kalbėtis juo maloniau ir patikimiau, nes jo studijų Romos universitete sritis - Bažnyčios istorija. Tad ir šis pokalbis suksis apie Šventųjų metų tradiciją, jos tikslus bei prasmę.
Laidos redaktorius Julius Sasnauskas. -
Šiandien susitinkame prie Naujojo Židinio. Tębesitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą ir įvairūs vieši popiežiaus Pranciškaus bei Vatikano diplomatų pasisakymai, dažnai sulaukiantys nevienareikšmiškų vertinimų, vis iš naujo iškelia klausimą, ką gali ir ko negali Šv. Sosto diplomatija didžiulio karo situacijoje.
2020 m. Vatikanui atidarius Antrojo pasaulinio karo dokumentų archyvus, istorikams atsivėrė naujas tyrimų laukas. Vienas jų yra ir šiandieninis mūsų laidos pašnekovas – istorikas, Vilniaus Universiteto profesorius ir Lietuvių katalikų mokslų akademios narys Arūnas Streikus, publikuojantis šiame Židinio numeryje straipsnį apie Lietuvą ir lietuviškąją katalikybę iš karto po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus sovietų reokupacijai: kaip situacija atrodė iš Vatikano perspektyvos?
Laidos redaktorė Rūta Tumėnaitė. -
Šį sykį naujojo Mažosios studijos laidų ciklo „Kur mūsų namai“ pašnekovas – Amerikos lietuvis Darius Polikaitis. Dipukų vaikui, pirmą kartą tėvų gimtinę Lietuvą išvydusiam dar sovietų okupacijos metais, kai 1989 m. dalyvavo garsiajame Roko marše, atsakymas tarsi turėtų būti aiškus – namai ten, kur gimė, t. y. Čikagoje, kur jo tėvai, artimieji, jo paties šeima ir darbai. Tačiau lietuviškų chorų Amerikoje vadovas, Kanados ir JAV lietuvių dainų švenčių Čikagoje, Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentas, kompozitorius, kuriam dar ir teko garbė atlikti savo dainą „Sveikas, Dievo Piligrime“ Lietuvos jaunimo susitikimo proga su popiežiumi Jonu Pauliumi II Kaune, ne mažiau svarbūs namai yra Lietuvoje, namai, kuriuos jo širdyje pastatė tėvai ir lietuvių katalikų Bažnyčios bendruomenė. Ir žinoma – daina.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Kaip Kavarsko bažnytkaimio žmonės sugebėjo pasirengti pirmajai Dainų šventei, nemokėdami skaityti ir juolab pažinti natų rašto? Kodėl 12-metei buvo patikėta solo partija suaugusių chore? Marija Vasiliauskienė prisiminė ir pirmąją sovietinę Dainų šventę, į kurią moksleiviai išvyko nežinodami naujo Lietuvos himno, tad teko skubiai mokytis traukinyje, ir kodėl sovietinių Dainų švenčių gražiausia ir įsimintiniausia dalis prasidėdavo renginiui jau pasibaigus.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
2023 m. Europos katalikų teologijos draugija geriausia metų knyga išrinko Ligitos Ryliškytės daktaro disertacijos pagrindu išleistą veikalą „Kodėl kryžius? Dieviškoji draugystė ir teisingumo galia“. Ligita Ryliškytė – Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo, medikė kardiologė, profesorė, medicinos ir teologijos mokslų daktarė, ilgą laiką dirbo Vilniaus Universiteto Santaros klinikų ligoninėje, o dabar visą profesinį laiką skirianti sisteminės teologijos dėstymui prestižinėje Jungtinių Amerikos Valstijų akademinėje institucijoje – Bostono koledže. Prieš gerą pusmetį Vilniaus edukaciniame medijų centre Lojoteka buvo surengtas sesers Ligitos Ryliškytės knygos pristatymas, su kurio fragmentais galėjo susipažinti ir Mažosios studijos klausytojai, o šiandien pagaliau turime progą ilgiau pakalbinti viešnią apie jos dvigubą – gydytojos ir teologės – pašaukimą, šiandienines akademinės teologijos sroves ir jos pačios veikalą „Kodėl kryžius?“
Laidos redaktorė Rūta Tumėnaitė. -
Emigracija ir imigracija, referendumas dėl daugybinės pilietybės paakino atverti naują laidų ciklą pavadinimu „Kur mūsų namai?“ Garsių operos solistų duktė muzikologė, kompozitorė, dainininkė, operos režisierė ir įvairių tarptautinių projektų iniciatorė Daina Adamkevičiūtė į Lietuvą sugrįžo po 20-ties gyvenimo metų svetur. Pokalbyje ji praveria senosios Persijos(Irano) kultūros klodus, pasakoja apie iššūkį pastatyti šioje šalyje po 40 metų pertraukos vakarietišką operą, užsimena, kodėl Vienos katedroje neskamba Bacho religinė muzika, ir kokią vietą klajonėse po skirtingas kultūras užima krikščioniškas tikėjimas.
Redaktorė Jūratė Kuodytė -
Įvairiais paskaičiavimais, celibato prievolės šiuo metu laikosi nuo 5 iki 10 procentų katalikų kunigų. Filosofas Povilas Aleksandravičius įsitikinęs, kad ši disciplininė norma, atsiradusi visų pirma dėl siekio iškelti dvasininkų luomą aukščiau pasauliečių, šiandien praktiškai nefunkcionuoja. Negana to, ji tampa našta Bažnyčiai ir daugelio problemų šaltiniu.
Pirmoji pokalbio dalis.
Laidos redaktorius Julius Sasnauskas - Vis mere
