Episoder
-
„Pati pirmoji viso mano „Kino maniako“ projekto mintis – nenoriu keliauti per giliai. Noriu, kad mano turinys būtų paprastam žiūrovui, – sako Kino maniakas-Mykolas Diržinauskas, jau kurį laiką rengiantis tinklalaidę „Pezuliai apie kiną“ ir rašantis blogą Kino maniako vardu. – Kartais sakau, kaip galvoju, labai atvirai. Jei visiems patinka, o man – ne, aš taip ir sakysiu. Ir ką jūs man?“ Pokalbis apie netikėtai širdį pavergusį kiną, pezėjimą apie kiną ir šviežią žvilgsnį į lietuviškus filmus.
„Bėgantis Tomas Cruise‘as yra aukščiausia kino forma“, – pastebi kino kritikas Vladas Rožėnas, apžvelgiantis filmą „Misija neįmanoma. Galutinis atpildas“.
Ved. Austėja Kuskienė -
Laida „Pilno metro“ lankosi Tomo Vengrio filmo „Barakuda“ filmavimo aikštelėje: 6 metai darbo rašant scenarijų, tikrais įvykiais grįsta istorija, menanti Loretos Gedvilaitės ir Rimanto Ganusausko-Mongolo meilės dramą, „true crime“ pakrikštyta juosta, aprėpianti ir sovietmečio mafijos laikus, ir dar neseniai vykusį teismo procesą. Mintimis dalijasi prodiuserė Emilija Sluškonytė, režisierius Tomas Vengris, Henriką Daktarą įkūnijantis Šarūnas Datenis, Martynas Nedzinskas, vaidinantis patį Rimantą Ganusauską-Mongolą, pagrindinio vaidmens - Loretos - atlikėja Gerda Čiuraitė ir gausi kūrybinė filmo komanda.
Ved. Austėja Kuskienė -
Manglende episoder?
-
„Mūsų nuomonė šioje kategorijoje išsiskyrė, ir viena priežasčių – etiniai klausimai. Vis dėl to, tiek Giedrės Beinoriūtės, tiek Lino Mikutos filmai mums iškėlė diskusinių klausimų“, – situaciją, kodėl kai kurie dokumentiniai filmai nebuvo nominuoti geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje, komentuoja šiųmetinė „Sidabrinių gervių“ komisijos pirmininkė kino žurnalistė Ieva Šukytė. Ar naivu tikėtis, kad po apdovanojimų nominantų paskelbimo nekils pasipiktinimo banga? Ar kino bendruomenė pasiruošusi pasitikėti komisijos sprendimais ir jų nekvestionuoti? Pokalbis su komisijos pirmininke I. Šukyte, taip pat viena komisijos narių, kino kritike Aiste Račaityte ir Lietuvos kino centro vadovu Laimonu Ubavičiumi apie mažos kino bendruomenės įtampas, bandymą susikalbėti ir siekį, kad „Sidabrinės gervės“ vienytų, o ne skaldytų.
„Paskutinė šou mergina“ yra mažas, kuklus, dabartiniais standartais netgi trumpokas filmas, o jo siužeto kontūrai yra tokie plonyčiai, kad beveik punktyriniai. Naratyviniu požiūriu jame nedaug kas teįvyksta“, – Gia Coppolos filmą „Paskutinė šou mergina“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Maža to, kad kuriame 26 epizodus, tai lygiagrečiai darome ir dviem kalbom – kad nebūtų per paprasta ir per lengva“, – juokauja prodiuserė Agnė Adomėnė, kalbėdama apie lietuvišką animacinį serialą vaikams „BFF“. Visgi didžiausia problema, kaip pastebi prodiuserė, buvo žmonių trūkumas: „Mes tokie mažučiai, mūsų industrija maža, mums nuolat trūksta žmonių...“ Pokalbis su režisiere Urte Oettinger, scenarijaus autoriais Marija Kavtaradze ir Titu Lauciumi, epizodų režisieriumi Ignu Meilūnu ir prodiusere apie ilgus metus trukusį kūrybinį procesą, kalbėjimą vaikams be pamokymų ir šiuolaikybės atributų, susitapatinimą su herojais ir projektą, kokio Lietuva greičiausiai dar nebuvo mačiusi.
„Tiesą pasakius, net ir neprisimenu, kada paskutinį sykį kokio nors komercinio kūrinio recepcija būtų tokia vienbalsiai teigiama“, – apie filmą „Nusidėjėliai“ svarsto kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Animacinių filmų adaptacijos yra priešingame spektre, nei originalios idėjos. Bet „Disnėjui“ daryti adaptacijas yra komerciškai naudinga. Visgi manau, kad tai – trumpalaikė ir kvaila strategija, nes „Disnėjus“ – šimtmetį gyvuojanti pramogų įmonė, pažiūrėkit, 1937-ųjų „Snieguolę ir septynis nykštukus“ žmonės vis dar žiūri! Didelių pinigų investavimas į adaptacijas, tai, kas absoliučiai neturi jokios išliekamosios vertės, yra didžiausias šūvis į koją, kokį gali padaryti tokia įmonė, kaip „Disnėjus“, – sako animacijos dr., animacijos kūrėjas, vadovėlių autorius Tomas Mitkus. Pokalbis apie neseniai į kino teatrus atkeliavusią (ir greitai iš jų iškeliavusią) „Snieguolės“ vaidybinę versiją, šį filmą lydėjusius skandalus, ištikimų kino mylėtojų nepasitenkinimą „Disnėjaus“ studijos darbu ir vis mažiau žiūrimus filmus.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Matome misiją plėsti žinią apie Čiurlionį“, – sako režisierė Kristina Buožytė, kartu su Vitalijumi Žuku pristatanti antrąjį virtualios realybės filmą-patirtį, paremtą M. K. Čiurlionio kūryba. Pokalbis su „Pasaulių sutvėrimo“ kūrėjais apie tokio filmo kūrimo procesą, konkurencingumą bendrame kino kontekste ir strategiją pasiekiant žiūrovus.
Kino kritikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia NETFLIX platformoje pasirodžiusį ir itin didelio populiarumo sulaukusį mini-serialą „Paauglystė“.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Nuo pat pradžių abejojau, ar bus kam nors įdomu. Mes su Mindaugu pažiūrim – mums patinka...“ – pasakoja režisierė Giedrė Beinoriūtė, kartu su operatoriumi Mindaugu Survila pristatanti dokumentinę juostą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Apie unikalią išlikusią Velykų nakties budėjimo tradiciją ir jos (religinę) prasmę ir iššūkius filmuojant bei montuojant – pokalbis su filmo kūrėjais.
Kino kritikė Monika Gimbutaitė apžvelgia naujausią Vytauto Puidoko dokumentinį filmą „Murmančios širdys“.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Mums norėjosi, kad žiūrovai išeitų po filmo su klausimais, o ne aiškiais atsakymais“, – sako filosofas Nerijus Milerius, kartu su Lina Lužyte režisavęs vaidybinį filmą „Johatsu“. Balandžio 11-ąją Lietuvos kino teatrus pasieksiantis filmas pasakoja morge dirbančios ir tarsi gyvenimu patenkintos Linos istoriją: kartą pristatomas žuvusio jūreivio kūnas, kurio kūno atpažinimą neva patvirtina žmona. Visgi Linos tai neįtikina ir ji leidžiasi į kelionę ieškoti dingusio asmens. Pokalbis su režisieriais apie filmą atrakinusį johatsu – žmonių išgaravimo, pradingimo – fenomeną, „dvi šeimininkes vienoje virtuvėje“, pasitikėjimą žiūrovais ir egzistencinę tuštumą.
„Nesinorėtų išduoti per daug svarbių filmo detalių, bet, regis, tokiame kontekste jis nejučia transformuojasi ir iš eilinio pramoginio atrakciono virsta beveik parabole apie nuodėmių išpirkimą. Pabrėšiu – beveik“, – filmą „Novokainas“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Kino pavasario“ uždarymo ir apdovanojimų ceremonijoje jau ne pirmus metus įteikiamas ir Jaunojo kino kūrėjo prizas, įsteigtas pačios „Kino pavasario“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės fondo. Įvertinimas atiteko montažo režisierei Ignei Narbutaitei. Pasak V. Ramaškienės, prizas skirtas kūrėjai, kurios patirtys apima filmavimo aikšteles, kino edukaciją, montažo režisūrą ir videomeną. Pokalbis su Igne Narbutaite apie kelią į kiną, „jautrų santykį su medžiaga“ ir plačiai kino lauką apimančią kūrybą.
„Tai paaugliškas žvilgsnis, sumažinantis save, išdidinantis tamsą, sukeistinantis aplinką. Kitaip ir būti negali, kai pasaulio geografija apsiriboja tavo nykiu industriniu miestu, o pati išgyveni prieštarų ir paradoksų etapą, barbės plaukus šukuodama su cigarete burnoj“, – Saulės Bliuvaitės filmą „Akiplėša“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Kai pradėjau režisuoti ir rašyti, maniau, kad faktas, jog esu aktorė, bus kliūtis. Bet po to supratau, kad tai – mano „superpower“: man dialogų rašymas yra labai lengvas, aš kalbu ta pačia kalba, kaip ir aktoriai, ir niekada jų neprašyčiau to, ko pati nedaryčiau“, – sako režisierė, scenaristė ir aktorė Gintarė Parulytė. Jos trumpametražis – pirmasis lietuvių kalba – filmas „SUJIP“ pristatomas „Kino pavasaryje“. Pokalbis su Liuksemburge užsaugusia kūrėja apie įsiliejimą į lietuviško kino bendruomenę, filmo temą ir džiaugsmą kurti. Mintimis apie patirtis naujausiame filme dalijasi ir aktoriai Kęstutis Cicėnas ir Simonas Storpirštis.
„Beribis, beveik bravūriškas „Brutalisto“ ambicingumas tiesiogine šio žodžio prasme matomas plika akimi“, – Brady Corbet filmą „Brutalistas“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Ved. Austėja Kuskienė -
Režisierės Saulės Bliuvaitės debiutinis filmas „Akiplėša“, pradėjęs savo kelionę dar vasarą su Lokarno auksiniais leopardais, aplankęs apie 70 festivalių, susižėręs 15 prizų, nominuotas Europos kino apdovanojimams, pagaliau atkeliauja ir į Lietuvos kino teatrus. Kokios temos įkvėpė Saulę kurti šį filmą ir apie ką ji norėjo pakalbėti su žiūrovais? Kiek pati yra akiplėša ir kas verčia kovoti už save? Apie tobulybės tragizmą, laisvės akimirkas filmuojant bei iššūkius – pokalbis su režisiere.
„Sunkiausiose ir kebliausiose situacijose režisierius nepamiršta juoko – kartais palengvinančio, o kartais kaip tik paaštrinančio preciziškai sukonstruotas situacijas. Naujausias režisieriaus filmas „Mikis 17“ pristatomas kaip mokslinės fantastikos juodoji komedija. Galvojant apie ankstenius Bong Joon-ho filmus, šis išties atrodo pats komiškiausias“, – rašo kino kritikė Mantė Valiūnaitė.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Kartais nesuprasdavau, ar čia mano gyvenimas, ar mano darbas“, – sako režisierius Vytautas Puidokas, kuris neslepia, kad kuriant dokumentinį filmą „Murmančios širdys“, buvo šiek tiek peržengtos režisieriaus ribos. Pokalbis su „Kino pavasaryje“ rodomo filmo režisieriumi V. Puidoku ir operatoriumi Linu Žiūra apie Talino kino festivalyje įvertintą kinematografiją, Skiručių kaime įsikūrusią bendruomenę, kurioje priklausomybių ir smurto praeityje paženklinti vyrai bando atkurti savo gyvenimus, ir šioje vietoje atsidūrusį 14-metį Matą bei jo savotišką subrendimą tokioje aplinkoje.
„Kinija patyrė dramatišką transformaciją per pastaruosius dvidešimt metų. Kartais jaučiuosi pasimetęs visuomenėje, kuria tapome. <...> Ką aš galiu padaryti, tai naudoti laiką kaip vieną iš perspektyvų“, – sako kinų režisierius Jia Zhangke, kurio filmas „Tėkmės pagauti“ rodomas „Kino pavasaryje“. Ievos Šukytės parengtas interviu.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Namie klausydavau Keistuolių „Geltonų plytų kelio“ ir jų filmą mažas žiūrėdavau. Tad labai keistas jausmas, kad tą patį Smaragdo miestą teko kurti pačiam“, – mintimis dalijasi konceptų kūrėjas Vilius Petrauskas, dirbęs prie net 10-iai Oskarų nominuoto filmo „Piktoji“. Ką daro tie konceptų kūrėjai? Kokiais keliais vaikinas iš Skuodo rajono nukeliavo iki Holivudo? Kodėl dabar Vilius Petrauskas labiau žavisi mažais projektais ir kodėl konceptų kūrėjams geriau kartais pabūti tyleniais?
„Pagrindine dramaturgine ašimi čia tampa ne personažų santykiai, kokia nors paslaptis ar nežinomas prakeiksmas. Bent jau man pasirodė, kad visos kamerinės, dialogais grįstos scenos kurtos be didesnio įkvėpimo ir tarsi iš reikalo. Paradoksaliai, tikrosios gyvybės polėkio naujausiam O. Perkinso kūriniui suteikia išradingos, kruvinos, visiškai nerealistiškos, užtat choreografiškai nepriekaištingos labiau ir mažiau svarbių personažų mirties scenos“, – naujausią Osgoodo Perkinso filmą „Beždžionė“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Ved. Austėja Kuskienė
Nuotraukos autorė Aušra Leščiauskienė -
„Daryti filmus – nepaprasta privilegija. Nes tai nepaprastai brangu, daug žmonių dirba, imlu laikui“, – mintimis dalijasi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, režisierė ir scenaristė Marija Kavtaradze, viešinti laidoje „Pilno metro“ ir pasakojanti, kad viešumo kaina už tokį darbą yra išties suprantama. Pokalbis apie kelią į kiną, kūrybos kainą viešumą, bendradarbiavimą su kolegomis ir aktualias filmų temas.
Kino kritikė Mantė Valiūnaitė dalijasi įspūdžiais iš Berlyno kino festivalio.
Ved. Austėja Kuskienė -
„Mes ne visada dirbame prie tų pačių projektų, bet visados vis vien dalyvaujam vienas kito darbuose“, – sako kostiumų dailininkė, dizainerė Agnė Biskytė, kartu su vyru, kino dailininku Aurimu Akšiu viešinti laidoje „Pilno metro“. Artėjant meilės dienai – pokalbis su kino pora apie darbą kartu ir atskirai, apie kūrybos cikliškumą, viską pakeitusią pandemiją bei patirtis Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“.
„Ankstyvoji Bobo Dylano kūryba išties gali kelti panašius jausmus. Savo genialiausias dainas jis parašė būdamas vos dvidešimties, ir racionaliai to paaiškinti beveik neįmanoma. Tačiau norint tuo įsitikinti tikrai nebūtina žiūrėti nei šio, nei jokio kito filmo“, – filmą „Bobas Dylanas: visiškai nežinomas“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Ved. Austėja Kuskienė. -
Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje įvertinti net trys lietuvių kūrėjų darbai. Geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu buvo pripažintas režisieriaus Ado Burkšaičio vaidybinis filmas „Tušinukas“, specialiuoju žiuri paminėjimu įvertintas Eglės Davidavičės animacinis filmas „Ta, kuri žino“, o Martyno Norvaišo dokumentika „Aš pirkau“ pelnė specialųjį kino kritikų paminėjimą. Pokalbiai su kūrėjais apie pastebėtus ir įvertintus filmus, naujai atrastą santykį su kūriniais ir žiūrovų grįžtamąjį ryšį.
Ved. Austėja Kuskienė
Tautvydo Stuko nuotraukos -
„Sutikti su pasiūlymu kurti „Pietinia kronikas“ buvo sunku“, – prisipažįsta režisierius Ignas Miškinis, filmo kūrimo procese pirmąkart dirbęs ne nuo pat pradžių, o prodiuserio Luko Trimonio pakviestas prisijungti tik Eglei Vertelytei parašius scenarijų. Kodėl buvo sunku sutikti imtis „Pietinia kronikų“ avantiūros? Kokius devyniasdešimtuosius prisimena režisierius ir kodėl ilgai užtruko aktorių atranka? Galų gale, kaip Rimanto Kitos romane, o tuo pačiu ir jo ekranizacijoje vaizduojamus laikus interpretuoja jaunosios kartos aktorės Vaidilė Juozaitytė ir Irena Sikorskytė? Pokalbis su režisieriumi ir aktorėmis apie vaidmenis, drumzlinus devyniasdešimtuosius, šiaulių tarmę ir mačistinius laikus.
„Man regis, „Emilijai Perez“ puikiai tinka viena vienintelė, visiems puikiai pažįstama klasikinė ir ganėtinai tiksli kategorija. Tiesiog pastaruoju metu ji yra kiek išėjusi iš mados, o kartu ir dingusi iš kino apžvalgininkų bei žiūrovų žodynų. Tai melodrama“, – kino kritikas Dmitrij Gluščevskij apžvelgia filmą „Emilija Perez“.
Ved. Austėja Kuskienė -
Laidoje „Pilno metro“ vieši prodiuseris Lukas Trimonis, gyvenantis, galima sakyti, tarpufilmiu. Lapkritį Lietuvos kino teatrus pasiekė jo prodiusuota Eglės Vertelytės kulinarinė komedija „Gardutė“, o po kelių savaičių savo rodymų maratoną pradės Igno Miškinio „Pietinia kronikas“. Kuo skiriasi darbas su, galima sakyti, sufomuotu prekės ženklu? Kuo pačiam artima Rimanto Kmitos romane vaizduojami įvykiai ir kaip atrasti aukso viduriuką tarp žiūroviško ir kokybiško filmo?
Roberto Eggerso filmą „Nosferatu“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Ved. Austėja Kuskienė -
Šiemet Kinematografininkų sąjungos pagrindinis prizas „LuKaS“ atiteko kino operatorei Kristinai Sereikaitei „už gebėjimą subtilia ir intelektualia kino kalba perteikti tikrovės daugiasluoksniškumą filme „Mamutų medžioklė“ (rež. Aistė Stonytė). LAC Lietuvos kino operatorių asociacija apdovanojimų „Ąžuolas“ metu specialiu paminėjimu už geriausią kino operatoriaus darbą lietuviškame kine taip pat įvertinto K. Sereikaitę, savo optika pavertusią juostą „Mamutų medžioklė“ įsimintinu praėjusios „Scanoramos“ atidarymo Kaune ir istorinės atminties įprasminimo akcentu. Šiemet kino teatruose buvo pristatyti ir dar du dokumentiniai filmai, su kuriais dirbo ši operatorė: Aušros Lukošiūnienės „Juoda“ ir Lino Mikutos „Gabrielius iš neprarasto rojaus“. Pokalbis su K. Sereikaite apie stebimosios ir detektyvinės dokumentikos skirtumus, iššūkį dirbant su skirtingais režisieriais ir mamutų medžiojimą.
„Laukusiems ekscentriško ir energingo Almodóvaro, turbūt teks nusivilti – ryškios spalvos išliko, bet intonacija ir tempas pakito. Karščiu alsavę veikėjai ir jų patiriamos istorijos užleido vietą vėsumui“, – naujausią Pedro Almodóvaro filmą „Už gretimų durų“ apžvelgia kino kritika Mantė Valiūnaitė.
Ved. Austėja Kuskienė -
Praėjusią savaitę pasiekė žinia, kad festivalis „Kino pavasaris“ ir kino teatrai „Pasaka“ susijungia. Kitais metais kviesianti į trisdešimtmetį minintį festivalį, susijungusi komanda žada didinti kino teatrų lankomumą, daugiau bendradarbiauti su kino teatrais Lietuvoje, stiprinti iniciatyvas „Kinas po žvaigždėmis“ ir „Kinas po žvaigždėmis. Junior“. Pokalbis su „Kino pavasario“ vykdomuoju direktoriumi Konradu Kazlausku apie aktyvų festivalio gyvenimą, sėkmingą filmų platinimą, susijungimą su „Pasaka“ ir trisdešimtmečio naujienas.
„Šis moterų aktorių trio yra didžioji „Gardutės“ stiprybė. Jei kartais ir suspirgėdavo noras kvestionuoti kai kuriuos baltais žanro siūlais sudygsniuotus ėjimus <...>, šias mintis greitai nuvydavo Ozarinskaitės, Ravdo ir Rastokaitės energija ekrane. Patikėjau jų draugyste, konkurencija, tikrom ir suvaidintom ašarom“, – Eglės Vertelytės naujausią filmą „Gardutė“ apžvelgia kino kritikė Monika Gimbutaitė.
Ved. Austėja Kuskienė - Vis mere
