Episodes
-
Pasikėsinimas į Donaldą Trumpą sukėlė šoko bangą visame pasaulyje. Į amerikiečius kreipėsi ir Joe Bidenas, ir D. Trumpas. NATO aljanso jubiliejinis susitikimas patvirtino: NATO turi aiškias strategines gaires, naikintuvų F-16 skrydžiai virš Ukrainos yra itin reikšmingi ginant šalį nuo agresorės Rusijos.
Svarbiausius praėjusios savaitės įvykius komentuoja politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas LINAS KOJALA.
Daugiau: www.bernardinai.lt
-
XV eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/abc/b_e15_s.html Mieli tikintieji, šiandien sekmadienis – pirmoji savaitės diena. Susirinkę į šventovę švenčiame 15-ąjį liturginių metų sekmadienį. Vasarą. Laikas skirtas pagerbti Dievą, išgirsti Jo žodį vienas kitam išreikšti ramybės palinkėjimą ir žengti į šiandienos sekmadienio poilsio džiaugsmą. Šiandienos Evangelija pasakoja, kad Jėzus išsiunčia Dvylika, liepdamas nieko nepasiimti. Jų misija nėra aprūpinta žemiškomis gėrybėmis, tačiau yra turtinga savo žinią apie malonę, kurioje neša. O ką gi kalba? Ragina atsiversti, išvaro demonus, gydo ligonius. Jie neša žinią apie besiartinančią Dangaus karalystę. Dievo balsas – žemėje. Dangaus karalystė kuria ne kas kita, kaip pats Kristus. Jie tęsė jo ganytojišką darbą, rūpinasi išganymu. Šis sekmadienis dar kartą mums primena, kad ir mums patikėta didžioji misija Dievo tautai, Dievo vaikui, krikščioniui, katalikui, rūpintis savo išganymu. Apaštalai ir mokiniai neša pasauliui ramybę ir paguodą. Dovanoja tai tiems, kurie priima. Evangelija visuomet ieško atviros širdies žmogaus. Dievas ilgisi atviros širdies žmogaus, tačiau tie, kurie atmeta, sulaukia tam tikro nuosprendžio. Mokiniai iškeliauja po du. Jiems jėgų kelionėje teikia draugo buvimas ir Dievo žodis. Tai svarbus priminimas mums visiems. Į kasdienybę įžengti Dievo žodžio galia ir patikimų žmonių apsuptyje. Jėzus paprašo mokinių į kelionę pasiimti tiktai lazdą. Lazda pasiremiama kelyje, o draugas palaiko širdies tvirtumą. Lazda skirta tam, kad pavargęs mokinys nepargriūtų iš nuovargio. Tuo metu, kartu einantis draugas sustiprina, kai pasijuntame vieniši. Jėzaus duoti nurodymai mokiniams yra prasmingi ir tinka bet kurio laiko krikščionims, ypatingai šiandien mums, mūsų visuomenei, ėjimas dviese primena, kaip svarbu turėti gyvenime žmogų, kuriuo galima pasitikėti, draugą, bendramintį, bendruomenės narį, tikinti, kurio buvimas užtikrina, jog esame mylimi, kad sugebame užmegzti ir išlaikyti tarpusavio ryšį. Tai drauge ir liudijimas, kad nesame vieni, kad tikėjimas nėra vieno žmogaus reikalas. Paprastai likęs vienas žmogus galiausiai net gali pradėti abejoti pačiu savimi. Pirmasis apaštalų skelbimas susiję su ėjimu drauge. Tai yra jų gyvenimas. Parodoma draugystė, bendruomeninio gyvenimo, kuriuo pasižymi Bažnyčia, pradmenis - tai pergalė prieš vienatvę. Liepė be lazdos nieko neimti į kelionę. Nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Pasitikėjimas. Pasitikėjimas Viešpačiu yra vienas iš svarbiausių patarnavimo jam akcentų. Ir mums šiandien labai svarbu patikrinti savo širdies, savo sąmonės, minties supratimo, elgsenos, buvimo, pasitikėjimo Viešpačiu matmenis, pasitikėti Dievu. Tai mūsų katalikiškos krikščioniškos tarnavimo Jam akcentų būtinumas.Kun. Ričardas Doveika yra Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
Missing episodes?
-
Liepos 11-ąją baigėsi tris dienas pasaulio dėmesį prikaustęs bene svarbiausias šių metų politinis renginys – NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vašingtone. Priimta deklaracija ir kiti dokumentai įgalins NATO aljansą priimti sprendimus, kurių laukia iš didžiausios ir galingiausios saugumą garantuojančios organizacijos ne tik jos narės, bet ir viso pasaulio pažangiosios jėgos.Ilgai ir nekantriai laukto Ukrainos pakvietimo į NATO neišgirsta, tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė esantis visiškai įsitikinęs, kad Ukraina galiausiai įstos į NATO po to, kai Aljansas pabrėžė, jog Rusijos užpulta šalis turi negrįžtamą kelią į narystę.Įvykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą komentuoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Panašu, kad apžvalgininkai kiek apsiriko teigdami, jog NATO susitikimas Vašingtone bus jubiliejinis: daug euforijos – mažai sprendimų. Tikrovė, pasirodo, šiek tiek kitokia.„Kalbėdamiesi su sprendimų priėmėjais, mes jau kurį laiką girdėjome, kad jie siūlė valdyti lūkesčius, nesitikėti didelių sprendimų, ypač Ukrainos narystės klausimu. Panašiai ir įvyko. Amerikos vidaus politikos procesai nukreipė dėmesį nuo pagrindinio susitikimo akcento – NATO pozicijų dėl Ukrainos, sprendimų dėl Aljanso stiprinimo ir kitų“, – teigia profesorius.Kokie pagrindiniai šio susitikimo nutarimai? Pasak G. Česnako, nebuvo detaliau apibrėžta, kada Ukraina taps NATO nare: „Buvo pažadėta, kad ateityje tai tikrai įvyks. Bet mes žinome iš istorijos, kaip būna, – tai, kas garantuota, dažnai neįvyksta.Ukrainai buvo suteiktos oro gynybos sistemos: penkios didesnės ir daugiau mažesnių. Taip pat nutarta suteikti 40 mlrd. JAV dolerių paramą iki kitų metų. Tačiau ši žinia nėra itin džiugi todėl, kad kovo mėnesį Ukrainai buvo žadėta skirti apie šimtą milijardų. Taigi suma labai sumažėjo.“Kitas akcentas, pasak G. Česnako – kalbama apie NATO suartėjimą su Ukraina, NATO atstovų skyrimą į Ukrainą. „Jie padėtų koordinuoti ir leistų tiesiogiai nustatyti, kiek ir kokios ginkluotės reikia perduoti Ukrainai, tada ją komplektuoti tarp NATO valstybių narių. Bet abejoju, ar tai tikrai yra ką nors smarkiai keičiantis dalykas, nes įvairiuose susitikimuose, tarp jų ir Ramšteino, tai buvo akcentuojama. Ukraina išsakydavo savo poreikius, tada kitos valstybės matydavo, kaip gali prisidėti.Taigi kažkokių labai džiugių naujienų dėl Ukrainos nėra. O oro gynybos sistemos perduodamos pavėluotai, nes, kaip matome iš naujausių įvykių, ukrainiečiams jų reikia kur kas daugiau, kad galėtų uždengti savo dangų, apsaugoti karius, civilius ir jautrią infrastruktūrą. Na, o ginkluotės perdavimas labai vėluoja, ir gaila, kad tai vyksta. Prisimename istorijas su naikintuvais F-16. Tas procesas truko ganėtinai ilgai, o naikintuvų indėlis, užtikrinant oro gynybą ir galimybes Ukrainai pačiai pasistūmėti atsiimant savo teritoriją iš okupantų, būtų labai reikšmingas“, – sako prof. G. Česnakas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-g-cesnakas-nato-susitikime-vasingtone-tiek-agresore-rusija-tiek-jos-karo-remeja-kinija-isgirdo-aisku-perspejima/.
-
Vašingtone prasideda NATO viršūnių susitikimas. 75-ąsias įkūrimo metines mininčio Aljanso viršūnių susitikime dalyvauja 32 sąjungininkės. Vyriausybių ir valstybių vadovai priims sprendimus dėl NATO kolektyvinės gynybos potencialo stiprinimo, ilgalaikės karinės ir finansinės paramos Ukrainai. Taip pat bus aptariamos Ukrainos narystės NATO perspektyvos.„NATO išgyvena istorinį lūžį ir gerąja to žodžio prasme stiprėja. Aljansas funkcionuoja 75 metus, ir tai yra savaime labai didelis pasiekimas“, – teigia Rytų Europos studijų centro vadovas, politologas Linas Kojala. Pasak jo, šiandien NATO pirminė misija yra ginti NATO valstybių teritoriją. Tam reikia papildomų pajėgų. Tam reikia papildomos technikos. Tam reikia naujų regioninių gynybos planų. Visi sprendimai dokumentuose jau yra priimti, ir dabar NATO intensyviai juos įgyvendina.L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Per pastaruosius dvejus metus NATO padaryta itin didelė pažanga, ypač stiprinant atgrasymo ir gynybos mechanizmus, nes puikiai suvokiama, kad koncepcija, kuria NATO vadovavosi pastaruosius kelis dešimtmečius, pirmiausia grįsta operacijomis tolimuose užjūrio regionuose, kurioms reikia nedidelių profesionalių pajėgų, yra pasenusi“, – teigia politologas.Vis dar tebesitęsiantis karas Ukrainoje turbūt išlieka didžiausiu iššūkiu NATO saugumui. Kokie matyti ateityje NATO santykiai su Rusija, Kinija, nuo kurių daugiausia priklauso šio karo baigtis?„Santykiai su Rusija iš esmės neegzistuoja. NATO ir Rusijos taryba buvo formatas, kuris veikė dar prieš keliolika metų, bet jis žlugo, nes nedavė jokių vaisių. Šiandien, vykstant didelio masto Rusijos invazijai ir nematant jokių prošvaisčių, kad Kremlius galėtų atsitraukti, iš esmės visas NATO dėmesys yra sukoncentruotas į tolesnę paramą Ukrainai.Dabar bus priimtas sprendimas, kad šią paramos teikimo funkciją turės perimti būtent NATO kaip aljansas, nes anksčiau pirmuoju smuiku griežė Jungtinės Amerikos Valstijos, viena iš NATO valstybių narių. Tad parama Ukrainai ginkluote, finansais ar politiškai yra prioritetai, taip pat svarbiausias prioritetas yra ir Ukrainos pergalė kare. O okupacinių pajėgų išstūmimas pakeistų geopolitinę situaciją, kurioje galbūt galėtų atsirasti ir naujo santykio su Rusija etapas. Bet iki to dar toli, ir daug kas pasikeis“, – tvirtina L. Kojala.Kokių naujų žingsnių galėtų ir reikėtų imtis naujajam NATO generaliniam sekretoriui Markui Ruttei? Neretai pasigirsdavo vertinimų, kad NATO vangiai reaguoja į jai metamus iššūkius ir nesiima konkrečių veiksmų. Galima jų tikėtis iš naujojo NATO vadovo?„NATO yra didelis aljansas – 32 valstybės narės. Reikia pasidžiaugti ir tuo, kad Švedija, Suomija tapo naujomis narėmis per pastaruosius dvejus metus. Tai didelis pasiekimas taip pat ir mums, mūsų regionui, Baltijos jūros regionui. Tai savaime reikšminga. Būti tokios didelės organizacijos generaliniu sekretoriumi, kuris turi moderuoti pokalbius, ieškoti konsensuso, rasti tokius sprendimus, kurie tiktų visoms valstybėms narėms, nėra lengva.Vis dėlto Rutte, turėdamas didelę politinę patirtį, pats dalyvavęs keliolikoje NATO susitikimų kaip Nyderlandų vyriausybės vadovas, manau, yra tinkamas politikas tokioms pareigoms atlikti. Jo pagrindinės funkcijos bus susijusios būtent su konsensuso paieška, ypač artėjant JAV prezidento rinkimams, kuriuose gali laimėti Donaldas Trumpas.Generalinio sekretoriaus vaidmuo – surasti naują dialogo būdą, jeigu tai bus iš tikrųjų Trumpas, palaikyti ryšį, kuris ne silpnintų, o stiprintų NATO. Na, tai nebus paprasta, bet Rutte tai jau yra daręs, nes dirbo su Trumpu kaip Nyderlandų premjeras“, – svarsto politologas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-siandien-pagrindine-nato-misija-yra-ginti-aljanso-valstybiu-teritorija/.
-
Liepos 7 d. vykusiuose Prancūzijos parlamento rinkimuose, jų antrajame ture, pirmauja plati kairiųjų koalicija, lenkdama tiek šalies prezidento Emmanuelio Macrono centristus, tiek kraštutinius dešiniuosius, tačiau nė viena grupė neiškovojo absoliučios daugumos, rodo prognozės. Apžvalgininkai tokią rinkimų baigtį suskubo įvardinti kaip galimą Prancūzijos svyravimą nuo kraštutinės dešiniosios į kraštutinę kairiąją.Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė prof. Margarita Šešelgytė su dienraščiu „Bernardinai.lt“ pasidalijo įžvalgomis apie karščiausias aktualijas Prancūzijoje. Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kas lėmė būtent tokią Prancūzijos parlamento rinkimų baigtį?„Šiuos rinkimus reikia suskirstyti į du etapus: pirmasis etapas, kuris labai ryškiai iškėlė Nacionalinį susivienijimą, signalizavo aiškų Prancūzijos gyventojų norą pokyčių, matyti naujus veidus. Tiek Nacionalinis susivienijimas, tiek prieš rinkimus sukurtas populiarusis frontas yra naujos jėgos, kurios žadėjo tam tikras permainas srityse, svarbiose prancūzams – tai migracijos, saugumo ir ekonomikos klausimai, – svarsto prof. M. Šešelgytė. – Pirmasis turas parodė, kad Prancūzijos gyventojai pasirinko pokytį. Kas atsitiko antrajame ture? Antrasis turas – tai, sakyčiau, sugrįžimas prie centro. Ir tai įvyko ne todėl, kad gyventojų nuotaikos pasikeitė iš esmės. Prancūzijos rinkimų sistema įdomi tuo, kad antrajame ture atsiranda daug galimybių deryboms ir tam tikroms koalicijoms.Kai į antrąjį turą išeina daugiau nei 12 proc. surinkę kandidatai, pasimato labai ryškus strateginis balsavimas: kai kurie kandidatai atsiėmė savo kandidatūras, stengdamiesi paremti centristines arba kairiąsias jėgas, susitelkdami prieš Nacionalinį frontą, Nacionalinį susivienijimą. Nacionalinio susivienijimo parama krito, ir jis atsidūrė tik trečioje vietoje. Bet ar tai sako, kad prancūzai jo neremia? Ko gero, nėra visiškai taip. Tiesiog pasimatė, kad ta parama nėra tokia didelė.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-m-seselgyte-apie-parlamento-rinkimus-prancuzijoje-busima-koalicija-gali-buti-nestabili-ir-kelti-chaosa/.
-
Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia palaikantis diskusiją dėl moterų visuotinio privalomojo šaukimo, tačiau pripažįsta, kad politinės valios šiam klausimui Seime nėra. Pasak jo, šiuo metu reikia dirbti ties privalomuoju šaukimu vyrams, kurį realu įtvirtinti 2028-aisiais, ir tada tęsti diskusiją dėl moterų tarnybos.Artėjant NATO susitikimui Vašingtone, ministras pabrėžia, kad bus sunku surasti susitarimą dėl Ukrainos narystės Aljanse, tačiau tikėtina, jog susitikime bus pripažinta, kad Ukrainos integracija yra negrįžtamas procesas. Ministro nuomone, Lietuvai šiuo metu aktualiausias dalykas yra oro gynybos stiprinimas, taip pat jis tikisi, kad susitikime bus paliestas ir mūsų regioninis saugumas.Interviu L. Kasčiūnas kalba, kad alternatyvi tarnyba žmonėms, nenorintiems tarnauti su ginklu, svarbi, tačiau turime būti atsargūs, kad pasiūlius alternatyvą ja nebūtų pradėta piktnaudžiauti.Ministras taip pat pabrėžia, kad mokyklose per mažai kalbame apie tai, ką reikėtų daryti ekstremalių karo pavojų akivaizdoje. Jis neatmeta galimybės, kad mokyklose galėtų atsirasti gynybos klasė, kurioje mokiniai su specialistu pasimatuotų dujokaukę ar net palaikytų ginklą.L. Kasčiūną kalbina žurnalistas Vakaris Vingilis.Atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas yra sakęs, kad turime būti Izraelis kvadratu. Kaip žinia, Izraelio kariuomenėje tarnauja ir moterys, tačiau šiandien moterų Lietuvos kariuomenėje yra gana mažai. Ar realu, kad ateityje jos tarnautų, o gal tai tik vyrų pareiga?„Man patinka ši diskusija, ir manau, kai kalbame apie lygias teises, tai reikia kalbėti ir apie pareigas, – sako krašto apsaugos ministras. – Viskas yra gerai konceptualiu filosofiniu požiūriu, bet jeigu manęs paklaustumėte, ar šiandien yra politinių jėgų sutarimas dėl moterų visuotinio privalomojo šaukimo – aišku, kad jo nėra. Balsų nėra. Diskusija yra gerai, ją sveikinu, pats galiu dalyvauti, esu teigiamai nusiteikęs, bet tai kol kas yra labai sudėtingas klausimas, nes tarp politinių jėgų nesutariame dėl visuotinio privalomojo šaukimo.Ta karo prievolės reforma, kuri buvo patvirtinta Seime, leis pakviesti daugiau šauktinių kasmet. Tai labai svarbu, ji yra žingsnis į priekį, bet dėl visuotinio privalomojo šaukimo mes dar nesame sutarę, ir nesu tikras, ar būtų balsų. Bet politinė jėga, kuriai atstovauju, turi sutarimą šiuo klausimu.Kalbant apie tai, ko reikia, kad pritrauktume daugiau vyrų ir moterų, – trūksta instruktorių, reikia treniravimosi galimybių: poligonų, infrastruktūros. Reikia kokių penkerių metų, kad pasiektume galimybes įvesti visuotinį privalomąjį šaukimą bent jau vyrams. Siūlau bent jau taip formuluoti – susitvarkome su visuotiniu privalomuoju vyrų šaukimu, po to kalbamės apie moteris.“Dažnai krašto gynybą įsivaizduojame tik su ginklu rankoje. Tačiau kviečiant vis daugiau žmonių atlikti tarnybą kariuomenėje atsiranda tokių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenori imti ginklo į rankas. Kada žmonės, nenorintys tarnauti su ginklu, galės tarnauti kitaip, o ne teistis su valstybe?Esame išjudėję ir su komendantūrų sistema, o ten kalbama ne tik apie tarnybą ginklu, bet ir apie civilinės gynybos sistemą. Jeigu žmogus yra urbanistas, inžinierius, IT specialistas, informacinio karo specialistas, gali organizuoti paramą, gali gaminti maistą, jis gali būti naudingas užnugaryje. Dabar sukūrėme tokią sistemą, žmonės jau žino, kur kreiptis, kam rašyti, kad galėtų tapti bent jau užnugario sistemos dalimi. Aš komendantūras pavadinčiau užnugario kolektyvinės gynybos sistema“, – teigia krašto apsaugos ministras.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kasciunas-apie-privaloma-moteru-saukima-i-kariuomene-kai-kalbame-apie-lygias-teises-tai-reikia-kalbeti-ir-apie-pareigas/.
-
Sveikinu visus šio sekmadienio proga ir labai nuoširdžiai kviečiu pasiklausyti šios dienos Viešpaties žodžio.Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų (Mk 6, 1–6).Iš vienos pusės, netgi sukrečianti žinia – kaip Jėzus negalėjo padaryti stebuklų?! Keista. Gal pavargęs buvo? – Leidžiu sau tokią sąmokslo teoriją kelti, nes Jis grįžo padaręs ne vieną stebuklą: ne vieną žmogų išgydęs, ne vienas pamaitinęs... Galbūt sugrįžo namo į tėviškę šiek tiek atsipūsti…?Štai Jis ateina pas saviškius – savo pačius artimiausius žmones, su kuriais augo, su kuriais bendravo, kartu valgė, arbatą gurkšnojo. Čia Jis buvo žinomas kaip dailidės sūnus. Iš kažkas įvyksta… Niekas negali patikėti tokiu ypatingu žmogaus pasikeitimu.Ši Evangelijos ištrauka labai artima yra ir mums. Turbūt ne vienas esame praėję tokį gyvenimo etapą, kai jautėmės, kad pakeitėme savo gyvenimą iš esmės. Esame visur priimami, laukiami, galbūt mums netgi ploja, apie mus rašo gražiausius straipsnius! O pargrįžai į savo kiemą, pas savo brolius ir seseris – ir visi sako: „Klausyk, kas tu toks, ką tu mums gali paaiškinti? Mes su tavim vienoje smėlio dėžėje žaidime, o dabar tu mums gali kažką apie gyvenimą paaiškinti?”O kitas momentas yra tai, kad jie reikalavo stebuklo. Jie buvo girdėję, kad Jėzus daug dalykų daro. Prieina saviškis ir sako: „Tu dabar mums padaryk stebuklą.“ Jėzus negali padaryti to stebuklo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad Jėzus nėra stebukladarys.Visa Jo veikla, ką Jis daro liudydamas savo žodžius, tai nėra stebuklai – tai tiesiog yra ženklai. Galbūt Jis sąmoningai nedarė stebuklų, nes ne dėl stebuklų yra atėjęs, bet dėl tikėjimo ir pasitikėjimo.Ne kartą esame girdėję, Jėzui padarius stebuklą, Jį sakant: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo – eik ir būk laimingas". Jėzus nepasako, kad per šitą ženklą, per šį stebuklą, aš pats save patikrinu, įsitikinu turįs galią. Jis to nesako, Jis sako, kad tai dėl tikėjimo.Jėzus nedarė stebuklų tarp savų, nes Jo tikslas nėra stebuklas dėl stebuklo. Mes kartais meldžiame: „Viešpatie, padaryk mums stebuklą“. Bet esmė yra, ar mes norime stebuklo dėl stebuklo, ar iš tiesų mano noras yra prisiliesti prie Viešpaties artumo, kad patirčiau gydomąjį Jo veikimą, Jo gydomąją galią, kad tapčiau įgalus atlikti vieną ar kitą veiksmą, todėl, kad esu išgydytas Jo žaizdomis, tikėjimo Juo ir dėl malonės, kad tą dovaną aš priimu kaip dovaną pačiam sau.Mes prisimename iš praeito sekmadienio Evangelijos, kai vienas moteris, sirgusi kraujoplūdžiu jau daug metų, stengėsi minioje Jį paliesti. Ir, kai jinai Jį palietė, Jėzus klausė: „Kas mane palietė?“ Mokiniai atsakė: „Viešpatie, kas gali tave paliesti – tave suspausti gali, nes čia minia.“ Bet minios suspaudime kažkas jį palietė.Tas pats, kai mes meldžiame ne stebuklo, o Viešpaties prisilietimo, kad būtume įgalinti savo kasdienybei. Vėliau girdime Evangelijoje sakant, kad Jis vis dėlto keletą ligonių išgydė – ant jų uždėjo rankas, ir šitie pasveiko. Vadinasi, ir tarp artimųjų, kuriems nerūpėjo, kad Jėzus grįžo visai kitoks negu buvo jų vaikystės draugas, buvo tų, kuriems reikia Jo paties dėl Jo paties, o ne dėl Jo garbės, kad štai Jis vaikšto po savo kraštą ir daro stebuklus. Jiems nerūpėjo pasišildyti Jo šlovės spinduliuose, bet reikėjo Jo paties kaip asmens, todėl prašė: „Jėzau, pagydyk mane, aš tikiu Tavimi“.Todėl ir mano palinkėjimas šį sekmadienį – nuėję į bažnyčią, neieškokime stebuklų, neieškokime reginio, bet ieškokime to tikro, švelnaus Jėzaus prisilietimo prie mano asmeninės problemos, mano gyvenimo epizodų, kad išėjus iš bažnyčios, galėčiau pasakyti: „Viešpatie, o vis dėlto aš noriu giedoti savo gyvenimo giesmę – Tu esi mano Viešpats, Tu esi mano karalius, nes Tu mane palietei! Aš tikiu Tavimi dėl Tavęs paties.“ Amen.Kunigas Vytautas Rapalis yra Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas.Daugiau:https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditcija-pasnekesys/
-
Dainų šventė Lietuvoje galėjo įvykti ir anksčiau, ne tik prieš šimtmetį, sako Dainų šventės tyrėjas, rašytojas Darius Krasauskas. Dėl įvairių nesutarimų, neretai tam tikrų institucijų priešiškumo jos pradžia buvo vis atidedama. Pagaliau tas ilgai lauktas rytas išaušo 1924-aisiais, kai grupelė to meto kompozitorių su Juozu Žilevičiumi priešakyje surengė pirmąją Dainų šventę.D. Krasauską kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Esama dokumentų, bylojančių, kad apie Dainų šventę buvo pradėta galvoti kur kas anksčiau negu 1924-aisiais. „Aš radau tuos dokumentus, bet iki manęs ne vienas autorius juos yra minėjęs, – sako D. Krasauskas. – Aš labiau atkreipiau dėmesį į tuos dokumentus savo būsimoje knygoje. O istorija, viena vertus, labai įdomi, kita vertus – paprasta. Ji rutuliojasi vieno laikraščio „Vilniaus žinios“ puslapiuose 1906-ųjų pradžioje.Jeigu neklystu, pirmoji publikacija pasirodė vasario pabaigoje. Jos autorius, pasirašęs inicialais M.U., panašu, yra Matas Untulis – tuometinis žinomas publicistas. Jis iškėlė idėją, kad Lietuvai reikia Dainų šventės, nes tokios jau rengiamos Latvijoje, Estijoje ir kituose kraštuose. Tais laikais dainų šventės vyko ir Suomijoje, Vokietijoje bei Šveicarijoje.Tame rašinyje Matas Untulis savo koncepciją išdėsto gana smulkiai. Jis net pateikia preliminarią sąmatą, kiek reikės maisto, lėšų apgyvendinimui ir panašiai. Tą mintį po poros savaičių pasigauna kitas autorius. Jis labai entuziastingai pritaria ir rašo, kad ši idėja tikrai yra palaikytina: birželio pabaigoje, per Sekmines, suorganizuokime Dainų šventę. Tegu ji nebus tokia didelė kaip Latvijoje, bet tai bus pradžia, nuo kurios galėsime atsispirti. Po kiek laiko, po kokios savaitės, atsiranda dar vienas rėmėjas – autorinis parašas yra Vaidilutė. Galbūt tai buvo moteris. Ji taip pat sako: puiki idėja, palaikykime, mėginkime daryti.Ir galiausiai savo nuomonę publikuoja kunigas Civinskas. Jis supeikia, sukritikuoja, sutrempia ir sunaikina šią mintį, sakydamas, kad, viena vertus, visame pasaulyje daug karų, bėdų, nelaimių ir panašiai, tai kodėl mes turėtume linksmintis? Kita vertus, šventė planuojama per Sekmines, o juk Sekminės – tai atlaidai, o atlaidai – kai žmonės turi eiti į pamaldas, kitus religinius renginius, o ne į kokią Dainų šventę. Ji ir neįvyksta.Ir dar viena prielaida – kad tas kunigas, kaip ir visa Katalikų Bažnyčia, pasisakė prieš Dainų šventę dėl to, kad pajuto, jog šiek tiek pinigėlių neteks.Dainų švenčių idėja atgimsta tik 1914-aisiais, tačiau tuomet planus sutrukdo globaliniai įvykiai, nes prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Tada mums reikia šokti į 1923 metus, į Kauną. Čia muzikas Antanas Vaičiūnas sukviečia tris ar keturis chorus, vėlgi nedaug, bet vasarą įvyksta tai, ką mes galime vadinti bandomąja Dainų švente. Padainuoja keturi chorai ir atskirai, ir kartu. Ir štai tokiu būdu mes pereiname prie 1924-ųjų, kai jau įvyksta pirmoji visuotinė Dainų šventė. O jos organizacinė pradžia yra sietina su 1923-iųjų gruodžio, iš atminties sakau, gal 21–22 diena, kai įvyksta pirmasis entuziastų posėdis.Apie entuziastus. Dabartinėje literatūroje jau daug metų minimi Julius Štarka, Juozas Naujalis ir kiti žmonės. Tačiau nė vienas iš jų nebuvo tos pirmosios Dainų šventės idėjos generatorius, tas idėjinis variklis. Idėjos autorius ir žmogus, labai aktyviai dirbęs, kad šventė būtų įgyvendinta, yra Juozas Žilevičius. Būtent jo vardą ir pavardę reikėtų sieti su lietuviškųjų Dainų švenčių tradicijos pradžia.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/simtamete-dainu-sventes-istorija-atguls-i-knyga-1906-ieji-idejos-generatoriai-ir-papirosai-kaip-valiuta-nusimaudyti-neryje/.
-
Leiboristų pergalę Jungtinėje Karalystėje vykusiuose pirmalaikiuose parlamento rinkimuose lėmė konservatorių netesėti pažadai rinkėjams ir sunki šalies ekonominė būklė. Amerikos prezidentas Joe Bidenas neketina trauktis iš rinkimų kovos ir tai bandys įrodyti rengiamose spaudos konferencijose bei televizijos laidose. Šiuos ir kitus besibaigiančios savaitės įvykius komentuoja politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Liepos 4-ąją Jungtinėje Karalystėje vyko pirmalaikiai parlamento rinkimai. Juos gegužės pabaigoje netikėtai buvo paskelbęs premjeras Rishi Sunakas. Šiaip rinkimai turėjo įvykti anksčiausiai šiemet gruodį. Viešosios nuomonės apklausos rodė, kad ministro pirmininko Rishi Sunako konservatorių partija bus išstumta iš valdžios už tai, kad neįvykdė pažadų, duotų per 14 valdymo metų. Šios prognozės išsipildė. Jungtinės Karalystės Leiboristų partija laimėjo šalies visuotinius rinkimus ir peržengė 326 vietų slenkstį, būtiną darbinei daugumai Bendruomenių rūmuose gauti. Kas lėmė šią leiboristų pergalę ir kokių permainų galima laukti ateityje?„Turbūt pergalę lėmė kelios priežastys. Visų pirma Torių, arba Konservatorių, partija valdė pastaruosius 14 metų, tad atsirado tam tikras rinkėjų nuovargis. Be to, partijos premjeras Rishi Sunakas, kuris šiandien baigs savo darbus, nebuvo populiarus. Net apie tris ketvirtadalius britų vertino jo darbus neigiamai. Taip pat sudėtinga yra šalies ekonominė situacija. Matome, kad realiosios gyventojų pajamos iš esmės neauga jau apie du dešimtmečius. Ir tai, be abejo, sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, dėl kurio opozicinės jėgos turėjo papildomą impulsą tikėtis gero rezultato, – komentuoja L. Kojala. – Na ir galiausiai Leiboristų partijai padėjo tai, kad ji kėlė kandidatą į premjerus Keirą Starmerį, kuris yra nuosaikus politikas ir kuris pakeitė partijos kryptį po to, kai jai kurį laiką vadovavo kraštutinių pažiūrų Jeremy Corbynas.Jis buvo nepriimtinas didelei daliai rinkėjų, ir tai, ko gero, stiprino torių, arba konservatorių, pozicijas. Bet kai Corbynas buvo patrauktas ir dabar premjeru taps Starmeris, akivaizdu, kad jis buvo patrauklus kur kas platesnei rinkėjų daliai.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-jk-parlamento-rinkimuose-leiboristu-pergale-leme-valdzios-neteseti-pazadai/.
-
Remdamasi moksliniais tyrimais, Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad vaikai ir paaugliai per dieną būtų vidutiniškai 60 minučių fiziškai aktyvūs. Čia įskaičiuojamas įvairus fizinis aktyvumas. Lietuvos sveikatos mokslo universiteto (LSMU) mokslininkų tyrimai rodo, kad tarp 5–9 klasių moksleivių tik 13 proc. būdingas pakankamas kasdienis fizinis aktyvumas – pagal šį rodiklį Lietuvos jaunuoliai yra tarp penkių mažiausiai fiziškai aktyvių Europos šalių.„Ilgą laiką fizinis aktyvumas buvo priskiriamas tiktai fizinei žmogaus sveikatai. Daug dabartinių tyrimų rodo, kad nepakankamas fizinis aktyvumas didina jauniems žmonėms tokias problemas kaip kraujotakos sutrikimai, nepakankamas kaulų, raumenų augimas. Tos fizinės pasekmės žinomos ne vieną dešimtmetį, – tikina LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. dr. Kastytis Šmigelskas. – Pastaraisiais metais ryškėja gana akivaizdi sąsaja su psichologine būkle: prasta nuotaika, liūdnumu, nerimu, nenoru ką nors daryti.“Profesorių K. Šmigelską kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Tyrimo išvada atrodo skandalinga. Lietuvoje moksleivių fizinis aktyvumas yra nepakankamas ir mažėja. Kokie skaičiai, faktai leidžia daryti tokią išvadą?„Tai yra platus, reprezentacinis tyrimas, kuris parodė, kad tik 13-ai procentų jaunuolių būdingas pakankamas fizinis aktyvumas. Pakankamu aktyvumu laikoma viena valanda kasdienio judėjimo. Faktiškai tuo pasigirti gali tik vienas iš aštuonių jaunuolių. Šios tendencijos būdingos ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Lietuva yra tarp penkių prasčiausių Europos regione atrodančių valstybių“, – teigia profesorius.Jeigu tik 13 proc. būdingas pakankamas kasdienis fizinis aktyvumas, tai ką veikia 87 proc. minėtų klasių moksleivių, kad jie net nepasiekia pakankamo fizinio aktyvumo?„Jie daug ką daro, daro ir gerų, teigiamų dalykų, – sako K. Šmigelskas. – Tačiau technologinė pažanga skatina sėdimą gyvenimo būdą, randasi vis daugiau galimybių būti fiziškai pasyviems. Pavyzdžiui, į mokyklą nuvežti ir iš jos vaikus parvežti daug tėvų nusprendžia patys. Jie tai daro dažniausiai iš meilės. Kai kuriais atvejais dėl patogumo ir dar rečiau – iš didelio reikalo.Pavyzdžiui, jeigu nuo namų iki mokyklos yra didelis atstumas, tai natūralu, kad tėvai paveža į mieste esančią mokyklą. Ir atveža vaiką iki pat durų, o ne į tokią vietą, kad jis bent 10 ar 15 minučių paėjėtų į mokyklą. Štai tokie elementarūs dalykai taip pat prisideda prie fizinio pasyvumo. Kita priežastis – globalioji. Socialiniai tinklai, informacija internete, telefone yra itin įtraukūs. Atsilaikyti prieš juos yra labai sunku. Technologijos, dirbtinio intelekto algoritmai skirti tam, kad kuo daugiau laiko žmogus praleistų internete. Tas buvimo prie kompiuterio laikas tampa labai ilgas – trys, penkios, aštuonios valandos per dieną.“Profesorius teigia, kad ilgą laiką fizinis aktyvumas buvo priskiriamas tiktai fizinei žmogaus sveikatai. Daug dabartinių tyrimų rodo, kad nepakankamas fizinis aktyvumas didina jauniems žmonėms tokias problemas kaip kraujotakos sutrikimai, nepakankamas kaulų, raumenų augimas. Tos fizinės pasekmės žinomos ne vieną dešimtmetį.„Pastaraisiais metais ryškėja gana akivaizdi sąsaja su psichologine būkle: prasta nuotaika, liūdnumu, nerimu, nenoru ką nors daryti. Tie nuotaikos, emociniai svyravimai gana stipriai koreliuoja su nepakankamu fiziniu aktyvumu. Anksčiau buvo galvojama, kad fiziškai aktyviems reikia būti dėl fizinės sveikatos, o dabar kuo toliau, tuo labiau atrandama duomenų, rodančių, kad psichologinė sveikata, emocinė būklė, motyvacija, netgi kognityviniai gebėjimai, o tai reiškia mokymąsi, gebėjimą susikaupti ir atsiminti, taip pat susiję su fiziniu aktyvumu. Daugumos žmonių, kurie reguliariai yra fiziškai aktyvūs, pažintinės funkcijos yra geresnės“, – tvirtina prof. K. Šmigelskas.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
Kasmet pirmosiomis liepos mėnesio dienomis nedideliame Žemaičių Kalvarijos miestelyje prasideda Didieji Žemaičių Kalvarijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Tai vieni didžiausių atlaidų Lietuvoje, sutraukiantys tūkstančius maldininkų, piligrimų iš visos Lietuvos ir svetur. Per Kalvarijos atlaidus yra nešama monstrancija su Šv. Kryžiaus relikvija. Tikima, kad gaunamas palaiminimas šios relikvijos, kurią Lietuvoje turi tik Žemaičių Kalvarijos bažnyčia, dėka.„Iš tikrųjų mes su tėvais į Žemaičių Kalvariją vykstame nuo pat mažens, ir aš labai gerai prisimenu kažkur užmatęs, kad tai vis dėlto buvo dominikonų šventovė. Kadaise ir aš buvau labai nustebęs, kad niekad tų vienuolių čia nesu matęs. Ir dabar pats, grįžęs jau kaip brolis, suprantu, kokia brangi man ši vieta buvo jau nuo vaikystės. Galbūt aš net nesupratau tada, kaip būsiu su ja susijęs, – prisipažįsta vienuolis dominikonas Gabrielius Jokūbas Juškevičius. – Iš tikrųjų man Žemaičių Kalvarija – tarsi mano antrieji namai. Ir jeigu kažkuriais metais negaliu nuvykti į Žemaičių Kalvariją, į Didžiuosius atlaidus, jaučiu didžiulį trūkumą savo gyvenime.“Brolį dominikoną kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kaip ir kasmet liepos 2-ąją prasidėjo Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Koks tai įvykis krikščionio gyvenime? Kokios apskritai yra atlaidų tradicijos ištakos ir jų prasmė?„Labai džiaugiuosi galėdamas sveikintis iš pačios Žemaičių Kalvarijos. Iš tikro, būdamas dominikonas, galiu girtis ir didžiuotis, kad ši Žemaičių Kalvarijos atlaidų tradicija ateina būtent iš brolių dominikonų. Ji prasidėjo XV–XVI amžiuje Ispanijoje, kai broliai įkūrė Kryžiaus kelius, taip pat tokiu pavidalu su koplytėlėmis ir giesmėmis, žinoma, būdingomis Ispanijai, ši tradicija perduota per mūsų brolius Lenkijoje ir taip atėjo į Lietuvą. Taigi ši tradicija yra ganėtinai dominikoniška.O krikščionio gyvenime ji svarbi tuo, kad mums primena Kristaus kančią, kuri yra mūsų išganymo didžiausia dovana, kokią galime turėti. Ir vis dėlto mes šitą kelią, Kryžiaus kelią, einame su Marija, nes čia yra Marijinė, Šeimų Karalienės šventovė“, – pasakoja G. J. Juškevičius OP.Kokia yra Žemaičių Kalvarijos atlaidų kilmė ir tradicija? Kuo jie išskirtiniai? „Atlaidai prasidėjo maždaug nuo XVI amžiaus, dominikonams atvykus į Žemaičių Kalvariją. Vyskupas Tiškevičius prašė brolių įkurdinti koplyčias, sukurti tam atitinkamas giesmes. Labai gražu, kad žmonės tuo metu, galbūt ir nemokėdami skaityti, rašyti, jau giedodavo Evangeliją pagal Joną. Išskirtinumas yra tas, kad čia yra dvidešimt Kryžiaus kelio koplyčių, ir tai nėra tradicinis Kryžiaus kelio variantas, nes pagal pranciškoniškąją tradiciją, kuri daugiausia paplitusi visose bažnyčiose, yra keturiolika stočių, o dominikonų Kryžiaus kelias turi dvidešimt stočių. Pradedame nuo Kristaus meilės ženklo, nuo Paskutinės vakarienės su savo apaštalais.Taigi jau daugiau negu keturis šimtus metų šitos giesmės yra giedamos ir einamas Kryžiaus kelias čia, Žemaičių Kalvarijoje. Visai neseniai, prieš keletą metų, šios giesmės, ši Kalnų tradicija buvo įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Tikrai verta čia apsilankyti ir pasidžiaugti šia senovine tradicija“, – teigia G. J. Juškevičius OP.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/vienuolis-dominikonas-g-j-juskevicius-jeigu-negaliu-nuvykti-i-zemaiciu-kalvarija-i-didziuosius-atlaidus-jauciu-didziuli-trukuma/.
-
Sekmadienį Prancūzija rinko naują parlamentą. Ekspertai kalba apie realų scenarijų, kad, suskaičiavus balsus, pirmą kartą nuo nacizmo laikų šalies valdžia gali atsidurti radikaliosios dešinės rankose. Ką parodė pirmasis balsavimo turas?„Prancūzija aiškiai suka į kraštutinę dešinę. Be abejo, tai buvo tiktai pirmasis turas, ir antrajame rezultatai gali keistis, nes tai yra sistema, grindžiama vienmandatėmis apygardomis, tad didžioji dalis parlamento narių dar nėra išrinkti. Be to, jau dabar matome bandymą vienytis, bandymą burtis į tam tikras koalicijas, kurios būtų nukreiptos būtent prieš kraštutinės dešinės kandidatus.Kalbant apie užsienio politiką, be abejo, tai turės įtakos, nes vyriausybės atstovai dalyvauja ir Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procesuose. Parlamentas priima svarbius sprendimus, susijusius su biudžetu, vis dėlto Prancūzijos politinėje sistemoje gynybos ir užsienio politika labai stipriai sukoncentruota prezidento rankose, tad bent jau iki 2027 metų radikalių pokyčių gynybos ir užsienio politikos srityje tikėtis tarsi nereikėtų“, – sako politologas Linas Kojala.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-prancuzija-aiskiai-suka-i-krastutine-desine/.
-
Šios dienos Dievo žodis, nori priminti pačią svarbiausią tikėjimo tiesą: „Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė – jį savo esybės paveikslu padarė“, – prabyla Saliamonas į mus skaitinyje iš Išminties knygos.Psalmė, pasikartojantis priegiesmis už šią dovaną moko šlovinti Dievą asmeniškai – „Viešpatie, aš tave aukštinsiu, tu gi mane iš priešo rankų ištraukei. Gelbėjai mane nuo mirties karalijos, Gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn.“Lyg raktas, posmelis prieš Evangeliją, atrakina jos pagrindinę mintį: „Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija.“Taigi visi šio sekmadienio skaitiniai liudija apie Dievo meilę žmogui, apie tai, jog „Dievas mirties nesukūrė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, – tam, kad būtų, jis sukūrė visa.“Evangelijos pasakojimai apie Jajiro dukrelę bei jos prikėlimą iš numirusių ir istorija apie moterį, sergančią kraujoplūdžiu bei jos išgydymą – labai vaizdingi. Minia, apsupusi Jėzų, ir du žmonės, aiškiai turintys tikslą – veržiasi prie Jėzaus.Šios dvi istorijos atskleidžia žmogaus, patekusio į beviltišką situaciją, visišką nuolankumą, nusižeminimą bei pasitikėjimą Dievu ir Dievo veikimą, atsaką žmogui – drąsinimą ir kvietimą nebijoti – vien tikėti Juo.Per šių žmonių istorijas norima parodyti, koks reikšmingas yra asmeninis, autentiškas tikėjimas: kaip visiškai nėra svarbi aplinka, minia, minios žvilgsniai, kalbos, nuomonės ir koks svarbus yra tikslas – asmeninis susitikimas su Dievu – tas vidinis pokalbis, kreipimasis malda, viso savęs nukreipimas į Dievą: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – būsiu išgelbėta!“ Dar Dykumų tėvai yra pastebėję, kad žmogus pats savimi, be kaukių, yra tik maldoje, tada, kai save visą suvokia esantį Dievo akivaizdoje.Nesuklysiu teigdama, kad kone kiekvienas per savo gyvenimą iš aplinkinių esame išgirdę – „nieko nebus“, „viskas“, „nieko nepakeisi“, „nurimk“. Kaip ir šioje evangelinėje istorijoje, minios netikėjimas sunkina kito tikėjimą: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Ir kaip vieno stiprus tikėjimas yra tarsi padrąsinantis ženklas – nebijoti, tikėti dar stipriau, kaip kraujoplūdžiu serganti moteris, ir viskas bus gerai.„Nenusigąsk, vien tikėk“ ataidi kaskart širdyje paties Jėzaus kvietimas. Jei išdrįsiu būti tokia, kokia esu Dievo akivaizdoje, gyventi taip, kaip tikiu, kalbėti taip, kaip gyvenu – Dievas niekada neapvils. Dievas jau šios dienos evangeliniais palyginimais parodo, kad Jo pažadas yra toks tikras, net empiriškai patiriamas, kaip mes visi išgyvename troškulį ar alkį.Prisiminkime, kaip Jėzus prisikėlęs iš numirusių pasirodė savo artimiausiems mokiniams ir paprašė duoti ką nors valgyti, taip ir šiandien, skaitydami apie stebuklą Jajiro dukrelei, prikeltai iš numirusių, „Jėzus liepė duoti mergaitei valgyti“.Tad būkime alkani Dievo. Veržkimės pas Jėzų.Jo meilės ir aukos paslaptis tokia didelė! Ji kaskart mums kalba šventų Mišių metu per Eucharistiją. Jėzus, kuriuo žmogus visiškai pasitiki, pasirodo kaip versmė, iš kurios išplaukia visa gyvybė. Evangelijoje skaitome: „Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga“ – tai Jis, Jėzus, kasdien atiduoda save man – duonos ir vyno pavidalu – mano alkiui pasotinti ir mano troškuliui numalšinti.Kad kaip ta moteris su tokiu ar net didesniu veržlumu ir tikėjimu visada norėčiau prisiliesti prie Viešpaties, o būdama pasotinta Juo, dalyvaudama šv. Mišių aukoje, priimdama Atgailos ir Švenčiausiąjį Sakramentą, jau su man dovanotu veržlumu ir uolumu, nors kažkam būčiau ženklu, liudijančiu Dievo meilę, tikėjimą, viltį ir ramybę.Agnė Sviderskienė yra Pamokslininkų (Dominikonų) ordino pasaulietė.Dagiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-verzkimes-pas-jezu/
-
Galima sakyti, kad šiomis dienomis Lietuva gyvena jubiliejinės, Šimtmečio dainų šventės džiaugsmais ir rūpesčiais. Tai didžiausias iki šiol vykęs kultūros renginys, sukvietęs per 37 tūkstančius dalyvių. Tarp jų – ir lietuviai iš viso pasaulio. Šiais metais jų rekordiškai daug. Iš 31 valstybės į Lietuvą atvyksta net 2300. Šventėje dalyvaus beveik 16 000 moksleivių.Šiam didžiuliam renginiui pristatyti ir aptarti buvo surengta spaudos konferencija, kurioje pateikta išsami šventės programa, dalyviams ir žiūrovams pristatytos rekomendacijos sveikatos, saugumo ir eismo klausimais. Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbinto keletą šios šventės organizatorių. Kalbino žurnalistas Vytautas Markevičius.„Man Dainų šventė – tai mūsų choristų, su kuriais dirbame, meilė dainai ir savo šaliai. Aš jų akyse matau tą meilę, ir man tai yra svarbiausias dalykas, dėl ko mes dirbame“, – minėjo Vilniaus universiteto choro „Gaudeamus“ vadovė Rasa Gelgotienė.Ji sakė, kad Dainų šventėje dalyvaus jos vadovaujami trys chorai: Vilniaus universiteto choras „Virgo“, „Gaudeamus“ ir „Pro musica“. „Iš viso turime beveik tris šimtus choristų“, – tvirtino chorų vadovė.Ji pasidžiaugė, kad jai teko laimė diriguoti daugelyje svarbių švenčių. „Labai smagu, kai tiek daug žmonių žiūri į tavo ranką. Visi gieda viena širdimi. Tai tikrai labai smagu“, – kalbėjo R. Gelgotienė.Dalindamasi mintimis, ką apskritai galvoja apie Dainų šventės prasmę ir esmę, ji atviravo: „Kiekvienam lietuviui, kad ir kur jis gyventų, – tai didžiausia proga patirti vienybę. Jie, choristai, taip ir jaučiasi. Kol dar mokosi kūrinius, jie jau tada žino, kad dalyvaus ir vyresni žmonės, ir vaikai, nes yra visokių dainų. Gana svarbu pasijusti, kad Lietuva yra viena, ir visi mūsų vienybę pajus realiai.“Šioje Dainų šventėje skambės ir kai kurios dainos, kurios skambėjo prieš šimtą metų. Gal ir chorams teko tokia dalia atlikti vieną ar kitą dainą iš šimtmečio repertuaro? „Aš nežinau, kokios dainos buvo dainuojamos, – sakė R. Gelgotienė. – Manau, per visas šventes keliauja „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“ ir, žinoma, „Tautiška giesmė“.“Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
„Labai sunku nupasakoti, kaip atrodys nenusakomi dalykai“, – apie jubiliejinės Dainų šventės atidarymą Kaune užsimena viena jo organizatorių Danguolė Beinarytė. Jubiliejinės Dainų dienos Kaune meno vadovės ir Dainų dienos Vilniuje programos vadovės teigimu, visų pirma tai bus žmonių, jaučiančių nepaprastą meilę muzikai, bendravimas. „Visi, kurie bus šventėje – tiek klausytojas, tiek atlikėjas, tiek šokėjas, tiek dainininkas, tiek muzikantas, – turėtų pajausti nepaprastą jausmų pliūpsnį, kuris tomis dienomis paglostys visas mūsų emocijas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako D. Beinarytė. Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Prieš šimtą metų Kaune nuskambėjo pirmoji Lietuvos dainų šventė. Birželio 29–liepos 6 dienomis Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ 14-os renginių programoje bus ne tik paminėtas Dainų šventės šimtmetis, bet ir apmąstoma gyvybės tema: gamtos, žmogaus, kultūros, šalies. Tomis dienomis tikimasi sulaukti per 37 tūkst. šventės dalyvių iš viso pasaulio. Kaip atrodė ta pirmoji Dainų šventė, surengta Kaune prieš šimtą metų? Ką mums byloja istoriniai šaltiniai? „Oi, tų šaltinių labai daug, – pasakoja viena šventės organizatorių. – Beje, visiems smagu, kad turiu progą pakalbėti apie Dainų šventę laukiant šimtmečio. Tai labai graži šventė, labai mums brangi, turbūt visai tautai, visai mūsų valstybei. Nes šimtą metų būti dainoje – išties didelė vertybė. Tai ir istorija, ir kultūra, ir bendrystė, ir vienybė, ir meilė, ir džiaugsmas. Kai dainuoja žmogaus siela, tai virsta gilia gilia malda. O ką mes matom per šimtą metų, kas pasikeitė? Žmonės nepasikeitė, visi myli dainą, visi dainuoja, visi džiaugiasi. Prieš šimtą metų, 1924-aisiais, Juozas Žilevičius šią idėją atsivežė į Kauną, ten kartu su Juozu Naujaliu, Aleksandru Kačanausku, Juliumi Štarka, Stasiu Šimkumi ją įgyvendino ir pastatė galingą monumentą dainai, kalbai, kad žmonės savo lūpomis vestų tą dainos istoriją į priekį ir išaugintų valstybę, kultūrą. Aš įsivaizduoju, kaip buvo sudėtinga sukviesti žmones iš visos Lietuvos. Tiesiog negaliu numanyti, kaip visi chorai suvažiavo, kur žmonės nakvojo, kur apsigyveno. Būtų smagu pamatyti tuos visus nufilmuotus kadrus, bet jų turbūt nelabai daug yra išlikusių archyvuose. Prieš šimtą metų skambėjo daugiau liaudies dainų, kai kurios jų skambės ir dabartinėje šventėje.“ Svarstydama, kur slypi šios šventės gyvybingumas, kad šimtmetį ji yra gyva mūsų tautoje, D. Beinarytė sako: „Man atrodo, daina visą laiką buvo gyva tarp mūsų protėvių. Kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą, darbo ir poilsio metu. Daina buvo tiesiog gyvybiškai svarbi, nes nebuvo jokių aparatų ar televizorių. Dabar jau mes turime techniką, esame stipriai pažengę į priekį, gal todėl žmonės mažiau ir dainuoja. Tačiau tais laikais tai buvo gyvybiškai svarbu, nes žmonėms reikėjo susiburti bendrystei, tad daina visus labai vienijo. Ir tai, man atrodo, išliko per visą šimtmetį. Kaip žinome, patyrėme visokiausius laikotarpius, o daina padėjo išgyventi ir džiaugsmus, ir liūdesį. Ji taip pat suteikdavo paguodą, pakilias emocijas. Daina yra kaip instrumentas. Žmogaus instrumentas, kurį atiduodi aplinkai, visatai kaip savo maldą.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
„Pildosi mano gyvenimo svajonė – keliauti ir groti žmonėms įvairiose vietose, įvairiose salėse, pristatyti akordeoną taip, kaip aš jį girdžiu, kaip aš jį suvokiu, kaip aš norėčiau, kad jį matytų ir girdėtų žmonės“, – sako pasaulinį pripažinimą pelnęs akordeonininkas, profesorius Martynas Levickis.Jis netrukus atvyks į Lietuvą ir vasarą surengs keletą koncertų savo talento gerbėjams Palangoje, Kaune ir Vilniuje. O rudenį bus pamaloninti ir mažesnių Lietuvos miestų bei miestelių klausytojai.Maestro M. Levickis, duodamas išskirtinį interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“, prasitarė, kad jo darbai, gastrolės, koncertai sudėlioti iki 2027 metų.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Išties žodis „intensyvus“ atitinka mano dabartinį laikotarpį. Praėjusi vasara buvo itin intensyvi, jai ruošiausi keletą metų. Tikėjausi, kad ši bus šiek tiek paprastesnė ir ramesnė, bet taip nenutiko, bent jau birželį. Matau, kad ir liepos, ir rugpjūčio mėnesiai bus taip pat užimti, aktyvūs, be abejo, įdomūs susitikimais su įvairia muzika ir įvairia publika.Šiuo metu aš esu Austrijoje, kurioje grosiu du koncertus. Čia vyksta didelis klasikinės muzikos festivalis, jame pasirodžiau prieš keletą metų, o šį kartą grįžtu į didžiąją sceną su orkestru. Čia skambės net dvi mano atliekamos premjeros: nauja muzikos aranžuotė Georges'o Bizet „Karmen“ – tai nauja „Karmen“ siuita su simfoniniu orkestru ir mano paties kūrybos variacijos lietuvių liaudies dainos „Rūta žalioji“ tema. Tai jau ne kartą skambėjęs koncertuose mano kūrinys, bet šį sykį – premjera, nes instrumentavau šį kūrinį simfoniniam orkestrui“, – pasakoja M. Levickis.Artimiausi M. Levickio pasirodymai Lietuvoje – liepos 9 dieną Palangoje, Koncertų salėje, kartu su jo suburtu orkestru „Mikroorkéstra“. „Tada šiek tiek pakeliausime po Lietuvą su įdomia programa, kurioje skambės Antonio Vivaldi „Metų laikai“ – tai bus mano paties aranžuotė šiek tiek nutolstant nuo originalo, ir, aišku, jau pats garsų pasaulis yra šiek tiek kitoks, kai solo partijos skamba akordeonu. O „Metų laikų“ tarpuose skambės mano kūryba, inspiruota lietuvių liaudies dainų, variacijos tų dainų temomis.Tai liepos 9-ąją pasirodome Palangoje, Koncertų salėje. Liepos 11-ąją – Kauno filharmonijoje. Tada trumpam su orkestru išvykstame į Vokietijoje rengiamą muzikos festivalį. Pasirodysime su keletu programų ir grįšime atgal į Lietuvą, kur užbaigsime savo nedidelį turą festivalyje „Midsummer Vilnius 2024“ Valdovų rūmuose“, – kalba M. Levickis.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/m-levickis-pildosi-mano-svajone-keliauti-ir-groti-zmonems-akordeonu-taip-kaip-as-ji-girdziu/.
-
Etnologas, profesorius Libertas Klimka mano, kad Joninių patrauklumą, žavesį sukelia gamta savo grožiu ir vešėjimu. Astronomai sakytų, kad nuo Joninių, arba tiksliau – nuo vasaros saulėgrįžos datos, prasideda vasara, o pagal papročius, žmonių manymu, tai yra tiesiog vidurvasaris.„Sovietmečiu į šias lietuviškas tradicijas buvo žiūrima labai įtariai, įžvelgiant jose nacionalizmą. Ir tiktai nuo 1967 metų jaunimo iniciatyva romuviečiai ir kiti tautiškai nusiteikę jaunuoliai pradėjo rengti Jonines pirmiausia Kernavėje, o vėliau ir kitose vietose. Staiga ši šventė tapo tokia įdomi, tokia brangi, tiek daug pasakanti lietuvio širdžiai, kad Joninių laužai suliepsnojo ir daugelyje vietų buvo gaivinami liaudiškos dainos, folkloro ansamblių pasirodymų. Tai buvo vienas iš Atgimimo komponentų“, – primena prof. L. Klimka.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Joninių šventė turbūt yra pati iškiliausia, maloniausia, netgi šiek tiek išdaigiška šventė. Galime pasidžiaugti suvešėjusia augmenija, saulė užkopia į dangaus kalną, į patį kalno viršų. Visur aplinkui žaluma, pievos užlietos žiedų – toks didelis pakilimas. Visa tai matyti yra džiaugsmas ir šventė“, – sako etnologas.Tai, kad ši šventė turi kelis pavadinimus, prof. L. Klimka aiškina istorija, ateinančia iš amžių glūdumos: „Vienas pavadinimas yra labai dažnai minimas prūsiškuose šaltiniuose – tai Kupolės. Kupolėmis vadinama skinta pievų gėlių puokštė. Ją iškeldavo ant karties prie rugių lauko, merginos eidavo ratelius, saugodavo tą puokštę. Tuo metu vaikinai taikydavosi tarsi pagrobti ją. Tai vienas pavadinimas iš čia.Beje, įdomu, kad slavų tautos, kurios artimai kaimynystėje gyvena, šią šventę vadina Janka Kupala. Čia kalbininkams užduotis rasti ryšį tarp šių pavadinimų.Kitas pavadinimas yra Rasos šventė. Jis taip pat paminėtas ganėtinai senuose šaltiniuose. Manyta, kad pirma rytmečio rasa turi gydomųjų savybių. Kartais ji naudojama ir įvairiems burtams. Turbūt svarbiausia jos reikšmė susijusi su rugių rasojimu, jų žydėjimu. Tai užmirštas žodis, tačiau ši šventė yra susijusi su rugių plaukimu. Tai labai gražus pavadinimas, sakoma, rugiai rasoja. Tai yra tokia žiedadulkių aura virš rugių lauko, kuri susidaro pučiant nestipriam vėjui.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-klimka-tautiskai-nusiteikusio-jaunimo-saugotos-joniniu-tradicijos-prisidejo-prie-musu-atgimimo/.
-
XII eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/abc/b_e12_s.html.Broliai ir seserys, šiandienos Evangelijoje girdime, kad mokiniai kartu su Jėzumi iriasi valtimi ir juos užklumpa audra. Šiandien, kai žvelgiame į aplink mus ir mumyse esančius dalykus, kartu su apaštalais patys sėdime toje pačioje valtyje. Būdami toje valtyje labai dažnai reiškiame savo priekaištus, tiek nepasisekus, tiek netektyse, patyrę įvairių žaizdų. Dažnai šaukiame: „Viešpatie, tau nerūpi!..“Tikinčiam žmogui, manau, yra normalu kelti klausimą: „Viešpatie, kur Tu esi, kai man Tavęs labiausiai reikia, kodėl Tavęs nėra šalia, kai man sunku?“Kai matome aplink save daug neteisybės, daug skausmo, kartkartėmis keliame tą klausimą. Tačiau šiandien, skaitydami šią Evangelijos ištrauką, girdime ir galime suprasti, kad Kristus nepalieka mūsų vienų nelaimėje – Jis lieka ir yra su mumis visose tose situacijose. Visos negandos, sunkumai ir audros tikrai yra įveikiami ir pažabojami, jeigu kartu su mumis yra Kristus.Bet ar mums šiandien yra reikalingos tos audros, kurios kelia didelę grėsmę ir baimę? Visų pirma drįsčiau teigti, kad jos turbūt savaime neišvengiamos. Mes jų nenorime, mes jų vengiame, o jeigu tos audros kiekvieno mūsų gyvenime yra galimybė, kelias į kažką nauja? Kaip ir šiandienos Evangelijoje – Kristus mus kviečia nebijoti, tikėti ir pasitikėti Juo, nepaisant visko. Tą Jis parodo savo elgesiu, kad net būdami audros viduryje, kol šalia yra Jis, galime būti ramūs, bet reikia mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo.Būkime tie, kurie pakviečia Kristų į savo gyvenimo valtį ne tik tada, kai yra stiprios audros, bet ir tada, kai toji valtis ramiai plūduriuoja. Kol Jis yra šalia, nė stipriausios audros tikrai bus nebaisios. Žvelkime kiekvienas drąsiai į priekį. Kristus yra su mumis!Diak. Martynas Ruzgus įšventintas diakonu 2024 m. gegužės 12 d., tarnauja Panevėžio vyskupijoje.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-kartu-su-kristumi/.
-
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais JOLANTA KARPAVIČIENĖ teigia, kad švietimas yra egzistencinis valstybės pamatas, tad politikai turi suvokti, jog tai – nacionalinis prioritetas.Paklausta apie populiarėjančias privačias mokyklas ir didėjančią atskirtį, patarėja interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ apgailestavo – nors valstybė skiria finansavimą privačiose mokyklose besimokantiems mokiniams, jose ne visuomet taikomi tie patys reikalavimai, kurie galioja valstybinėms mokykloms.„Būtų skandalas, jeigu nebūtų skandalo“Kalbėdama apie didelį ažiotažą visuomenėje sukėlusius tarpinius patikrinimus J. Karpavičienė pareiškė, kad namų darbai nebuvo parengti ir tenka dėl to apgailestauti. „Kalbant apie švietimo aktualijas, dažnai būtų galima sakyti, kad būtų skandalas, jeigu nebūtų skandalo“, – teigė prezidento patarėja.Pasak jos, Prezidentūra neigiamai vertina tai, kad buvo eksperimentuojama su mokiniais. „Ir dar tokia apimtimi, rizikuojant vaikų emocine ir psichologine sveikata bei savijauta. Tokių skubotų sprendimų tikrai neturėjo būti“, – tikino J. Karpavičienė.Pašnekovė akcentavo, kad švietimas yra nacionalinis valstybės prioritetas ir skaudu, jog politinės deklaracijos kartais skiriasi nuo konkrečių darbų. „Manau, visi politikai turi suvokti, kad samprata, jog švietimas yra nacionalinis prioritetas, turi būti ir atitinkamai, atsakingai, kokybiškai įgyvendinama“, – sakė patarėja.Interviu tekstą skaitykite: https://www.bernardinai.lt/prezidento-patareja-j-karpaviciene-svietimas-yra-nacionalinis-prioritetas-ir-skaudu-kad-deklaracijos-kartais-skiriasi-nuo-konkreciu-darbu/ .
-
Pastaruoju metu mūsų miestuose ir miesteliuose sodinama vis daugiau medžių, dekoratyvinių krūmų. Kartu auga ir žmonių domėjimasis ne tik augalų rūšimis, bet ir sodinimo būdais, laiku, kainomis. Kai kuriuos iš šių klausimų dienraščiui „Bernardinai.lt“ sutiko pakomentuoti arboristė Kristina Žalnierukynaitė.„Sodinant medžius mieste klaidų tikrai daroma, medžių sodinimo patirties tikrai stokojama. Anksčiau Lietuvoje būdavo taip: pusę metų lyja, kitą pusę – žiema, tai prigydavo beveik viskas, kas pasodinta. Kai prieš kokius penkerius metus mes prakalbome, kad medžius reikia laistyti, tai kai kas prie smilkinio pasukdavo pirštą, neva kvailas. O dabar žmonės jau pirštu nebesukioja, supranta medelių laistymo būtinybę“, – tikina arboristė.K. Žalnierukynaitę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Miestuose medžiams yra palikta labai mažai vietos, todėl auginami medeliai, kurių šaknys neužimtų didelio ploto. Tai ganėtinai ilgas ir sudėtingas procesas. Užsienyje esantys medelynai jau turi senas jų auginimo tradicijas, ten seniai daroma tai, o pas mus to nėra, – mini arboristė. – Mūsų medelynai buvo ir dabar dar yra skirti auginti sodinukus miškams. Iš kitos pusės, turbūt negalėtume užauginti tiek medžių, nes mūsų miestuose ir miesteliuose dabartiniu metu jų sodinama gana daug.“Kokios medžių rūšys geriausiai tinka miesto aplinkai? Pasak K. Žalnierukynaitės, viskas priklauso nuo aplinkos. Labai kantrios yra liepos, jos gana greitai prisitaiko, tačiau žmonės nelabai jas mėgsta dėl nuo lapų tekančio lipčiaus ant mašinų. Tačiau šie medeliai yra labai atsparūs miesto sąlygoms ir gerai auga. Tinka ir klevai, tik jų šakos dažnai lūžta. Dabar medžiai atvežami su šaknimis, iškasama duobė, tarsi jiems sudaromas visos sąlygos toliau augti. Čia klaidingas toks mūsų manymas? „Tai medeliai su suformuotomis šaknimis, kurios užima mažą plotą. Medelyne, kur augo, jie buvo lepinami – laistomi, tręšiami. Pasodintus mieste tokius medžius reikia labai prižiūrėti. Vietos paruošimas ir priežiūra neretai kainuoja brangiau nei pats medelis“, – aiškina arboristė.Pasakodama apie rūpinimąsi pasodintais medžiais, ji teigia, kad medžius reikia laistyti rytais ir vakarais, kai nebūna karšta, antraip dalis vandens išgaruoja, ir medžiai jo neįsisavina. „Mulčius yra pats geriausias išsigelbėjimas, nors daug kam tai nepatinka, sako, negražu, tačiau ir didžiuosiuose Europos miestuose tai daroma. Mulčius ne tik sulaiko drėgmę, bet neretai patį medį ir pamaitina“, – aiškina specialistė.Daugiau: www.bernardinai.lt .
- Show more
