Episodios
-
„Aš tikrai žinau, kad be dailės ir kūrybos – negaliu. Ir man visai nesvarbu, ką papildomai dirbsiu ar veiksiu, aš visada kursiu, piešiu, tapysiu, lipdysiu”, – tvirtina menininkė Jurgita Rancevienė. Ir priduria: „Man patinka daryti tai, kas man kelia malonumą”. Nuo vaikystės iš dailininkų šeimos kilusi Jurgita lankė keramikos klubą „Molinukas” Birštone, vėliau Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetą, įgijo dailiosios odos specialybę, bet paskui, anot menininkės, ji „pasileido plaukus”: dirbo kultūros žurnaliste, rašė periodinėje spaudoje, iliustravo žurnalus vaikams, susidomėjo animacija, su vyresniuoju sūnumi įkūrė nepriklausomą meno ir kultūros portalą… Visko buvo labai daug. Gal todėl grįžo į tapybą. Jos darbai buvo eksponuoti parodose Japonijoje, Italijoje, Indijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Armėnijoje, Ukrainoje.
Apie kūrybos vingius, apie tai, kuo geras paveikslas skiriasi nuo gražaus tapeto, apie parodas Lietuvos ir pasaulio meno galerijose, apie įvertinimą ir menininko prestižą – pokalbis su kūrėja Jurgita Ranceviene.
Ved. Laima Ragėnienė. -
„Privačiam asmeniui „šokti“ prieš biudžetinę įstaigą yra didžiulis avantiūrizmas ir sunkiai tikėtina pergalė. Jeigu ši kolekcija nėra pripažįstama autorių teisių objektu, tada nukenčia visi autoriai. Tada viską iš bet ko gali atimti, pasisavinti ir… švilpauti. Aš pabandžiau šitam užkirsti kelią“, – pasakoja archeologė dr. Daiva Steponavičienė.
„Aukščiausiasis teismas net du kartus priėmė mūsų kasacinį skundą, nes matė vertę savo išvadose, klaidas žemesnės instancijos teismų sprendimuose ir negalėjo susitaikyti su neteisybe“, – precedento neturintį atvejį komentavo advokatė Vilija Viešūnaitė.
Archeologė dr. D. Steponavičienė nuo 2019-ųjų bylinėjosi su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru dėl autorystės į baltų genčių archeologinius kostiumus ir jų kolekcijas bei lietuvių ir kuršių gentims skirtus sieninius kalendorius „Lietuvių kostiumas I-XVI a.“ ir „Kuršių kostiumas I-XIV a.“.
Kokį precedentą sukūrė ši byla? Kurie faktai bei dokumentai tapo svariais argumentais, lėmusiais bylos baigtį? Apie tai laidoje kalba archeologė dr. D. Steponavičienė, advokatė V. Viešūnaitė ir LNKC direktorius Saulius Liausa.
Ved. Karina Metrikytė. -
¿Faltan episodios?
-
LNOBT vyriausiasis šviesų dailininkas Levas Kleinas jau nesuskaičiuoja spektaklių, kuriems kūrė šviesų dizainą. Skaičius tikrai perkopė šimtą. Tačiau jis akcentuoja, kad kurti vaikiškiems spektakliams – atsakomybė gerokai didesnė. Bet, anot Levo, „spektaklio negalima suvokti atskirai – scenografijos, apšvietimo, choreografijos, muzikos, rerežisūros. Kai yra ta visuma – tuomet ir įvyksta spektaklis”.
Kas yra šviesų partitūra? Kiek su technologijų pažanga darbas su šviesomis tapo lengvesnis, ir kiek dar liko rankų darbo? Kada afišose pradėta skelbti šviesų kūrėjo pavardę? Kodėl pirmiausia svarbu yra komunikacija tarp režisieriaus, scenografo, dirigento ir šviesų dailininko? Kur mokosi šviesų dailininkai, jeigu Lietuvoje nėra tokių studijų? Apie tai pokalbis su šviesų menininku Levu Kleinu.
Ved. Laima Ragėnienė -
Sigita Šimkūnaitė po darbo kino aikštelėje, reklamoje ar teatre visada pasidaro apžvalgą. „Galbūt kažkokias klaidas įvėliau, ko derėtų nekartoti arba…su kuo nereiktų dirbti. Kaskart stengiuosi pasidaryti išvadas, kad negaiščiau laiko banaliems projektams. Skirčiau jį geriems, įdomiems žmonėms. To dar mokausi. Ne visada pavyksta“, – kalba architektė.
Apie specifinių erdvių adaptacijas performatyviems pastatymams, nerealių pasaulių konstravimą ir „krauju pasirašytus susitarimus“ – pokalbis su kino bei reklamos dailininke, spektaklių scenografe Sigita Šimkūnaite.
Ved. Karina Metrikytė -
VDA Grafinio dizaino katedros dėstytojas doc. Marius Žalneravičius, kuriantis komunikacinius vizualus įvairiems kultūros renginiams, festivaliams, tarptautinėms parodoms, socialinėms kampanijoms, įsitikinęs, kad plakatas, kaip komunikacijos priemonė, neišnyks. Be abejo, gali keistis technologijos, techniniai sprendimai, medžiagos, tačiau toks informavimo būdas – gatvėje sustabdyti praeivį – yra gana efektyvus. „Plakatas pagaus žmogų, jeigu jam įdomu, jis gilinasi, jei ne – tai tik triukšmas”, – sako menininkas.
Kodėl Lietuvoje plakatų parodos yra retas reiškinys? Kodėl šis žanras laikomas „žemesne” kūryba? Kaip kinta klasikinio plakato principai šiuolaikinėje vizualiojoje komunikacijoje? Kaip grafinis dizainas gali padėti spręsti problemas? Apie tai pokalbis su grafikos dizaineriu Mariumi Žalneravičiumi.
Ved. Laima Ragėnienė. -
„Mano nusikalbėjimai ir meilė absurdo pjesėms prasidėjo vaikystėje, perskaičius knygutę apie logiką. Supratau, kad galima visiškai normaliai komunikuoti…nusikalbant. Juk taip įdomiau gyventi“, – sako režisierius Linas Jurkštas, studijų metais įkūręs ne vieną pogrindinę organizaciją.
Apie groteską, ironiją, sarkazmą ir nūdienos parodiją prožektorių šviesoje, gatvės teatro esmę ir sero titulą Anglijoje – pokalbis su Linu Jurkštu.
Ved. Karina Metrikytė. -
„Apskritai, ne tik architektai, bet ir visa architektūra tarsi bando spręsti ekologinius Žemės iššūkius naudodama tuos pačius įrankius, su kuriais tas pačias problemas ir sukuria. Kaip pavyzdį galiu pateikti, kad, kovodami su klimato atšilimu, mes daugiau naudojame apšiltinimo medžiagų. Vadinasi, vis tiek kažko daugiau sunaudojame, daugiau pagaminame“, – svarsto architektas Mindaugas Reklaitis.
Kas yra „žmogocentriška“ architektūra? Kokia performatyvios ar/ir kritinės architektūros esmė? Kokios ateities perspektyvos šiai profesijai? Kodėl parodų architektūra ir parodų architektai – jauna specialybė, kurioje jungiasi ir filosofiniai, sociologiniai, antropologiniai aspektai, – turi didesnę perspektyvą sparčiai kintančiame pasaulyje? Apie tai pokalbis su Nacionalinės dailės galerijos architektu ir klasikiniu architektu Mindaugu Reklaičiu.
Ved. Laima Ragėnienė. -
„… Na, ir kodėl pasirinkau tekstilę? Juk iš manęs nei kokia didelė audėjėlė, nei mezgėjėlė. Kai stojau į Vilniaus dailės akademiją, tekstilė kilo „ant bangos”, dėl to ir konkursas buvo dabar nesuvokiamai didelis. Iki šiol neatsakau sau į šį klausimą…”, – svarsto žemės meno kūrėja Greta Kardi-Kardišiūtė, darbuose jungianti autentiškus dzūkiškų divonų raštus, medinius pagaliukus bei gamtovaizdžių kontekstus.
Nuo paauglystės Sąjūdžio mitinguose iki „žemės siuvinėjimo“ savitumų ir tekstilės atgarsių aplinkos meno instaliacijose – pokalbis su Greta Kardi-Kardišiūte.
Ved. Karina Metrikytė -
„Nustebsite, kiek daug internete skelbimų apie parduodamus akvarelės dažų rinkinius, tarp kurių galima išžvejoti vieną kitą pokalbį su akvarelės kūrėjais. Menotyros tekstų dar mažiau… Bet, panašu, grįžta akvarelės laikas – lėtas kūrybos procesas vis labiau patrauklus įvairios informacijos greičio ir gausos nualintam žmogui”, – pastebi dailininkė Saulė Urbanavičiūtė. Kodėl akvarelė vadinama karališku menu? Ką kartu su akvarelės meistryste teko perimti iš tėvo, kurio dirbtuvėje užaugo? Kokia buvo akvarelininkų grupės Aqua 12 tikroji įkūrimo priežastis? Kokie mitai lydi šį žanrą? Pokalbis su dailininke akvarelininke Saule Urbanavičiūte.
Ved. Laima Ragėnienė. -
„Kažkas pastebėjo, kad pankiškų idėjų turiu. Kai pernai su grupe „Iš reikalo” darėm parodą „Kontrabandos sandėliai”, mus pavadino pankų grupe“, – prisimena tapytoja, parodų netradicinėse erdvėse kuratorė Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. Originalių idėjų iniciatorė juokauja, kad tuos objektus, kuriuose vyko parodos, arba sugriauna, arba suremontuoja. O komplikuotos erdvės jau pačios ją susiranda… Apie kuratorystės spąstus ir „kontrabandines“ idėjas – pokalbis su Rasa Noreikaite-Miliūniene.
Ved. Karina Metrikytė -
Skulptorius Arvydas Ališanka, menininko kelią pradėjęs nuo pomėgio piešti dievukus muziejuose ir bažnyčiose, šiandien pasakoja, kad vis dėlto žmogaus forma, dažniausiai jo paties siluetas, yra atspirties taškas jo kūryboje. Nepriklausomybės pradžioje metus praleidęs JAV, dabar prisimena, koks svarbus jam tai buvęs laikas: ne tik gausybė aplankytų miestų, muziejų, galerijų, skulptūrų parkų, bet ir išbandytų naujų technologijų, kurios dar nebuvo pasiekusios Lietuvos. Ar norėjo likti Amerikoje? „Taip, buvo tokių minčių, bet nesigailiu anuomet grįžęs į Lietuvą”, – sako Arvydas.
Kokios skulptoriaus sąsajos su kitais menais? Kokį likimą tradiciniams paminklams „pranašauja” menotyrininkai? Kokios skulptūrų tendencijos ryškėja viešosiose erdvėse? Kodėl jo skulptūras žmonės gali „pasimatuoti” kaip kūno apsaugas? Kas jo kūriniams suteikia interaktyvumo? Nuo dramatiškos giminės istorijos, kūrybinių ieškojimų, skulptūrų Lietuvos miestuose ir miesteliuose iki gamtos stichijoms atsparių meno kūrinių Guandu gamtos parke Taivanyje – pokalbis su menininku Arvydu Ališanka.
Ved. Laima Ragėnienė -
„Kas rytą atsikėlęs ir peržvelgęs vakarykštį scenarijų suprantu, koks esu netalentingas ir kaip viską reiktų naujai perrašyti. Arba pažiūrėjęs bent vieną renginį, suprantu: „Dieve, Dieve, kokių nesąmonių pridariau…“ – sako Lietuvos valstybinių švenčių režisierius, Klaipėdos elingo erdvėse įprasminęs „Skrajojantį olandą“ ir atvėręs Vilniaus 700 metų jubiliejaus Laiko portalą, Dalius Abaris.
Apie sutiktus kūrėjus, formavusius būsimo režisieriaus meninį stilių, tikruosius „universitetus“ ir savitą žvilgsnį į atviras miestų erdves – pokalbis su Daliumi Abariu.
Ved. Karina Metrikytė -
Apie skulptorių Donatą Jankauską-Duonį daugelis sako: o, tai tas, kuris beždžionių skulptūras kuria. Ir iš tiesų, Donatas jų yra sukūręs tiek, kad net pats skaičiaus nepasakytų. Bet jo kūrybos laukas gerokai platesnis: nuo skulptūrų, skulptūrinių objektų, instaliacijų, įvairių meninių akcijų, gatvės meno festivalių iki „Beždžiuonių muziejaus”, kurį menininkas įvardija kaip „savo biblioteką, duomenų banką, idėjų banką, mokslinę bazę”, kurioje jis dirba, kuria tam tikromis kryptimis.
Su Donatu Jankausku-Duoniu kalbėjomės apie mus supančias formas ir erdves, ironiją ir estetiką, kūrybines inspiracijas, iš kurių randasi tęstinės temos ir nauji meno projektai.
Ved. Laima Ragėnienė -
„Kūrybos alkis yra labai didžiulis. Gyvenu kiekvienu darbu. Man svarbu turėti galimybę kurti. Norisi jų daugiau, didesnių ar gilesnių pasirinkimų. Įvairesnių, kad tikrai turėtum iš ko rinktis“, – sako scenografė Neringa Keršulytė.
Jos kūrybinėje biografijoje – dešimtys pastatymų įvairiose teatrų scenose bei kino aikštelėse. Apie profesijos specifiką, draugystę ir darbą su įvairių kartų režisieriais, apie tai, ką itin vertina ir apie ką svajoja, – pokalbis su menininke Neringa Keršulyte.
Ved. Karina Metrikytė -
„Vitražas – tai tiesiog kinetinis menas, jame yra daug judesio, šviesos, optikos efektų. Saulė čia yra esminis dalykas, ir nesvarbu, ar tai spalvoti vitražai, kupini tirštų spalvų, ar tai efemeriški, kokio optinio stiklo vitražai, vis tiek šviesa yra pats svarbiausias dalykas”, – sako vitražo menininkas ir VDA docentas Žydrūnas Mirinavičius.
Kodėl Lietuvos vitražo istorija tokia jauna, nors pasaulio istorijoje vitražas skaičiuoja tūkstantmečius? Kokia lietuviška vitražo mokykla ir kokią įtaką visuomenės raida daro architektūrai ir, tuo pačiu, stiklo menui? Kokia klasikinio vitražo ateitis: sugrįš ar negrįžtamai pasikeis? Apie tai pokalbis su vitražo dailininku Žydrūnu Mirinavičiumi.
Ved. Laima Ragėnienė -
„Kai VDA kūriau magistrinį darbą tema „Socrealizmo meniniai principai kaip vizualinė agitacija“, tai lyginau su tuometiniais pavyzdžiais. Buvo 1998, 1999-ieji... Nes šūkiai iš sovietmečio vėl buvo naudojami reklamose. Pabandžiau lyginti tuos pačius žodžius arba tą patį šūkį kitaip perrašyti. Graudulys toks, kad viskas kartojasi iš praeities. Norisi, kad kažkas būtų naujai, kitaip, būtų kitoks požiūris. Bet….Pirma buvo vieni žodžiai, dabar yra kiti žodžiai, bet retorika išliko”, – sako menininkė Inga Raubaitė.
Apie vaikystės kiemą Kairėnų botanikos sode, neįtikėtiną troškimą pažinti piešimo meną ir posūkį link žemės meno instaliacijų – pokalbis su Inga Raubaite.
Ved. Karina Metrikytė -
Atsakymo galima ieškoti dailėtyrininkės dr. Erikos Grigoravičienės knygoje „Dramblys gabaliukais”, kuri yra „tarsi vadovas po daugiaplanį menininko medijų ir idėjų labirintą”. Gausi dailininko kūrybą pastaraisiais metais koncentruojasi į istorinį laiką, į sovietinių represijų aukas, traumines tautos patirtis. Nuo penkių vaizdinių instaliacijų, tapusių pagrindu trilogijai “Mirties dienoraščiai”, autoriui atnešusių Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2011), iki kito didžiulio projekto (su “tarpinėmis stotelėmis”) “Vaizdų archyvas”. Šiemet ant stalo jau ketvirtoji šio projekto knyga „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946 m.”, o projektas turi apimti 1953 metų, iki Stalino mirties, tai dar 7-ių metų archyvuotų bylų. Klausimas, ar mano gyvenimo užteks? Apie paauglystės Kauną, apie tai, kad „pasaulis sukasi vis kitaip, bet apie tą patį“, apie istorinės atminties paieškas Lietuvos ypatingajame archyve pokalbis su dailininku Kęstučiu Grigaliūnu.
Ved. Laima Ragėnienė -
„Aš suvokiu ir žinau, kad esu gerokai talentingesnis, gabesnis, protingesnis už daugelį. Dėl to man jų negaila ir apie juos aštriai pasisakyti… irgi negaila. Suprantu, jog žmonijos kultūrinį klodą palaiko tradicionalistai, bet progresą jie stabdo. O progreso darytojai yra kūrybingi ir laisvai mąstantys žmonės“, – teigia architektas, tapytojas, skulptorius Vygantas Vėjas Chaladauskas, jau trejus metus gyvenantis „off the grid“ vienkiemyje.
Apie susikurtą respubliką be civilizacijos „in the middle of nowhere“, naujo kūrybinio kelio paieškas ir požiūrį į Užupį okupavusias „ofisines žiurkes“ pokalbis su laisvu menininku Vygantu Vėju Chaladausku.
Ved. Karina Metrikytė -
„Aš manau, kad politika ir ideologija visada darė poveikį kūrėjams. Aišku, yra du menininkų tipai: vieni tai politikai pasiduoda, kartais netgi labai sėkmingai tais dalykais manipuliuoja, kiti laikosi tam tikros distancijos arba bando tai atmesti. Politikai yra viena kasta, bet valdininkai yra dar baisesnė kasta, jie įsivaizduoja, kad menas yra tarsi koks aptarnaujantis personalas, kažkos plakatas, afiša, kad means turi reaguoti į politinius įvykius, juos komentuoti”, – savo požiūrį dėsto menoyirininkas, dailės kritikas dr. Vidas Poškus. Kodėl, jo manymu, Lietuvoje per mažai meno ir kodėl neturime stiprios dailės kritikos? Kaip suderinti savyje VDA muziejaus direktoriaus postą ir laisvo menininko skrydį? Kodėl menas nusvėrė sportą ir jūreivystę? Koks vaidmuo yra pats sunkiausias gyvenime? Apie tai pokalbis su menininku ir menotyrininku dr. Vidu Poškumi.
Ved. Laima Ragėnienė -
„Kūnas – kaip objektas, nes jame galima įžvelgti labai abstraktų, tapybišką peizažą. Kita vertus, yra neišsemiama socialinė kūno standartų tema. Bet kartais norisi kažką kito nutapyti. Kad vėliau kitomis akimis grįžtum prie kūno. Būna, kad parodoje – kūnai, kūnai, kūnai ir… katinas koks nors“, – tapybos darbų motyvus vardija menininkė Elena Antanavičiūtė.
Apie autoportretinius kūrinius, tarsi pro didinamąjį stiklą atveriančius odos klosčių peizažą, kūno kaip abstraktaus gamtovaizdžio reljefą, asimetrijos žavesį ir itin jautrius spalvų potėpius pokalbis su tapytoja Elena Antanavičiūte.
Ved. Karina Metrikytė - Mostrar más
