Episodes
-
Siūlau knygą "How to be well", galvoju apie metabolinį sindromą, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip metabolinis sindromas susijęs su genais ir šizofrenija, depresija, ir dalijuosi būdais, krie gali padėti stabdyti arba mažinti šio sindromo poveikį.
-
Šiandien kalbėjau apie realybę. Šiaip tai turėjo būti pristatymas, bet aš visą man skirtą laiką tik uždavinėjau klausimus, tai gal… mintinė provokacija? Neslėpsiu, buvo neramu, ar nenervinsiu su tokiu "neformatu", bet man atrodo, tikiuosi, kad suveikė taip, kaip galėjo geriausiai.
-
Episodes manquant?
-
Siūlau knygą "Who deserves your love", galvoju, kaip susijęs nuobodulys ir valgymas, dalijuosi tyrimais apie tai, kokias emocijas valgymas iš tiesų slopina, ar nuododžiaujnatys žmonės suvalgo daugiau, kaip su nuoboduliu dorojasi valgantys vaikai ir ar gali padėti įdomus maistas.
-
Važiuojam per skaisčiai geltonus laukus. Mažai kas geriau įkūnija pavasario šėlsmą, kai tiek daug žydėjimo vienoje vietoje - sako pusė mano galvos. Kita pusė dūsauja dėl didelių plotų monokultūrų ir ilgisi vabalų, drugelių, paukščių, sraigių, sliekų ir visos kitos gyvybės. Panašiai liūdnai atrodo atogrąžos sudarytos tik iš tiesių eilių palmių.
-
Pasakoju pie žarnyno ir smegenų ašį, dalijuosi tyrimais apie kvapiąją gardeniją, norą "kažko sūraus", kur yra skonio receptorių ir ar tikrai mankštinantis dega kalorijos.
-
Šią savaitę mane padirgino man nauja mintis - ar būtinai reikia mėgti visus žmones? Nes automatinis mandagumas, paviršutinis humanizmas ir dar kažkokios kitos struktūros iš karto suskato linksėti ir tvirtinti, kad būtinai. Bet pakraštyje kritiškai sublizgėjo ir raginių akinių kraštelis - ar tikrai? Ką reiškia "mėgti"? Pripažinti, kad patinka, vadinasi pritariu, neprieštarauju, atitinka mano vertybes, nuostatas, man kuria džiaugsmo (o turbūt labiau atsipalaidavimo, nes saugumo) jausmą, galbūt mane nustebina - bet maloniai, saugiai, manimi rūpinasi ir man nėra grėsmė. Kažkaip taip?
-
Rekomenduoju Alex Hutchinson knygą "The explorer's gene", svarstau apie planavimo varbą ir reikšmę valgymui, dalijuosi tyrimais apie tai, ar geriau valgyti ryte, ar vakare, ar svarbu pasirinktas mitybos planas, ar paaugliai jau gali naudotis planavimo privalumais, ir ar planavimas turi tamsiųjų pusių.
-
Šiandien kastuvas yra mano burtų lazdelė ir mano katana. Tikslas yra, aišku, gera savijauta, bet šalutinis rezultatas yra ir naujos lysvės visų vaivorykštės spalvų pupelėms, kukurūzams ir moliūgams (negaliu nepabandyti trijų seserų!), o dar kažkur reikės įkurdinti visas kitas fėjas. Apžiūrinėju sliekus ir sraiges, urvelius ir kurmiarausius, vertinu žemės juodumą ir pumpurų dydį. Visos mano Lego detalės yra savo vietose. Mano mintys teka lygiai ir kryptingai.
-
Rekomenduoju George Orwell knygą "Gyvulių ūkis", svarstau vieną iš kliūčių valgyti sveikai - norą valgyti skaniai ir iš maisto gauti malonumą; dalijuosi tyrimais apie valgymo malonumo mechanizmus: apie neurotensiną, apie tai, kaip sąveikauja noras valgyti iš alkio ir siekiant malonumo, ir kaip jie yra vis tik skirtingi ir galiausiai apie tai, kaip būtent persivalgymas, o ne kalorijų perteklius įjungia riebalų kaupimą pilvo srityje.
-
Negaliu pasilenkti pirmyn. Negaliu pasilenkti atgal. Mano dopamino sistema man pakišo kiaulę. Kelis kartus tikrai sakiau, gal net garsiai - viskas, jau pavargau, po žiemos daugiau negaliu, reikia dėti žirkles ir pirštines. Bet vietoj to, nieko nepadėjau - sutvarkiau viską, ką žadėjau atidėti rytojui, ir dabar mano nugara nebeveikia.
-
Rekomenduoju Gretchen Rubin knygą "Secrets of adulthood", samprotauju apie tai, kas vadinama "hanger", dalijuosi tyrimais apie tai, kokius jausmus sukelia pyktis, kaip alkis veikia elgesį, ar pyktis vienintelė emocija kuri siejama su alkiu, kaip alkis veikia emocijų ir elgesio reguliavimą ir kaip smegenys gali supainioti troškimą valgyti su troškimu bendrauti.
-
Žiūrėjau į tą darbą iš anksto vartydama akis ir iš anksto galvodama koks jis bus sunkus. Pasidalinau dalimis. Kadangi šiandien planas buvo to imtis, tai iš pat ryto bekylantį nerimą iš karto nusiunčiau pirštinių ir į darbą. Pirma dalis pasirodė netikėtai greita ir lengva. Na na, pagalvojau - bet jau po to tai bus žiauriai sunku. Na bet ką darysi, ta diena - tai ta diena. Bet nebuvo sunki ir antra dalis, ir net greitesnė, nei tikėjausi. Ne tai, kad nežinočiau ką daryti ar nemokėčiau planuoti. Kas čia dabar darosi, galvoju, šluodama likučius jau viską baigusi. Kas čia ką tik buvo?...
-
Pasakoju apie pagrindines leptino funkcijas, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip su leptinu bendradarbiauja TET2, GLP-1, kas yra hipoleptinemija, ir kodėl norint deginti riebalus, valgyti būtina - o taip pat, ką dar reikia daryti.
-
Savaitės pabaiga, pradedu atidėti nebaigtus ir uždarinėti baigtus darbus. Valausi alyvuotas rankas, veidrodyje apžiūrinėju suodiną veidą, klijuoju naujus pleistrus ant nutrintų pirštų, kabinu savo jau visų spalvų kombinezoną ant kabliuko ir užrakinu didžiuliu raktu vartus. Įsivaizduojamai. Nes tikrai dažnai atrodo, jog dirbu mechaniniame servise. Ne dėl to, kad mano patinka benzino kvapas. Dėl to, kad žmonės ateina remontuoti kitų.
-
Rekomenduoju Olgos Khazan knygą “Me, but better”, pasakoju apie tai, kaip badavimas gali tapti varžybomis, dalijuosi tyrimais apie Anoreksija sergančiųjų smegenų aktyvumo ypatumus, kitokį ateities ir dabarties vertinimą, gal netikėtą išmokto darbštumo vaidmenį anoreksijoje, ir ieškau atsakymo ar anoreksijos grupei labiau būdinga nenuleisti rankų.
-
Ką darysi, vėl laikas rašyti apie nerimą. Didelį, slogų, tirštą, lendantį už apykaklės ir graužiantį akis. Esame įpratę nemėgti nerimo, nors to jis nė kiek nenusipelnė. Jis piktas tik tada, kai mes jo neklausome. Nieko, visiškai nieko nevyksta be reikalo mūsų per tūkstančius metų optimizuotoje galvoje. Nerimas verčia veikti, ieškoti, sužinoti - o pakeliui dar ir pripažinti, kad kažko nežinome, ir galiausiai pasimatuoti mintį "o kas, jeigu tai, ko nežinau, man įkąs?".
-
Rekomenduoju Abigail Shier knygą “Bloga terapija. Kodėl vaikai nesuauga”, pasakoju apie psitikėjimą savimi (arba "self-efficacy") valgymo klausimuose, dalijuosi tyrimais apie tai, kaip pasitikėjimas avimi kitose srityse persikelia į valgymo sritį, kiek čia gali padėti informacija ant maisto pakuočių ar tiesiog papildoma informacija, ar svarbu, kokie konkrečiai žodžiai yra naudojami ir iškėlusi pirštą tvirtinu, kad svabiau ne žinoti, o veikti.
-
Nesakau, kad kartais mano mintys skamba lyg būtų tariamos kitų žmonių balsais, nors tikrai taip atrodo. Paskutinėmis dienom mintis daigsto žodis "bendrystė". Kaip gebėjimas būti kartu, sutarti, susijungti. Suprantu, kad būnant kartu, kažkurios dalies savęs tenka atsisakyti, nes bendrystės receptoriams reikia vietos. Bet apie kitą dalį - man atrodo - mes galvojam per retai. Užtat kiek tame santykyje, tame ryšyje mes sukuriam! Tokių dalykų, kokių patys sau niekada ir nesukurtume, Yra dalykai, kurie būdingi tik santykiui, tik erdvei tarp žmonių. Taip, kaip niekad negalėsi graužti sau alkūnės - taip niekad negalėsi pažiūrėti į save iš šono taip, kaip atsispindi nuo kito žmogaus.
-
Rekomenduoju Susan Cain knygą "Tyla", samprotauju apie maisto sprendimų psichologiją, kaip ilgalaikis stresas veikia sprendimų teisingumą, ar reikšmingai padėtume Žemei, pakeitę savo valgymo sprendimus, kaip nusprendžiame, kad kažką galime laikyti maistu ir kai aplinka mus timpteli prie vieno ar kito sprendimo.
-
Visi dorojamės, kam kaip išeina. Ramu, matyt, tik tiems, kurie nieko nematė, arba tiems, kurie nieko nesuprato. O šiaip sumaišties, nerimo, sunkumo, nevilties - nors kirvį kabink, nors šaukštais semk, nors vežimais vežk. Man sunku suprasti, kaip tiek galima pakelti, bet akivaizdu, kad galima. Gal, kai jau pamatei tai, kas iš tiesų baisu - tuštumas, griuvėsius, mirtis ir žaizdas - tai kitkas nebėra ir nebegali būti nei sunku, nei baisu? Man taip pat neaišku, kaip nėra akivaizdu, jog kai ateini ne vienas - tai bijai ateiti vienas? Kai tildai - tai negali pakelti išgirsti tai, kas bus pasakyta? Kai badai pirštais - tai mintyse kauniesi su tuo, kuris atrodo stipresnis, bet išoriškai visi tai ir mato, kad nesijauti stiprus?
- Montre plus
