エピソード
-
Daugelis apie Musninkų miestelį išgirdo, kuomet čia, Širvintų rajono užkabaryje, kavinę pavadinimu „Cafe Muse" buvo atidaręs prancūzas Vincentas Degeorge. Žmonės net iš didmiesčių traukdavo čia jaukiai pasibūti ir kruasano, kepto tikro prancūzo, paragauti. Tačiau pernai Vincentas iš Musninkų išsikraustė, o kavinę uždarė.
Misiją skleisti gero maisto kultūrą iš Vincento perėmė jauna šeima - Rygaudas ir Gintarė Guogiai, prieš pusę metų kitapus gatvės atvėrę „Musės krautuvėlės" duris. Tai - parduotuvėlė, prekiaujanti vietinių ūkininkų ir kūrėjų produkcija, lokaliu, švariu ir ekologišku maistu. Apsigyvenusi Musninkuose, pora pasigedo tikro, kaimiško maisto, tad galiausiai patys ir pradėjo tokiu prekiauti. „Pasižiūri duonos sudėtį, o ten - keliolika ingredientų, visokie bulvių krakmolai, kam tos bulvės duonoje? Jų ten tikri neturi būti“, - sako Rygaudas.
Su parduotuvėlės savininkais kalbėjomės apie gerų produktų paieškas, vietinio maisto privalumus, apie jo gamybos skirtumus. „Tarpukariu čia pat, Musninkuose būdavo maisto turgus, kur suvažiuodavo vietiniai augintojai, visi vieni kitus pažinojo, žinojo kas skaniausiai duoną kepą, o kieno grietinė geriausia, kodėl gi neatkūrus šių tradicijų?" - įsitikinę Guogiai.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Lėto maisto kultūros laidose susiduriame su pamišusiais maisto kūrėjais, kurie nepaliaujamai laužo galvą mėgindami sukurti kokybišką, ekologišką, bet tuo pačiu ir įdomų bei skanų gaminį. Išmokti užauginti ir pagaminti gerą produktą, vėliau jį dar ir parduoti pragyvenant iš savo veiklos - didelis iššūkis. Tačiau juk turime mokymo įstaigas, kurios gauna didelį finansavimą, kad ugdytų specialistus, sugebančius auginti, gaminti bei vykdyti ūkinę veiklą. Kalbėdami su šios dienos pašnekovėmis nuolat svarstėme, kur maisto entuziastų ir akademinės bendruomenės atstovai galėtų susieiti ir dirbti išvien. Taigi, šiandien nusprendėme aplankyti mokyklą, kurioje ruošiami specialistai labai glaudžiai susiję su maisto auginimo ir gaminimo technologijomis.
Vykome į Alantą, kur įsikūrusi viena pažangiausių Lietuvoje į žemės ūkį ir maisto gamybą orientuota technologijų ir verslo mokykla. Čia turėjome tikslą išsiaiškinti, kokia linkme juda profesinis mokymas Lietuvoje, maisto auginimo ir gamybos srityje. Su mumis kalbėjosi Alantos technologijų ir verslo mokyklos projektų vadovė Justina Levenauskienė, profesijos mokytoja Margarita Jankauskienė ir profesijos mokytoja ir ūkio administratorė Vida Šeikienė.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
エピソードを見逃しましたか？
-
Vienkiemyje prie Alantos įsikūręs tikrų tikriausias šokolado fabrikas. o tiksliau, kaip jo savininkas Justinas Duchovskis sako, - šokolado manufaktūra.
Justino pažintis su šokoladu pradėjo jau daugiau nei prieš 10 metų. Dirbęs su keliais iškirtinio šokolado gamintojais, Justinas prieš keletą metų nusprendė išsikraustyti į kaimą ir atidarė nuosavą šokolado manufaktūrą „Beaningful". Nusprendęs sukurti savitą skonių ir kokybės standartą, jis nėrė į šokoladinius eksperimentus.
Justinas apie šokoladą, atrodo, žino viską. Nuo šio gardumyno atsiradimo istorijos iki kakavos pupelių augimviečių specifikos. Su šokolado meistru aptarėme visą šokolado gaminimo procesą nuo pupelės iki plytelės. Svarbiausia, konditeris mums ne tik atsakė į klausimą kuo skiriasi tikras, kokybiškas šokoladas, nuo paprasto, pramoninio gaminio, bet ir leido skirtumą pajausti praktiškai, ragaujant šį kakavmedžio vaisių delikatesą.
„Vaikystėje mus apgavo, kad juodasis šokoladas turi būti kartus“, - tvirtina Justinas, savo gaminamam šokoladui subtiliai suteikiantis nostalgiškų lietuviškų skonių - serbentų, medaus ir net grietinės natas
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Pirmoji 2025 metų „Lėto maisto kultūros“ laida - tarsi gyvatė, išsinėrusi iš pirmųjų savo metų Lietuvos radijuje odos, aptarė prabėgusių trisdešimties pokalbių maratoną. Praeitų metų laidų ciklas po kokybiško, ekologiško ir skanaus maisto pasaulį suteikė įdomias radijo kelionių patirtis ne tik klausytojams, bet ir sukrėtė laidos vedėjų Pauliaus ir Simonos pasaulėžiūrą. Todėl atsisveikindami su 2024 metais, jie nusprendė aptarti kurybinio proceso eigoje sukauptą patirtį.
Šioje laidoje jos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė aptarė, kaip kilo poreikis ir idėja kurti pokalbius lėto maisto temomis. Aptarė laidose skambėjusias temas ir kalbintus žmones. Pasakojo, kaip pašnekovų istorijos keitė vedėjų gyvenimą, kokius lėto maisto kūrėjų patarimus Paulius ir Simona pritaikė savo kasdienybėje.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Šventės artėja į pabaigą, beliko uždėti paskutini akcentą - sutikti naujuosius metus taip, kaip norėtumėte, jog tęstųsi visi 2025 m. Prieš šaunant fejerverkus, puiki proga pagalvoti, kas praeitais metais buvo gerai, o ką norėtume pakeisti. Paskutinėje metų lėto maisto kultūros laidoje su dietologu Edvardu Grišinu kalbėjome apie maisto kultūrą ir ją lydinčius valgymo įpročius. Su Edvardu išsiaiškinome prie šventinio stalo kylančius iššūkius ir kas padėtų su jais tvarkytis. Gilinomės į valgymo kultūrą ir kaip ji veikia mūsų sprendimus. Aptarėme žinias, kurių prireiks šiuolaikinei visuomenei ieškant kelio sveikesnės mitybos link.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Statistinis lietuvis išmeta trečdalį savo gyvenimo“, - sako nemokamo gyvenimo būdo propaguotojas Sandrius Ungurys. Pašnekovas jau 9 metus neperka maisto parduotuvėse, o jį susirenka prekybcentrių konteineriuose ir sako, kad gyvena geriau negu standartinis pilietis. Kadangi buvo sunku patikėti, nusprendėme kartu su Sandriumi leistis į nuotykį ir pasižvalgyti po sostinės prekybos centro konteinerį. Radiniai pritrenkė - kepiniai dar minkšti, nesudžiūvę, vaisiai ir daržovės išmesti pakuotėmis, dauguma - ne ką prastesnės išvaizdos nei lentynose. Visko mums aprodyti Sandrius nespėjo - buvome išprašyti apsaugos, bet bendras vaizdas akivaizdus - iš parduotuvės konteinerio prasimaitinti tikrai pavyktų. Sandrius pasakoja, kad maistą rinkti parduotuvių konteineriuose pradėjo Skandinavijos šalyse, tačiau prieš 3 metus grįžęs į Lietuvą suprato, kad ir pas mus situacija jau ne ką prastesnė. Su Sandriumi kalbėjomės apie maisto švaistymo problemos mastą, diskutavome apie priežastis. Aptarėme Lietuvos parduotuvių darbuotojų kultūrą ir ką apie mūsų šalį sufleruoja didėjantys išmetamo maisto kiekiai. Pabandėme įsivaizduoti sunkumus, kuriuos kuria besaikis mūsų vartojimas.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Šį kartą laida jus nukels į musulmonų-sunitų bendruomenės namus, kur mus pasitiko Zita Milkamanovič. Pasipuošusi tradiciniais totorių drabužiais, pašnekovė pakvietė prisėsti gurkštelti tradicinės totoriškos kavos. Zita rūpinasi tradicinių Lietuvos totorių patiekalų išsaugojimu, puoselėjimu, organizuoja patiekalų gamybos edukacijas ir dalinasi gamybos patarimais.
Nors kulinariniu paveldu Zita susidomėjo ne taip ir seniai, ji mums atskleidė kokie yra totoriški apeiginiai patiekalai, iš ko gaminama totoriška chalva be riešutų ir kaip tradiciškai statinėje vytinama žąsis. Šį patiekalą Zita atkūrė iš senolių pasakojimų, nors kadaise tai buvo vienas pagrindinių Lietuvoje gyvenusių totorių patiekalų, taip žąsies jau kurį laiką niekas nebegamino.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Instagram platformoje pastebėję Ritą Karčiauskienę, linksmai ir su dideliu užsidegimu pasakojančią apie savo gaminamą produkciją, iškart supratome, kad ši moteris verta atsidurti mūsų laidoje. Jos atvirumas ir nuoširdumas įkvėpė ir mus pačius drąsiau dalintis savo darbas. Rita, net būdama vyresnio amžiaus, išdrįso sukurti verslą ir gaminti įvairiausius maisto produktus iš to, ką teikia Lietuvos gamta. Tai - žolelės, spygliai, įvairūs žiedai ir mus labiausiai mus nustebinę cukatai iš kankorėžių. Taip, iš kankorėžių, tų pačių, nuo mūsų kraštuose augančios pušies.
Rita papasakojo, kaip jai kilo šio neįprasto gaminio idėja bei kaip svarbu pasitikėjimas savimi susiduriant su sunkumais. „Artimieji netikėjo, vyras juokėsi, ne vieną puodą sugadinau, bet aš tvirtai žinojau - man pavyks“, - nelengvą pradžią prisimena moteris.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Biochemikė Rūta Lukenskienė su vyru Česlovu Ukmergės rajone, Veprių kaime, įkūrė „Lukenskų namus“, kur po vienu stogu dera avangardinio meno ir kulinarinio paveldo studija. Kol vyras derina ūkišką gyvenimo būdą su menine kūryba, moteris mokslines žinias sujungė su tradicinės virtuvės archajiškumu ir mistiškumu.
Pokalbiui prisėdome Rūtos studijoje, primenančioje alchemijos laboratoriją, kur šiuolaikinė orkaitė dera su senoviniu duonos pečiumi, o lentynose gausu prieskonių, raugalų, sūrimų ir užpiltinių. „Mano veikla - tai paminklas prosenelėms, kurios buvo labai intelektualios. Nieko neturėdamos išsprendė tiek daug problemų ir taip išradingai gamino. Dėl jų pastangų mes dabar gyvename gausoje“, - sako Rūta.
Taikydama savo mokslines žinias ir įsigilinusi į tradicinius gaminimo būdus, pašnekovė dalinasi senoviniais maisto receptais bei gaminimo technikomis. Pašnekesį pradėję nuo kopūstų rauginimo subtilybių, aptarėme ir mikroorganizmų pasaulio niuansus bei raugintų produktų svarbą šiuolaikiniam žmogui.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Giedrius Vilpišauskas - žinomas maisto tinklaraštininkas, knygos „Virtuvės užkariavimo menas“ autorius, išstudijavęs LDK kunigaikščių pirkinių sąrašus, nutarė atkurti viduramžius menančius patiekalus. Susitikome Giedriaus virtuvėje, kur mūsų viešnagės metu baigė troškintis ėriuko kaklas. Patiekalui gaminti naudoti ingredientai, tikėtina, galėjo būti valgomi XIV a. Lietuvoje. Kalbėjomės apie maisto produktus, kurie galėjo būti valgomi Kunigaikščio Jogailos ir jo žmonos Jadvygos rūmuose. Aptarėme mėsos troškinimo šamotiniame puode subtilybes bei tradicinę Lietuvos virtuvę, jai būdingus bruožus ir specifiką. „Norėtųsi, kad ingredientai būtų užauginti 50 km spinduliu, tai būtų didelis žingsnis link to, ką galime vadinti Lietuviška virtuve,“ - sako pašnekovas.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Mūsų ryšys su natūraliu maistu yra visiškai nutrūkęs" - sako Lietuvos lėtojo turizmo asociacijos prezidentė Henrieta Miliauskienė. Šia tema įrašėme jau daugybę pokalbių, tačiau vis dar dažnai tenka aiškintis, kas gi tas lėtasis maistas ar lėtasis turizmas.
Lėtas, arba angliškai slow, - tai judėjimas, prieš tris dešimtmečius prasidėjęs Italijoje, kai aktyvistas Carlo Petrini 1986 m. inicijavo protestą prieš greito maisto restorano atidarymą „Piazza di Spagna” aikštėje Romoje. Ši iniciatyva, prasidėjusi nuo pagarbos maistui, išsiplėtė į visas gyvenimo sritis ir tapo judėjimu skatinančiu dirbti, mokytis ir ilsėtis darniau: atsakingiau keliauti, rinktis sveiką, natūralų maistą, gerbti tradicijas, krašto autentiką.
Kurdami savo laidos koncepciją buvome susipažinę su lėto gyvenimo pasaulėžiūra, todėl nusprendėme, kad šis žodis geriausiai atspindi kokybišką, darnų ir atsakingą požiūrį į maistą. Labai džiaugiamės pagaliau gavę progą pasikalbėti su žmogumi, kuris lėtojo gyvenimo koncepcija domisi jau daugybę metų.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Dzūkų Magyras" - tai šeimos kepyklėlė, įsikūrusi Lazdijų savivaldyvėje, Laibagalių kaime. Kepyklėlės savininkas Valius Čepanonis, trisdešimt metų dirbęs sostinės restoranų, viešbučių ir kavinių virtuvėse, grįžo į savo gimtąjį kaimą, kur pradėjo nuosavą konditerijos verslą.
Su Valiumi kalbėjomės apie kokybiško skanėsto paslaptis: nuo įdomaus recepto, gerų produktų pasirinkimo iki meilės savo darbui. Kepėjas pripažįsta, kad negali sau leisti „kirsti kampų“, nes, siekdamas kokybės, privalo tiksliai laikytis recepto ir negali praleisti nė vieno gamybos punkto ar produktų pakeisti pigesniais.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Viešėdami Dzūkijoje privalėjome apsilankyti Lietuvos sveikatingumo mekoje - Druskininkuose. Čia su mumis pasikalbėti sutiko biologas, kineziterapeutas, sveikos gyvensenos konsultantas Gediminas Grigelis.
Gediminas sako, jog turbūt nėra tokio maisto produkto, kurio jis nebūtų bandęs surauginti, - juk gerosios bakterijos ir jų išskiriami fermentai ne tik papildo organizmą mikroelementais, bet ir palengvina virškinimą.
Sveikos gyvensenos konsultantas laidoje dalijasi ir keletu rauginto maisto receptų, kuriuos pats labai dažnai naudoja savo buityje, ir tvirtina, kad tai - jo jaunatviškumo paslaptis. Tačiau pokalbio su Gediminu kviečiame klausyti ne kaip sveikatos gido ar receptų laidos, o kaip kelionės į fermentuoto maisto pasaulį ir išgirsti, ką apie lėto maisto kultūrą atskleidžia mikroorganizmų karalystė.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Dizaineriui Vytautui Briedikiui, maisto gamyba – hobis. Tačiau gaminti jam sekasi taip gerai, kad neretai restoranai prašo gurmano paslaugų. Tačiau, restorano šurmulys Vytautui tapo per daug triukšmingas ir prieš dešimt metų, palikęs sostinę jis atsitraukstė į mažą Viršurodukio kaimą Džūkijos miškuose. Ten, savo maisto eksperimentais Vytautas vaišina draugus ir pažįstamus. Su pašnekovu kalbėjomės apie fermentuotà juodąjį česnaką, korejietiškas morkas ir kimchi. Bet Vytautas pripažįsta, kad labiausiai jam patinka gaminti mėsą ir yra išbandęs viską: nuo greit keptuvėje paruošiamo "steiko" iki šalto rūkymo anties krūtinėlės. Net rūkyklą jis pasistatė pats, kad išpildytų savo gurmaniškas idėjas. Kulinaras, paklaustas kokiu patiekalu labiausiai didžiuojasi, sako kad yra iškepęs skaniausią Lietuvoje kebabą.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Praeitą savaitę mūsų kalbinti sūrininkai užmezgė labai gražų ryšį su čia pat, Dzūkijos regioniniame parke apsigyvenusiais vištų augintojais Pauliumi ir Julija Mazūrais, įkūrusiais ūkį „Lapė už tvoros“. Mažiems ūkininkams tarpusavio pagalba ir supratingumas labai svarbu. Todėl visų pirma norėjome papasakoti apie šią draugystę. Mazūrų vištoms labai tinka gyventi šalia sūrininkų karvių - jų patręštoje žemėje veisiasi paukščių mėgiami vabaliukai. Taip pat paukštininkai vištas girdo nuo sūrių gamybos liekančiomis išrūgomis, kurių čia netrūksta.
Paulius ir Julija į kaimą išsikraustė ir vištas pradėjo auginti parduotuvėse pasigedę kokybiškų kiaušinių. Pradėję nuo 10-ties, dabar augina per 700 vištų. Kalbėjomės apie vištų lesalą ir kokį įtaką jis turi kiaušinio skoniui bei savybėms. Sužinojome būdą, kaip atpažinti, ar į vištų lesalą nepridėta dažiklio, padarančio kiaušinio trynį ryškesnės geltonos spalvos, bei kokiomis sąlygomis auginamos skirtingais numerėliais pažymėtus kiaušinius dedančios vištos. Taip pat aptarėme mažų ūkių problematiką, kodėl net gamindamas kokybišką brangesnį produktą sunkiai gali iš to pragyventi?
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Praeitą laidą rengėme Prancūzijoje, vyndarių šeimoje, pas kurią kasmet važiuojame padėti nuimti vynuogių derlių. Grįžę į Lietuvą norėjome pratęsti šią patirtį, todėl sumanėme Prancūzijos paieškoti Lietuvoje. Dar vasarą keliaudami lėto maisto takais atradome vietą, kur gaminamas brandintas sūris pagal prancūziškus standartus.
Taigi, nusprendėme ne tik juos aplankyti, bet ir gavome progą patirti sūrininko gyvenimą. Keliavome į Kabelių kaimą, kur įsikūrusi sūrinė „Varinis puodas“. Sūrininkas Giedrius Tėvelis čia jau dešimtmetį gamina sūrį iš nepasterizuoto gyvo pieno, brandina nuo trijų mėnesių iki dvejų metų, todėl rezultatas visada truputį kitoks, savitas, intriguojantis.
Viešnagės metu užfiksavome sūrių gamybos procesą nuo karvių pamelžimo iki produkto kelionės į brandyklą.
Giedrius šiuo metu ūkininkauja su sūnumi Luku, todėl su jais kartu keliavome per sūrių gamybos stoteles ir kalbėjomės apie sūrių gamybos niuansus, džiaugsmus ir sunkumus.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Laida keliasi į Prancūziją. Šis epizodas mums - labai ypatingas ir brangus. Kai teikėme LRT RADIJUI pasiūlymą rengti „Lėto maisto kultūros“ laidą, jos aprašymą pradėjome taip: prieš keletą metų, keliaudami po Prancūzijos kaimus, pamilome šalies maisto kultūrą.
Šiais metais vėl vykome į Prancūziją, keliavome skinti vynuogių į Beujolais regioną, todėl turėjome puikią progą parengti laidą iš vietos, kurioje prasidėjo mūsų meilė geram maistui.
Ši laida - tai pasakojimas iš Beujolais regiono, Lantingnie kaimo, kur įsikūrusi Collonge šeima. Tai šeštos kartos vyndariai. Šiuo metu čia prasidėjęs didysis vynuogių skynimas, vadinamas Vandanges. Tai metas, kai prinoksta vynuogės ir ateina laikas jas skinti. Beujolais yra vienas iš nedaugelio regionų, kur šis darbas vis dar atliekamas rankomis.
Prie prietų stalo kalbiname ūkio šeimininką Mathieu ir jo mamą, Florance, kuri su keletu pagalbininkų, darbininkams gamina gamina maistą. Domimės apie prancūzų valgymo tradicijas, spalvingą šios šalies maisto produktų įvairovę bei iššūkius, kurie atsiranda norit skaniai ir sočiai pamaitinti 30 darbininkų, daugiau nei dešimt dienų tavo ūkyje skinančių vynuoges.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Genovaitė Sakalauskienė ekologiškai ūkininkauja jau daugiau nei dešimtmetį. Jos ūkį labiausiai garsina uogų gaminiai, kurie geriau žinomi „Genutės uogainės“ pavadinimu. Genutę pažįsta daugelis sveiko maisto mėgėjų, nes moteris ne tik pati augina ir gamina ekologišką produkciją, bet ir savo žiniomis noriai dalinasi pačios organizuojamuose įvairiuose festivaliuose ir renginiuose.
Su ūkininke aptarėme uogų auginimo ir perdirbimo subtilybes. Genutė tvirtina, kad jai svarbu ne tik išvirti skanią uogienę, bet ir reabilituoti šio maisto produkto reputaciją visuomenėje, kurioje žodis „cukrus“ tapo keiksmažodžiu. Genutės užsidegimas užburia, kalbantis susidaro įspūdis, kad apie uogas moteris žino viską
Šiame ūkyje netrūksta eksperimentų: šilauogės auga miške, braškės dera rugsėjo mėnesį, gaminama speciali uogienė vaikams - visiškai be pridėtinio cukraus. Moteris nuolat ieško, eksperimentuoja ir kuria naujoves. Apie tai ir kalbėjomės šioje laidoje.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Duona prasideda nuo grūdo, kurį reikia užauginti, sumalti ir tik tada galima kepti. Vadinasi, iš kepalo turi išgyventi ūkininkas, malūnininkas ir kepėjas. Šios laidos metu išgirsite apie duoną, kuri kapama lietuviškos ir prancuziškos bendrystės dėka. Laidos pradžioje lankėmės Lazdijų rajone, kur ūkininkė Agnė Juknevičienė augina ekologiškus rugius ir čia pat vietoje juos mala akmeninėmis girnomis. Po trumpo pokalbio su ūkininke, vykome į Vilniaus rajoną, kur kepykloje „Tikra duona“ lietuvišką duoną su prancūzišku dūmu kepa vilnietė Ula Zaleskytė ir prancūzas Thomas Divier. Duoną jie kepa tik iš ekologiškų, Lietuvoje augintų miltų, nenaudoja cukraus, konservantų, mielių, saldiklių, salyklo, dažiklių ir kitų priedų. Tešlą minko rankomis senovinėje geldoje. Thomas ir Ulos klausėme: kodėl prancūziškai lietuviška šeima nusprendė savo verslą pradėti Lietuvoje.
Kalbėjome apie ekologiškos duonos kelią, kuris sudėtingas, bet labai svarbus ir prasmingas. Aptarėme pagarbą ne tik maistui, bet ir žemei kurioje jis auga. Thomas sako, kad kai mūsų nebebus - liks žemė, kurią perduosime savo vaikams, todėl svarbu ja rūpintis. Šis tvarus požiūris - teisingos maisto kultūra pagrindas.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Šiandien lėto maisto kultūra keliasi į mišką. Vaikščiodami Rūdiškių miške kabėjomės su grybų pasaulio eksperte, edukatore ir tinklaraštininke Aurelija Pluke. Susidomėjusi kepurėtaisiais, mergina baigė mikologijos kursą VU Gamtos mokslų centre, o atrastomis grybų pasaulio istorijomis ėmė dalintis socialiniuose tinkluose, kur jos pomėgis susilaukė nemažo susidomėjimo. Aurelijos hobis vaikščioti po mišką, fotografuojant grybus, ir ieškoti apie juos informacijos knygose ir internete tapo viena pagrindinių jos veiklų.
Pasak Aurelijos, Lietuvoje atpažinta bei pavadinta apie 7000 grybų rūšių, o didžiojoje Lietuvos grybų knygoje šiuo metu aprašyta tik 750.
Su Aurelija kalbėjomės apie grybų karalystės įvairovę, keistas jų formas bei augimo būdus, taip pat - apie mažai pažintas šio miško turto maistines savybes. Sužinojome apie grybo vaidmenį miške ir kodėl be grybų joks kitas organizamas negalėtų egzistuoti. Aptarėme paruošimo būdus ir kaip juos iškepti išsaugant stipriausią skonį bei aromatą.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis - もっと表示する
