エピソード
-
Biodinaminė žemdirbystė - ekologiškos žemdirbystės forma, kai siekiama sukurti subalansuotą ir savarankišką ūkį. Ūkininkaujant biodinamiškai gyvūnai, augalai, dirvožemis ir žmogus veikia kaip visuma, visos grandys priklauso viena nuo kitos. Pasitelkiami specialūs biodinaminiai preparatai, naudojamas ir specialus kalendorius, kur nurodomi tikslūs sėjos, derliaus nuėmimo bei kitų darbų laikai, remiantis mėnulio ir planetų ciklais. Lietuvoje toks ūkininkavimo būdas taip pat populiarėja, o vienas didžiausių biodinaminių ūkių mūsų šalyje - Kristinos ir Arūno Martinėlių ūkis.
Martinėliai atskleidė ne tik biodinamiškai auginamos jautienos auginimo subtilybes, bet ir skirtingai auginamų galvijų mėsos skirtumus bei darnaus ūkininkavo metodų įtaką maisto kokybei ir skoniui.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis. -
Pirmieji pomidorai Lietuvoje pradėti auginti dar XVIIIa., tačiau išpopuliarėjo daug vėliau, o prie jų išpopuliarinimo labai prisidėjo pirmoji ponia Sofija Smetonienė.
Šiais laikai pomidorų veislių tiek daug, kad sunku nuspėti, kokius pomidorus anuomet valgė pirmoji ponia. Senąsias pomidorų veisles auginti Lietuvoje vis dar nėra labai populiaru, o jų išsaugojimu rūpinasi daugiausiai privatūs sėklų kolekcininkai. Jurgitą Grigaitę daug kas vidina pomidorų kolekcininke, jos kataloge - daugiau nei 70 paveldinių, iš močiučių perimtų, Lietuvoje nuo seno augintų veislių.
Seniausiai, iš kartos į kartą perduotai lietuviškų pomidorų veislei - šimtas metų. Pomidorų sėklų Jurgita turi visokių: nuo balkone puikiai augančių „dwarf“, iki nesustabdomo augimo ir iki 5 metrų išsikerojančių milžinų.
Ką galime laikyti paveldine daržovių veisle? Kuo viena pomidorų veislė skiriasi nuo kitos? Kokie auginimo metodai šiai daržovei suteikia geriausią skonį? Kaip skirtingi pomidorai gali ir turi būti valgomi? Apie visa tai - pokalbyje su lietuviškų paveldinių pomidorų veislių kolekcininke Jurgita Grigaite.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
エピソードを見逃しましたか？
-
Kadangi pavasarį mums paprastai trūksta vitaminų ir mineralų, nusprendėme paieškoti lengviausių būdų jų gauti. Šios lėto maisto kultūros kelionės metu leidomės į pusrūsį Antakalnio mikrorajone Vilniuje, kur patekome į vertikalų ūkį. Čia auginami mikrožalumynai - jauni, vos pirmą lapelį išauginę daržovių ūgliai.
Ūkio įkūrėjas Martynas Adomaitis pasakojo, jog turėjo parduoti motociklą ir garažą tam, kad šis ūkis mieste atsirastų. Su Martynu kalbėjome apie mikrožalumynų auginimo subtilybes, o pabaigoje išgirdome ir tris receptus, kuriais galime paįvairinti kasdienę savo mitybą.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Kimčiai - korejietiškas daržovių rauginimo būdas, užkariavęs lietuvių širdis. Meistriškumo reikalaujantis patiekalas taip išpopuliarėjo, kad Vilniaus Halės turguje buvo surengtos pirmosios Lietuvoje geriausių kimčių varžybos. Varžybos sulaukė daugiau nei dvidešimties dalyvių iš visos Lietuvos ir net užsienio. Varžybų organizatoriai - gastrobaro Chaosai savininkas Mindaugas Karosas ir menininkė Aušra Konrad tokio susidomėjimo visai nesitikėjo ir tikina, kad renginio metu pagaliau pamatėme, kokia nuostabi kimčių mėgėjų bendruomenė yra Lietuvoje. „Galvojome, kad varžybose dalyvausime dviese, o finale dalyvius vos sutalpinome. Šiuos žmones aš matau gatvėje ir nė nenumaniau, kad jie - kimčių mėgėjai“, - sako varžybų organizatorius Mindaugas Karosas.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Sula - tai gyvasis vanduo, neturėjęs sąlyčio su jokiais metaliniais vamzdžiais. Dabar pats metas jos gerti į valias ir stiprinti po žiemos nusilpusį organizmą”, - sako žinomas žolininkas Ramūnas Daugelavičius. Su Ramūnu susitikome prie jo sodybos Anykščių rajone, kur kartu keliavome leisti beržų ir klevų sulos. Ramūnas išdavė, jog klevų sulą leisti galima pradėti kai aplink kamieną pradeda tirpti sniegas, o dienos truputį sušyla. Nors klevų sulos sezonas jau į pabaigą, tuojau šis gyvasis vanduo pradės bėgti ir iš beržų. Žolininkas pataria klevų sulą suvartoti iš karto, o štai beržų sula - tinkama laikyti ilgiau ir gerti vasarą.
Nuo seno žmogui sula buvo ne tik svarbus pavasario gėrimas dėl jos maistingumo, bet turėjo vietą ir mitiniame pasaulėvaizdyje. Laidoje išgirsite ir ištraukas iš kelių knygų: apie sulą ir jos mitologines prasmes rašoma senuosiuose indėnų pasakojimuose, knygoje „Stumbražolių pynimai”, o garsioji lietuvių žolininkė Eugenija Šimkūnaitė smulkiai aprašo ir sulos medicinines savybes.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Lietuvoje kava pradėta gerti XVIII- XIX amžiuje, tačiau nuo seno populiariausios buvo šaknų kavos,”- sako istorikė Viktorija Gorbatenko. Šiais laikais esame nusiteikę įvairius skrudintų šaknų bei sėklų gėrimus, kurie nėra gaminami iš kavos pupelių, vadinti kavos pakaitalu. Dar gajus atsiminimas iš sovietmečio, kai į kavą buvo maišomi cikorijos šaknų milteliai - tik tam, kad sumažinti šio gėrimo kainą. Tačiau galbūt skrudinti gėrimai, turintys savitą skonį, aromatą bei gausybę įvairių maistinių medžiagų, nusipelno vietos lentynoje šalia tradicinės kavos?
„Bioarcheologiniai duomenys rodo, kad mūsų kraštuose žmonės nuo seno labai intensyviai vartojo laukines šaknis - varnalėšas, kiaulpienes, taip pat ir giles, nes jos - ypatingai maistingos,”– pasakoja istorikė, „Dvaro Kavų“ įkūrėja Viktorija Gorbatenko. Su pašnekove aptarėme gilių, morkų, miežių, kiaulpienių, varnalėšų kavų praeitį: kaip ir kodėl jie buvo vartojami seniau. Sužinojome apie šių gėrimų išskirtinumą bei maistines savybes. Bei išgirdome, kodėl šios netradicinės kavos nuo seno buvo vartojamos mūsų kraštuose.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Aleksotas - Kauno miesto dalis kairiajame Nemuno upės krante. Čia 1996 metais Pranciškus Jakubauskas ėmė teikti grūdų malimo paslaugą. Tuomet daug žmonių vis dar augino grūdus, todėl čia atvydavo jų susimalti. Šalia esantis Aleksoto turgus sutraukdavo būrius žmonių, todėl malimo paslauga buvo reikalinga ir greitai įgijo Pranciškaus malūno vardą. Vėliau į verslą įsitraukė ir Pranciškaus vaikai, o dabar pagrindiniu smuiku griežia malūnininko anūkė Julita Baravykienė.
Tačiau į malūną vykome ne apie jo istoriją pasikalbėti. Visų pirma, aptarėme šeimos verslo subtilybes, juk iš kelionių po Prancūziją žinome, kad dažnai kokybiško maisto tradicija perduodama iš kartos į kartą. Julitos mama pasakojo apie miltus, malamus girnomis, apie tai, ką reiškia gyvi miltai ir kodėl ilgai stovintys jie praranda gerąsias savybes. Malūnininko Pranciškaus anūkė Julita papasakojo apie raugo duoną, kurią kepti ir domėtis ją įkvėpė būtent senelio malti miltai. „Kokybiški, švieži pilno grūdo miltai kepinius praturtina ne tik maistingumu, bet ir skoniu. Įmaišius tokių miltų į duonos tešlą, ji kils greičiau,” - sako Julita.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Visi žinome, kad maistas skaniausias, kai yra šviežias. Sezoninės virtuvės tikslas - visada valgyti tai, kas tuo metu mums labiausiai tinka. „Man liūdniausia, kai žmonės turi 5 daržoves, kurias valgo visus metus, o per savaitę reikėtų suvalgyti 30 skirtingų rūšių daržovių. Tai galima lengvai padaryti valgant sezoniškai,” - sako Renata Ničajienė, tinklaraščio „Sezoninė virtuvė“ autorė. Tačiau ką daryti Lietuvoje žiemą, kai mažai saulės ir daržovės čia neauga? Ieškoti atsakymų į šį klausimą keliavome į Druskininkus, kur ir gyvena mūsų pašnekovė Renata Ničajienė. Ji jau 15 metų rašo tinklaraštį, pavadinimu „Sezoninė virtuvė“. Per tą laikotarpį moteris patyrė įvairių gyvenimo išbandymų ir vis naujai žvelgė į sezoninio maisto filosofiją. Autorė taip pat išleido 8 knygas – nuo sezoninių desertų iki kiekvieno sezono maistui dedikuotų knygų.
„Sezoniškumo įsikvėpiau keliaudama. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kai būna smidrų sezonas, ten viskas gaminama tik su jais, vyksta festivaliai, kol pasibaigia to ingrediento sezonas,“ - dalinasi pašnekovė
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Sužinoję, kiek skonių ir mineralinių medžiagų gali būti skirtingose druskose, susimąstėme apie šio prieskonio kokybę. Todėl, ieškodami mums artimo sūrumo, druską dažniausiai atsivežame iš kelionių. Labai mėgstame prancūzišką Flor de sel druską. Tai - ypatinga druska, renkama rankomis, nuo druskingo vandens paviršiaus. Jos skonis švelnus, net truputį salstelėjęs, o jos faktūra - tai ploni, traškūs kristalai.
Iki šiol nežinojome, kad druską galima išgauti ir Lietuvoje. Juk Baltijos jūra - nepakankamai druskinga. Akmens druskos kasyklų taip pat neturime. Tuomet išgirdome apie Druskininkuose įsikūrusią „Druskos studiją“, kur vyksta „Sūri pamoka“ - edukacijos, kurių metu metu rodoma, kaip šį prieskonį galima išgauti iš Druskininkų versmių vandens.
Su „Druskos studijos“ įkūrėjais Aušra ir Tauru Česnuliavičiais pasikalbėjome apie Druskininkų vardo kilmę ir senąsias druskos virimo tradicijas. Nuo medinės lentelės ragavome čia pat išvirtos druskos kristalėlius, panašius į tuos, kuriuos parsivežame iš Prancūzijos.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Nusikelkime į XIX amžių. Kuo tuo metu vaišinosi Lietuvos žmonės? Į šį klausimą atsakymų turi seserys Lina Krasnovaitė-Siparienė ir Rūta Krasnovaitė. Merginos organizuoja kultūrinius-šviečiamuosius vakarus XIX–XX a. pradžios mūsų krašto paveldo bei gyvenimo būdo temomis. Po „Filigrania“ slapyvardžiu pasislėpusios seserys organizuoja teatrališkus istorinius patyrimus, o svarbi jų renginių dalis yra XIX amžiuje, o gal ir seniau, Lietuvoje valgyti desertai.
Su Rūta ir Lina kalbėjomės apie labai seną, bet užmirštą lietuvišką patiekalą - baltuosius meduolius. Aptarėme, koks svarbus XIX amžiuje buvo maisto estetinis vaizdas bei jam sukurti naudotos formos. Pakalbėjome apie cukrų, koks jis buvo naudojamas praeityje, kuo skiriasi nuo dabartinio ir kodėl seniau juo prekiaudavo vaistinėse.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Šiuolaikiniai visuomenės valgymo įpročiai, neatsakinga, dirvožemį alinanti žemdirbystė bei klimato kaitos padariniai kelia iššūkių maistą užauginti įprastos žemdirbystės metodais. Tačiau mokslo bendruomenė ieško inovatyvių sprendimų. Nuo bulvių, auginamų be žemės, iki antrinių žaliavų panaudojimo maisto papildams - kaip maistas bus auginamas ir kuo praturtinamas ateityje, mums pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos jaunieji mokslininkai.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Daugelis apie Musninkų miestelį išgirdo, kuomet čia, Širvintų rajono užkabaryje, kavinę pavadinimu „Cafe Muse" buvo atidaręs prancūzas Vincentas Degeorge. Žmonės net iš didmiesčių traukdavo čia jaukiai pasibūti ir kruasano, kepto tikro prancūzo, paragauti. Tačiau pernai Vincentas iš Musninkų išsikraustė, o kavinę uždarė.
Misiją skleisti gero maisto kultūrą iš Vincento perėmė jauna šeima - Rygaudas ir Gintarė Guogiai, prieš pusę metų kitapus gatvės atvėrę „Musės krautuvėlės" duris. Tai - parduotuvėlė, prekiaujanti vietinių ūkininkų ir kūrėjų produkcija, lokaliu, švariu ir ekologišku maistu. Apsigyvenusi Musninkuose, pora pasigedo tikro, kaimiško maisto, tad galiausiai patys ir pradėjo tokiu prekiauti. „Pasižiūri duonos sudėtį, o ten - keliolika ingredientų, visokie bulvių krakmolai, kam tos bulvės duonoje? Jų ten tikri neturi būti“, - sako Rygaudas.
Su parduotuvėlės savininkais kalbėjomės apie gerų produktų paieškas, vietinio maisto privalumus, apie jo gamybos skirtumus. „Tarpukariu čia pat, Musninkuose būdavo maisto turgus, kur suvažiuodavo vietiniai augintojai, visi vieni kitus pažinojo, žinojo kas skaniausiai duoną kepą, o kieno grietinė geriausia, kodėl gi neatkūrus šių tradicijų?" - įsitikinę Guogiai.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Lėto maisto kultūros laidose susiduriame su pamišusiais maisto kūrėjais, kurie nepaliaujamai laužo galvą mėgindami sukurti kokybišką, ekologišką, bet tuo pačiu ir įdomų bei skanų gaminį. Išmokti užauginti ir pagaminti gerą produktą, vėliau jį dar ir parduoti pragyvenant iš savo veiklos - didelis iššūkis. Tačiau juk turime mokymo įstaigas, kurios gauna didelį finansavimą, kad ugdytų specialistus, sugebančius auginti, gaminti bei vykdyti ūkinę veiklą. Kalbėdami su šios dienos pašnekovėmis nuolat svarstėme, kur maisto entuziastų ir akademinės bendruomenės atstovai galėtų susieiti ir dirbti išvien. Taigi, šiandien nusprendėme aplankyti mokyklą, kurioje ruošiami specialistai labai glaudžiai susiję su maisto auginimo ir gaminimo technologijomis.
Vykome į Alantą, kur įsikūrusi viena pažangiausių Lietuvoje į žemės ūkį ir maisto gamybą orientuota technologijų ir verslo mokykla. Čia turėjome tikslą išsiaiškinti, kokia linkme juda profesinis mokymas Lietuvoje, maisto auginimo ir gamybos srityje. Su mumis kalbėjosi Alantos technologijų ir verslo mokyklos projektų vadovė Justina Levenauskienė, profesijos mokytoja Margarita Jankauskienė ir profesijos mokytoja ir ūkio administratorė Vida Šeikienė.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Vienkiemyje prie Alantos įsikūręs tikrų tikriausias šokolado fabrikas. o tiksliau, kaip jo savininkas Justinas Duchovskis sako, - šokolado manufaktūra.
Justino pažintis su šokoladu pradėjo jau daugiau nei prieš 10 metų. Dirbęs su keliais iškirtinio šokolado gamintojais, Justinas prieš keletą metų nusprendė išsikraustyti į kaimą ir atidarė nuosavą šokolado manufaktūrą „Beaningful". Nusprendęs sukurti savitą skonių ir kokybės standartą, jis nėrė į šokoladinius eksperimentus.
Justinas apie šokoladą, atrodo, žino viską. Nuo šio gardumyno atsiradimo istorijos iki kakavos pupelių augimviečių specifikos. Su šokolado meistru aptarėme visą šokolado gaminimo procesą nuo pupelės iki plytelės. Svarbiausia, konditeris mums ne tik atsakė į klausimą kuo skiriasi tikras, kokybiškas šokoladas, nuo paprasto, pramoninio gaminio, bet ir leido skirtumą pajausti praktiškai, ragaujant šį kakavmedžio vaisių delikatesą.
„Vaikystėje mus apgavo, kad juodasis šokoladas turi būti kartus“, - tvirtina Justinas, savo gaminamam šokoladui subtiliai suteikiantis nostalgiškų lietuviškų skonių - serbentų, medaus ir net grietinės natas
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Pirmoji 2025 metų „Lėto maisto kultūros“ laida - tarsi gyvatė, išsinėrusi iš pirmųjų savo metų Lietuvos radijuje odos, aptarė prabėgusių trisdešimties pokalbių maratoną. Praeitų metų laidų ciklas po kokybiško, ekologiško ir skanaus maisto pasaulį suteikė įdomias radijo kelionių patirtis ne tik klausytojams, bet ir sukrėtė laidos vedėjų Pauliaus ir Simonos pasaulėžiūrą. Todėl atsisveikindami su 2024 metais, jie nusprendė aptarti kurybinio proceso eigoje sukauptą patirtį.
Šioje laidoje jos vedėjai Paulius Briedis ir Simona Ševčenkaitė aptarė, kaip kilo poreikis ir idėja kurti pokalbius lėto maisto temomis. Aptarė laidose skambėjusias temas ir kalbintus žmones. Pasakojo, kaip pašnekovų istorijos keitė vedėjų gyvenimą, kokius lėto maisto kūrėjų patarimus Paulius ir Simona pritaikė savo kasdienybėje.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Šventės artėja į pabaigą, beliko uždėti paskutini akcentą - sutikti naujuosius metus taip, kaip norėtumėte, jog tęstųsi visi 2025 m. Prieš šaunant fejerverkus, puiki proga pagalvoti, kas praeitais metais buvo gerai, o ką norėtume pakeisti. Paskutinėje metų lėto maisto kultūros laidoje su dietologu Edvardu Grišinu kalbėjome apie maisto kultūrą ir ją lydinčius valgymo įpročius. Su Edvardu išsiaiškinome prie šventinio stalo kylančius iššūkius ir kas padėtų su jais tvarkytis. Gilinomės į valgymo kultūrą ir kaip ji veikia mūsų sprendimus. Aptarėme žinias, kurių prireiks šiuolaikinei visuomenei ieškant kelio sveikesnės mitybos link.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Statistinis lietuvis išmeta trečdalį savo gyvenimo“, - sako nemokamo gyvenimo būdo propaguotojas Sandrius Ungurys. Pašnekovas jau 9 metus neperka maisto parduotuvėse, o jį susirenka prekybcentrių konteineriuose ir sako, kad gyvena geriau negu standartinis pilietis. Kadangi buvo sunku patikėti, nusprendėme kartu su Sandriumi leistis į nuotykį ir pasižvalgyti po sostinės prekybos centro konteinerį. Radiniai pritrenkė - kepiniai dar minkšti, nesudžiūvę, vaisiai ir daržovės išmesti pakuotėmis, dauguma - ne ką prastesnės išvaizdos nei lentynose. Visko mums aprodyti Sandrius nespėjo - buvome išprašyti apsaugos, bet bendras vaizdas akivaizdus - iš parduotuvės konteinerio prasimaitinti tikrai pavyktų. Sandrius pasakoja, kad maistą rinkti parduotuvių konteineriuose pradėjo Skandinavijos šalyse, tačiau prieš 3 metus grįžęs į Lietuvą suprato, kad ir pas mus situacija jau ne ką prastesnė. Su Sandriumi kalbėjomės apie maisto švaistymo problemos mastą, diskutavome apie priežastis. Aptarėme Lietuvos parduotuvių darbuotojų kultūrą ir ką apie mūsų šalį sufleruoja didėjantys išmetamo maisto kiekiai. Pabandėme įsivaizduoti sunkumus, kuriuos kuria besaikis mūsų vartojimas.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Šį kartą laida jus nukels į musulmonų-sunitų bendruomenės namus, kur mus pasitiko Zita Milkamanovič. Pasipuošusi tradiciniais totorių drabužiais, pašnekovė pakvietė prisėsti gurkštelti tradicinės totoriškos kavos. Zita rūpinasi tradicinių Lietuvos totorių patiekalų išsaugojimu, puoselėjimu, organizuoja patiekalų gamybos edukacijas ir dalinasi gamybos patarimais.
Nors kulinariniu paveldu Zita susidomėjo ne taip ir seniai, ji mums atskleidė kokie yra totoriški apeiginiai patiekalai, iš ko gaminama totoriška chalva be riešutų ir kaip tradiciškai statinėje vytinama žąsis. Šį patiekalą Zita atkūrė iš senolių pasakojimų, nors kadaise tai buvo vienas pagrindinių Lietuvoje gyvenusių totorių patiekalų, taip žąsies jau kurį laiką niekas nebegamino.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Instagram platformoje pastebėję Ritą Karčiauskienę, linksmai ir su dideliu užsidegimu pasakojančią apie savo gaminamą produkciją, iškart supratome, kad ši moteris verta atsidurti mūsų laidoje. Jos atvirumas ir nuoširdumas įkvėpė ir mus pačius drąsiau dalintis savo darbas. Rita, net būdama vyresnio amžiaus, išdrįso sukurti verslą ir gaminti įvairiausius maisto produktus iš to, ką teikia Lietuvos gamta. Tai - žolelės, spygliai, įvairūs žiedai ir mus labiausiai mus nustebinę cukatai iš kankorėžių. Taip, iš kankorėžių, tų pačių, nuo mūsų kraštuose augančios pušies.
Rita papasakojo, kaip jai kilo šio neįprasto gaminio idėja bei kaip svarbu pasitikėjimas savimi susiduriant su sunkumais. „Artimieji netikėjo, vyras juokėsi, ne vieną puodą sugadinau, bet aš tvirtai žinojau - man pavyks“, - nelengvą pradžią prisimena moteris.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Biochemikė Rūta Lukenskienė su vyru Česlovu Ukmergės rajone, Veprių kaime, įkūrė „Lukenskų namus“, kur po vienu stogu dera avangardinio meno ir kulinarinio paveldo studija. Kol vyras derina ūkišką gyvenimo būdą su menine kūryba, moteris mokslines žinias sujungė su tradicinės virtuvės archajiškumu ir mistiškumu.
Pokalbiui prisėdome Rūtos studijoje, primenančioje alchemijos laboratoriją, kur šiuolaikinė orkaitė dera su senoviniu duonos pečiumi, o lentynose gausu prieskonių, raugalų, sūrimų ir užpiltinių. „Mano veikla - tai paminklas prosenelėms, kurios buvo labai intelektualios. Nieko neturėdamos išsprendė tiek daug problemų ir taip išradingai gamino. Dėl jų pastangų mes dabar gyvename gausoje“, - sako Rūta.
Taikydama savo mokslines žinias ir įsigilinusi į tradicinius gaminimo būdus, pašnekovė dalinasi senoviniais maisto receptais bei gaminimo technikomis. Pašnekesį pradėję nuo kopūstų rauginimo subtilybių, aptarėme ir mikroorganizmų pasaulio niuansus bei raugintų produktų svarbą šiuolaikiniam žmogui.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis - もっと表示する
