Episódios
-
2024 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose atidaryta unikali paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“. Joje eksponuojami fotografijos meistro Antano Sutkaus darbai. Parodos kuratorius Thomas Schirmböckas, pasakodamas apie tai, kaip gimė parodos idėja, sakė: „Žinojau, kad A. Sutkus savo archyvuose turi unikalių nomenklatūros gyvenimą atskleidžiančių fotografijų, kurios parodo skaudų disonansą tarp Sovietų Sąjungos viešai deklaruotos „beklasės visuomenės“ ir nelygybės kupinos realybės okupuotoje Lietuvoje.“
A. Sutkus pats priklausė sovietinei nomenklatūrai ir tuo pat metu fiksavo nomenklatūros būtį ir buitį. Kaip A. Sutkaus buvimas nomenklatūros viduje įtakojo jo kaip fotografo žvilgsnį? Kokias aspektais fotografo sukauptas nuotraukų archyvas yra įdomus, svarbus ir gal net unikalus? Ar tarp sąvokų „sovietų elitas“ ir „nomenklatūra“ galima dėti lygybės ženklą? Koks buvo tiesiausias kelias sovietmečiu vedantis į nomenklatūros pasaulį? Koks prieš mūsų akis iškyla tipiško sovietų Lietuvos nomenklatūrininko portretas? Koks jo amžius, kūno sudėjimas, apranga? Kokiuose interjeruose tipiškas nomenklatūrininkas įamžintas A. Sutkaus nuotraukose?
A. Sutkaus nuotraukose užfiksuoti besibučiuojantys, nuolat laikantys savo rankose telefono ragelį nomenklatūros atstovai. Kodėl bučiniai ir telefonai buvo tokie svarbūs sovietinės nomenklatūros kasdienybėje? Saldus nomenklatūros gyvenimas turėjo ir tipišką savo kvapą. Koks jis buvo?
Pokalbis su parodos „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“ konsultantais filosofu, Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriumi Gintautu Mažeikiu; istoriku, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Mariumi Ėmužiu; istorike, dr. Mingaile Jurkute.
Ved. Aurimas Švedas
(S.Samsono/LNM nuotr.) -
Ar bandant suprasti tai, ką rašė viena iš žymiausių XX a. politikos filosofių Hannah Arendt derėtų gilintis į šios intelektualės biografiją? Kuo savitas H. Arendt politiškumo supratimas? Kada, anot šios mąstytojos, prasideda politika? Ką reiškia veikti politiškai? Kuo politinis veiksmas išsiskiria iš visų kitų žmogaus veiklos sričių ir patyrimo formų?
Vidutiniam statistiniam Lietuvos piliečiui ar pilietei, stebintiems vidaus ir užsienio politikos aktualijas per „Panoramos“ „langą“, turėtų keistai nuskambėti H. Arendt tezė, jog politiką ir politinį veikimą reikėtų kildinti iš draugiškumo. Ką tuo norima pasakyti? Ar konfliktas nėra pamatinė politinio veikimo prielaida?
Kaip reikėtų suprasti tezę, jog H. Arendt koncepcijoje politika turi būti matoma kaip moralinės savirealizacijos laukas? Ar iš šios tezės seka, kad idealiu atveju į politiką turėtų ateiti žmonės, turintys ne tik idėjų, bet ir vertybių, o taip pat – aiškų moralinį kompasą?
H. Arendt sukūrė metafora tapusią sąvoką „blogio banalumas“. O kas šios mąstytojos koncepcijoje yra politinis blogis? H. Arendt sako, kad politinis arba kitaip – bendras pasaulis yra prasmingas ir įmanomas. Iš kur ši moteris sėmėsi optimizmo, gyvendama tamsiais laikais ir stebėdama blogio kilsmą?
Pokalbis su politikos filosofe dr. Simona Merkinaite, parengusia disertaciją „Hannos Arendt politiškumo samprata“ (Vilniaus universitetas, 2024).
Ved. Aurimas Švedas
(Nuotraukos autorius Elvis Žaldaris) -
Estão a faltar episódios?
-
Ar žmogaus ryšys su vieta gali apspręsti jo gyvenimo kelią? Kaip „Anykščių faktorius“ įtakojo menotyrininko, fotografo, kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele Tomo Ivanausko apsisprendimą susieti savo gyvenimą su kultūra ir menu?
Kodėl menotyrininkas, tyrinėjęs Anykščių krašto reprezentacija fotografijoje 1900–1940 metais, pats nusipirko pirmąjį fotoaparatą ir ėmė fotografuoti teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo bei jo trupės darbo užkulisius? Koks buvo šio veiksmo tikslas? „Daryti meną“ ar palikti ateities kartoms šaltinį apie išskirtinių dalykų teatre gimimo procesą?
Kas yra svarbiausia kultūros atašė darbe? Kaip įmanoma kalbėtis su laike ir erdvėje nuo mūsų nutolusiais Kitais? Kaip ir ką reikia sakyti, kokius dalykus pabrėžti siekiant pristatyti Lietuvos istoriją bei kultūrą Kinijoje ir Pietų Korėjoje?
Ką ir kiek gali nuveikti vienas žmogus, norėdamas priminti ir suaktualinti iškilių Lietuvos kultūros ir meno pasaulio žmonių atminimą XXI visuomenės akivaizdoje?
Kokius sau uždavinius kelia dabar kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele dirbantis T.Ivanauskas?
Pokalbis su menotyrininku, fotografu, kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele Tomu Ivanausku.
Ved. Aurimas Švedas -
2024-ųjų spalio 29 dieną Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, skirta Pacų giminės istorijai ir paveldui.
Valdovų rūmai nuosekliai dirba primindami mums apie svarbias senąją Lietuvos valstybę kūrusias ir stiprinusias gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, o 2019–2020 m. sandūroje – kunigaikščiai Radvilos.
Kuo paroda skirta Pacams yra panaši į ankstesniąsias ir kuo ji skiriasi nuo ką tik paminėtų parodų? Kuo pasižymi šios parodos sandara ir struktūra? Į kokį pasakojimą sutelkti daugiau nei 300 parodoje rodomų eksponatų: tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės ir dailės kūriniai, piešiniai ir projektai, senosios fotografijos, autentiški dokumentai ir senieji spaudiniai, ginklai ir šarvai, kitos istorinės relikvijos?
Kada ir kokį išskirtinį vaidmenį senosios Lietuvos valstybėje atliko Pacai? Kokiose Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių jie visų pirma siekė pasireikšti, save realizuoti?
Pacų giminės atstovai buvo ne tik įžvalgūs politikai ir talentingi diplomatai, sėkmingi karvedžiai, stropūs ganytojai, pamaldūs Bažnyčios rėmėjai bet ir aktyvūs bei dosnūs meno mecenatai. Kokiose sferose ir kaip reiškėsi Pacų mecenatystė? Ką iš šios giminės istorinės kūrybos ženklų mes vis dar galime išvysti XXI amžiuje?
Kaip Pacai susiję su Valdovų rūmais?
Pokalbis su nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generaliniu direktoriumi dr. Vydu Dolinsku, muziejininku, vienu iš parodos kuratorių Mariumi Uzorka, muziejininke, parodų koordinatore Gabija Tubelevičiūte.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip į vieną sakinį sutalpinti žmogaus biografiją? Kas į vieną visumą apjungia archeologo mėgėjo, restauratoriaus, menotyrininko, archyvaro, kultūros istoriko, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovo Juozapo Blažiūno interesus?
Kiek panašumų yra tarp restauratorių ir istorikų amatų? Kokie vėjai restauratorių ir menotyrininką nubloškė dirbti į archyvą? Ar tikrai šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu XXI a. žmogui? Kaip ir ką galime padaryti gelbėdami svarbius istorijos šaltinius nuo meno ir kultūros pasaulio žmonių pomėgio „ugnimi apvalyti“ savo archyvą?
Kaip gimė idėja rengti ekspedicijas į Australiją, Naująją Zelandiją, Urugvajų, Argentiną, Pietų Afrikos Respubliką? Kaip šios ekspedicijos keitė jų organizatoriaus supratimą koks yra lietuvių arba su Lietuva susijusių žmonių pasaulis, plytintis už mūsų valstybės sienų?
Kodėl rašant knygas pirminiai šaltiniai visuomet svarbiau už įmantrias jų interpretacijos mokslingose monografijose?
Pokalbis su Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovu doc. dr. Juozapu Blažiūnu.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip istoriją studijavęs žmogus pasirinko reklamų stratego darbą? Juk iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorikai yra flegmatiški, nepraktiški, ilgai sakinį galvoje ir popieriuje ar kompiuterio ekrane dėliojantys žmonės. Tuo tarpu reklamos kūrimo sfera skirta dinamiškiems, kūrybiškiems, rizikuoti ir improvizuoti linkusiems žmonėms.
Jeigu istorikų cecho atstovai pasikviestų reklamų strategijas kuriantį žmogų ir paprašytų pagalbos: „sukurk mums prekinį ženklą!“, ką būtų galima praeities tyrinėtojams patarti?
Ką daryti istorikams, kurie vis dar nori lėtai rašyti ilgas knygas epochoje, kurioje reakcijos greitis ir gebėjimas aiškiai, taupiai bei efektingai reikšti mintis yra lemiamas dalykas?
Kaip mandagiems siaurų klausimų ekspertams pasakoti apie sudėtingus dalykus viešojoje erdvėje nežinant naujų žaidimo taisyklių, kurios nuolat kinta? Juk didelė dalis mokslininkų, bijodami pakliūti į filme “Don’t Look Up” parodytą situaciją tiesiog slepiasi nuo žurnalistų ir bijo rašyti į internetinę žiniasklaidą.
Kiek tiesos teiginyje esą istorija yra pernelyg svarbus dalykas, kad ją būtų galima palikti vien tik istorikams? Jeigu taip – kokiose su istorija susijusiose sferose gali sėkmingai veikti ne tik mokslininkai?
Ar įmanoma Lietuvos istoriją papasakoti vienu sakiniu arba vienu žodžiu?
Pokalbis su istoriku, reklamos strategu Tomu Bartninku.
Ved. Aurimas Švedas -
Britų istorikas Simon Schama savo knygoje „Peizažas ir atmintis“ rašo: „Taigi, senų senovėje čia buvo Lietuva, bet nebuvo ne tik žydų, bet ir krikščionių. Po to čia buvo žydai, kurie gyveno apsupti medžių, ir gabeno tuos medžius link upių ir miestų. Ir dabar čia vėl nebėra žydų ir miškas čia stovi…“ Ką per 34 Nepriklausomybės metus mums pavyko nuveikti sodinant atminties gyvastį saugančius medžius? Kokie svarbūs darbai, susiję su Lietuvos žydų paveldo išsaugojimu ir aktualinimu yra dar nepradėti daryti arba nepadaryti iki galo?
Jeigu būtų rengiama strategija „Lietuvos žydų paveldas 2050“, kokius pirmaeilės svarbos uždavinius šioje strategijoje reikėtų įrašyti?
Kaip reikėtų suprasti lenkų idėjų istoriko, muziejininko bei filosofo Krzysztofo Pomiano idėją, jog egzistuoja ne vienas, o bent trys – pažintinis, hermeneutinis ir egzistencinis –matmenys, į kuriuos privalu orientuotis prakalbus apie sudėtingus, dramatiškus įvykius, žmonių kančias ir mirtis? Ar teisingai elgiasi istorikai orientuodamiesi tik į pirmąjį – pažintinį lygmenį? Kaip ir kada galima išgirsti bei suprasti ką mums sako mirusieji?
2013-aisiais interviu žurnalui „Veidas“ rašytojas Grigorijus Kanovičius pasakė: „Man atrodo, žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Tai nepopuliarūs sakyti, o ausiai nemalonūs klausyti dalykai, bet ką aš galvoju, tą sakau, ir būsiu labai labai laimingas, jei suklysiu“.
Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo tada kai buvo ištarti šie žodžiai. Ką parodė laikas? Ar G.Kanovičius buvo teisus?
Pokalbis su rašytoju Sergejumi Kanovičiumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Kiek Lietuvos istorijos tyrinėtojai yra identifikavę istorinių sostinių? Ar galima sakyti, jog istorikų bei archeologų tarpe yra aiškus matymas ir sutarimas, kas ir kokiais kriterijais remiantis yra vadinama „istorine sostine“?
Kuri iš jau identifikuotų keturių istorinių sostinių (Kernavė, Trakai, Vilnius, Kaunas) nusipelno seniausios istorinės sostinės vardo?
Ar egzistuoja bent menkiausia teorinė galimybė, kad šalia jau egzistuojančių istorinių sostinių gali atsirasti naujų pretendentų į šį statusą? Kokiomis aplinkybėmis tai gali nutikti?
Kernavėje detalūs archeologiniai tyrimai nepertraukiamai vykdomi nuo 1979-ųjų. Kaip ir kam gimė idėja imtis šios vietovės tyrimų? Kas buvo šių tyrimų iniciatorius ir svarbiausias ilgametis vykdytojas? Kodėl Kernavė vadinama lietuviškąja Troja?
Kokie yra patys svarbiausi sėkmingi žingsniai XX a. II pusėje – XXI a. pr. atlikti senųjų Trakų, Trakų miesto ir pilių tyrinėjimo bei šių vietas paverčiant svarbiomis muziejininkų veiklos bei visuomenės atminties vietomis?
Kaip Kernavei pavyko gauti UNESCO Pasaulio paveldo vertybės statusą? Kokiems žmonėms šiuo atveju už jų darbą teikiant paraišką turėtume visų pirma padėkoti?
Istorinė sostinė – vietos tapatumo dalis, kuri turėtų būti perduodama iš kartos į kartą.
Ar tokio tapatumo užuomazgas galima įžvelgti Kernavėje ir Trakuose gyvenančių žmonių suformuotose bendruomenėse?
Kaip šį vietos tapatumą galima būtų brandinti?
Pokalbis su Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktoriumi doc. dr. Ramojumi Kraujeliu, Kernavės archeologinės vietovės muziejaus Restauravimo, tyrimų ir skaitmeninimo skyriaus vedėju, archeologu doc. dr. Gintautu Vėliumi, Trakų istorijos muziejaus direktore Alvyga Zmejevskiene, Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriumi Dariumi Kvedaravičiumi.
Ved. Aurimas Švedas
(J. Stasiūno/Kernavės muziejaus nuotr.) -
Pokalbis su rašytoja Sonata Dirsyte apie antrąjį jos istorinį romaną „Išdidumo kalinė“ (Alma littera, 2024), kuriama pasakojama apie Kotrynos Telničietės – LDK valdovo Žygimanto Senojo mylimosios, Beatos Koščeleckos (nesantuokinės Žygimanto Senojo ir Kotrynos Telničietės dukros), Elžbietos Ostrogiškaitės (Halkos) (vienintelės Beatos Koščeleckos ir Iljos Ostrogiškio dukros), Onos Jogailaitės (Žygimanto Augusto sesers ir Stepono Batoro žmonos) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės bei Lenkijos karalienės Bonos Sforzos likimus. Kas sieja šias moteris?
Kaip istorinė epocha įtakojo romano „Išdidumo kalinė“ herojų likimus? Kada ir kaip moteriai buvo įmanu pasipriešinti gniuždančiam taisyklių, draudimų bei aplinkybių voratinklio spaudimui? Kokią kainą moteris mokėjo už teisę savarankiškai mąstyti, laisvę rinktis, galimybę klysti?
Ar S. Dirsytės romaną galima laikyti feministiniu?
Kodėl istoriniai romanai pastaruoju metu tokie populiarūs tarp Lietuvos skaitytojų? Žmonėms nebeužtenka įkvėpimo dabartyje, todėl atsigręžiama į praeitį?
Pokalbis su rašytoja Sonata Dirsyte.
Ved. Aurimas Švedas -
Požiūris į istoriją gali būti dvejopas. Pirmoji požiūrio šalininkai tapatina istoriją su praeities įvykiais, todėl mano, kad istorija tiesiog „įvyko“ pagal kažkokią logiką, ir mes galime ją tik išaiškinti, atskleisdami loginį „raktą“. Kiti savo ruožtu į istoriją žiūri ne kaip į praeities įvykius, o kaip į pasakojimą apie juos. Kodėl istorikams turi rūpėti kaip skirtingi žmonės arba žmonių bendruomenės pasakoja skirtingas istorijas apie tą patį įvykį? Juk tai tik nuomonės, nepretenduojančios į tiesą!
Kaip reikėtų suprasti sąvoką „išgyventoji istorija“? Kokias istorines patirtis ir juos išreiškiančius pasakojimus tyrinėjo monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika“ autoriai?
Kokie buvo ankstyviausi reikšmingi išgyventi įvykiai, kurių liudininkais ir pasakotojais galėjo būti tarpukario Lietuvos visuomenės nariai? Kokias istorines patirtis reikėtų įvardinti kaip pačias svarbiausias, formavusias didelės to meto visuomenės dalies savivoką?
Kaip ir kokius pasakojimus apie išgyventą istoriją kūrė ir įtvirtino skirtingi politiniai ir socialiniai aktoriai Lietuvoje tarpukariu? Dėl kokių įvykių vertinimų vyko intensyviausi ginčai?
O kokias istorines patirtis po 1926-ųjų valstybinio perversmo buvo siekiama kontroliuoti ir cenzūruoti? Ko buvo nenorima, o gal ir neleidžiama prisiminti?
Pokalbis su vienu iš monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu“ autorių, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi prof. dr. Vasilijumi Safronovu.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra Kijevo Rusia? Jeigu ji iš tiesų buvo viena iš svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos valstybių, kodėl mes apie Kijevo Rusios istoriją žinome tiek mažai?
Kaip kūrėsi ši valstybė? Kokių aplinkybių sampyna tapo paskata pastarojo istorinio subjekto iškilimui? Kodėl vikingai laikomi Kijevo Rusios įkūrėjais?
Kokie buvo Kijevo Rusios ir baltų ryšiai?
Koks Kijevo Rusios istorijos periodas laikomas jos „aukso amžiumi ir kokios priežastys lėmė Kijevo Rusios žlugimą?
Kokius melagingus teiginius apie Kijevo Rusios istoriją skleidžia šiuolaikinė rusiškoji istoriografija ir propaganda? Kodėl Rusijos istorikai, politikai ir žurnalistai siekia nuslėpti arba iškraipyti Kijevo Rusios istoriją? Kokių tikslų siekiama įgyvendinant šią tapatybės vagystę?
Lietuvos nacionaliniame muziejuje parodų erdvėje „Istorijų namai“ atidaryta paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. Kokias svarbiausias idėjas apie Kijevo Rusią, jos istoriją ir paveldą, siekė perteikti šios parodos kuratorės?
Pokalbis su parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorėmis archeologėmis dr. Rūta Kačkute ir Egle Zaveckiene bei parodos konsultantu archeologu dr. Aleksiejumi Luchtanu.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija ir kodėl verta ja užsiiminėti? Kodėl istorikai vengia kelti klausimą „Kas būtų, jeigu…?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria praeities tyrinėtojai, nusprendę imtis alternatyvų svarstybų? Kiek toli galima eiti tyrinėjant neįvykusios istorijos plotmę?
Kontrafaktinės istorijos galimybės bene pirmą kartą Lietuvos istorikų buvo aptartos 1999-aisiais televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ (ciklas „Janas Mateika ir Žalgiris Lietuvos istorijoje“, epizodas „Neįvykusi istorija“).
Kaip Alfredui Bumblauskui pavyko įtikinti Edvardą Gudavičių imtis tokios temos svarstybų? Kokie klausimai nagrinėti šioje laidoje?
Jeigu A.Bumblauskas turėtumų laiko parašyti neįvykusios senosios Lietuvos valstybės istoriją, nuo kokio alternatyvios istorijos siužeto pradėtų savąjį pasakojimą, kokius kontrafaktus svarstytų ir kokiu lemtingu įvykiu tokią knygą užbaigtų?
Ar Vilnius liktų tokios alternatyvios Lietuvos istorijos sostine, o gal sostinę reikėtų iškelti į Kėdainius, Biržus, Klaipėdą arba… į Rygą?
Alfonso Eidinto knygoje „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ centrinis siužetas – „Lietuva narsiai pasipriešina SSRS agresijai 1940 metais“. Lietuvos visuomenė iki šiol svarsto dilemą: o jeigu šūvis būtų iššautas, kas tada? Kokių tikslų buvo įmanoma pasiekti nusprendus priešintis?
Norberto Černiausko knygos „Fado: Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ galiniame viršelyje pirmasis sakinys skamba taip: „Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo“. Kaip šio intriguojančio pasakojimo autorius atsako į klausimą - „Kokiu būdu Pirmoji Respublika galėjo išsigelbėti?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šioje alternatyviojoje istorijos versijoje Lietuvos Respublika susiduria po Antrojo pasaulinio karo?
Žvalgantis į Nepriklausomybės epochą tenka pripažinti, kad joje irgi būta pavojingų pasirinkimų: „arba-arba“. Koks kontrafaktas, pokalbininkų nuomone, iki šiol buvo pats dramatiškiausias?
Pokalbis su istorikais prof. dr. Alfredu Bumblausku, prof. dr. Alfonsu Eidintu, doc. dr. Norbertu Černiausku.
Ved. Aurimas Švedas -
Kuo mums yra svarbi rašytojo Tadeusz Konwicki kūryba? Kokio vaidmens vertas T.Konwickis šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje?
Kaip netikėtose vietose sudygsta kūrybiškumas? Kaip „kažkokiame” Pavilnyje užaugo toks savitas rašytojas - T.Konwicki? Iš kur aspiracijos, kur talento šaknys, iš kur kūrybinė motyvacija? Kaip įsivietinimo Pavilnyje siekis padeda šiandienos vilniečiams atrasti T. Konwicki kūrybą?
Sakoma, kad T. Konwicki romaną „Meilės įvykių kroniką“ galėtume apibūdinti kaip tobulą XX a. vidurio Rytų Europos simbolį. Iš kokių elementų šis simbolis susideda ir kodėl iš tokių?
Kaip galėtume įamžinti T. Konwicki gyvenimą ir kūrybą Vilniuje ir Vilniaus krašte? Kokias šio rašytojo knygas dar turėtume išsiversti iš lenkų kalbos ir dėmesingai perskaityti?
Pokalbis su rašytoju ir T. Konwicki tekstų vertėju Vidu Morkūnu, istoriku ir rašytoju Tomu Vaiseta, politologe Aine Ramonaite bei literatūrologu ir kultūros istoriku Dariumi Kuoliu.
Ved. Aurimas Švedas -
Rugsėjį minime vieną svarbiausių įvykių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje – 510-ąsias Oršos mūšio metines. Šis mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d. netoli Oršos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, yra laikomas vienu didingiausių karinių laimėjimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės istorijoje. Tuo metu jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė stojo į kovą su keliariopai gausesnėmis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgomis.
Kaip būtų galima nusakyti ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir Vilniaus, kuris ir atvedė į Oršos mūšį, priežastis? Ko siekė Maskva? Kokius tikslus sau kėlė Vilnius? Kiek tiesos yra žodžiuose, jog Oršos mūšyje sprendėsi LDK likimas?
Svarbiausi šios pergalės laurai priskiriami jungtinės kariuomenės vadui Konstantinui Ostrogiškiui. Ką tikro galime pasakyti apie šį didiką, LDK etmoną ir Vilniaus kaštelioną?
Ką dar be Konstantino Ostrogiškio reikėtų paminėti kaip svarbius Oršos mūšio pergalės kalvius?
Konstantiną Ostrogiškį istorikai kartais vaidina karo genijumi. Kokie LDK etmono sprendimai lėmė tai, kad daug gausesnės bojarino Ivano Čeliadnino pajėgos buvo sumuštos?
Kokie buvo svarbiausi Oršos mūšio pergalės politiniai ir kultūriniai vaisiai?
Krokuvoje, gana greitai po rugsėjo 8 d. pasiektos pergalės, 1515 m. pradžioje, buvo išleistas Andriejaus Kšyckio eilėraščių rinkinėlis - „vilnietiškasis ciklas“. Kokie dar be A.Kšyckio poetai bandė savo eilėse bandė įamžinti Oršos mūšio pergalę?
Po Oršos mūšio pergalės LDK valdovo aplinka inicijavo intensyvią propagandos kampaniją, nukreiptą tiek į draugiškas, tiek ir į priešiškas valstybes. Ko buvo siekiama šiuo veiksmu? Kokios buvo propagandos kampanijos pasekmės?
Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja doc. dr. Genute Kirkiene ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Mintautu Čiurinsku, ką tik išleidusiu monografiją „Europinė Oršos pergalės (1514) propaganda ir Lietuvos kultūra“ bei parengusiu šaltinių rinkinį „Oršos pergalės (1514) šaltiniai. Poezija, proginiai ir naujienų spaudiniai“.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra „Renkuosi mokyti“ sistema? Kaip ji veikia? Kodėl prieš metus vilnietė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė pasirinko mokytojos darbą Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje? Skeptikas, išgirdęs apie tokį sprendimą, tikriausiai, pasakytų: „Mokytojo profesija yra nepopuliari, ji nesiejama nei su savirealizacijos galimybe, nei su finansine gerove. Kam jaunam žmogui rinktis tokį sunkų kelią?“
Kokios buvo pirmosios istorijos mokytojos dienos? Kokias praėjusiais metais išgyventas akimirkas mokykloje galima pavadinti pačiomis sudėtingiausiomis?
Kaip reikėtų suprasti laidos viešnios žodžius: „Mokykla yra amerikietiškieji kalneliai”?
Kiek Peterio Weiro filme „Mirusių poetų draugija“ (Dead Poets Society, 1989) aktoriaus Robino Williamso suvaidintas mokytojo personažas (kuris lipa ant stalų, plėšo knygų puslapius, klasės akivaizdoje kartoja sentenciją „Carpe diem!“) galėtų būti sektinas pavyzdys pedagogams dirbantiems su jaunimu XXI amžiuje?
Kaip mokytoja atsako į klausimą „Kas yra sėkmė mano darbe“?
Pokalbis su istorike, dirbančia Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja, Rūta Leipute.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbis apie Anatolij Kuznecov romaną – dokumentą „Babyn Jaras“ (jį ką tik išleido leidykla „Lapas“). Tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, kuriame pasakojama apie Babyn Jarą, siaubingų nusikaltimų vietą.
Kas, kaip, kada nutiko Babyn Jare, kiek žydų ir kitų tautybių žmonių čia buvo nužudyta? Kuo Babyn Jaras yra tipiška ir kuo – išskirtinė Holokausto vieta? Kuo Babyn Jaras yra panašus į Panerius ir kuo nuo Panerių skiriasi?
Kaip Sovietų Sąjungoje veikė atminties iškraipymo mechanizmai, turėję pakeisti Holokausto prasmę? Kokie rašytojai, kino kūrėjai ar kompozitoriai sovietmečio epochoje mėgino savo kūriniuose apmąstyti ir papasakoti apie Babyn Jaro tragediją?
Ką reikėtų žinoti apie „Babyn Jaro“ autorių – kijevietį A. Kuznecovą? Kaip šio žmogaus asmeninės patirtys įtakojo tai, ką jis vėliau imsis rašyti?
Stipriai cenzūruotas ir sutrumpintas romanas pirmą kartą buvo publikuojamas 1966-aisiais, sovietiniame literatūros ir meno žurnale „Junost“, o 1967 metais romanas buvo išleistas leidykloje „Molodaya Gvardija“ . Koks buvo šios knygos pasirodymo istorinis kontekstas? Kaip knyga buvo sutikta recenzentų ir visuomenės? Kaip „Babyn Jaro“ pasirodymas paveikė jauno ir perspektyvaus rašytojo A.Kuznecovo karjerą?
Lietuviškame knygos leidime pateikiama pilna romano versija, kurioje grafiškai išskiriami ne tik vėlesni autoriaus papildymai, bet ir sovietmečiu cenzūruotos romano - dokumento vietos.
Ką sovietai norėjo nuslėpti, kokius istorinius faktus iškraipyti, nutylėti, perkurti?
Kiek A. Kuznecovo romanas funkcionuoja Ukrainos visuomenės istorinėje kultūroje XXI a.?
Pokalbis su istoriku, romano – dokumento „Babyn Jaras“ vertėju į lietuvių kalbą dr. Zigmu Vitkumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip būtų galima nusakyti kultūrinės spaudos vaidmenį, o gal net misiją Atgimimo procese Lietuvos ir Latvijos visuomenėse?
Kokius svarbiausius skirtumus tarp Lietuvoje ir Latvijoje Atgimimo epochoje veikusioje kultūrinėje spaudoje būtų galima įvardinti?
Kiek šiose šalyse leistoje kultūrinėje spaudoje pradėtose diskusijose pamatiniais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais buvo girdimas ir reikalingas išeivių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų balsas?
Atgimimo epochoje vyko „lietuvių kultūrinio herojaus“ paieškos. Kokios asmenybės pretendavo į tokio herojaus statusą? Kodėl (skirtingai nei Latvijoje) tokio vienintelio ir vienijančio herojaus mūsuose neatsirado?
Aptariamu laikotarpiu tiek Lietuvos, tiek ir Latvijos visuomenei buvo labai svarbu iš naujo nusakyti savo vietą erdvėlaikyje. Lietuvos visuomenės savivokai itin svarbiu tapo LDK istorijos permąstymas. Atgimimo epochoje kultūrinėje spaudoje tarp „intensyviausiai mitologizuotų legendinių herojų“ buvo didysis kunigaikštis Gediminas. Kokiomis, aplinkybėmis, koks šios asmenybės portretas kurtas to meto spaudoje, viešumoje vykusiose diskusijose?
Dar vienu svarbiu atskaitos tašku Lietuvos visuomenei tapo „prarasto rojaus“ arba Pirmosios Lietuvos Respublikos atmintis. Viena svarbiausių šios epochos simbolinių figūrų – paskutinysis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Tuo tarpu Latvijos visuomenėje svarbia simboline ir netgi mitologizuota figūra tapo paskutinysis Latvijos Respublikos Prezidentas Karlis Ulmanis. Koks šio žmogaus paveikslas iškyla prieš akis skaitant ano meto spaudą?
1987-1990-ieji – kultūrinės spaudos aukso amžius. 1990-aisiais Lietuvoje buvo įspūdingi kultūrinės spaudos tiražai: „Nemunas“ – 94; „Metai“ – 30; „Šiaurės Atėnai“ – 51; „Literatūra ir menas“ – 75; „Kultūros barai“ – 60 tūkstančiai egzempliorių. Po metų situacija – visiškai kita. Kas nutiko? Ar panaši dramatiška kaita vyko ir Latvijoje?
Pokalbis su literatūrologe, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. Viktorija Jonkute, ką tik visuomenei pristačiusia monografiją „Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje“.
Ved. Aurimas Švedas -
Šių metų liepos 13 – 20 dienomis įvyko 28-asis Thomo Manno festivalis „Kultūros kraštovaizdžiai. Viršūnės“. Festivalio atidarymas tradiciškai prasidėjo Pradžios koncertu, prieš kurį sveikinimo žodį taręs Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermann sakė: „Kai žvelgiu žemyn tarp pušų į vadinamąjį itališką vaizdelį priešais Manno namelį, mane apima didingas jausmas, tarsi būčiau kalno viršūnėje.“ O su kokiais jausmais širdyje Thomo Manno centro ir festivalio kuratoriai ir organizatoriai užbaigė šių metų festivalį?
Festivalio tema buvo suformuluota prisimenant ir siekiant suaktualinti dvi sukaktis: Imanuelio Kanto 300 -ąsias gimimo metines ir Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ šimtmečio (jis buvo išleistas 1924-aisiais) jubiliejų.
Kuo yra svarbus ir išskirtinis T. Manno kūrybinėje biografijoje jo romanas „Užburtas kalnas“?
Ką šiame T. Manno romane simbolizuoja viršūnės, o ką - žemumos? Kas nutinka romano herojui Hansui Kastorpui kai jis iš Šiaurės Vokietijos lygumų pakyla į Alpes? Akivaizdu, kad rašytojas sanatoriją, į kurią patenka H. Kastorpas ir joje praleidžia septynis metus, paverčia simboliu. Tik ką šis simbolis reiškia?
Festivalyje lankėsi Trento universiteto profesorius, germanistas ir vertėjas Luca Crescenzi, kuris pasiūlė dar vieną romano interpretaciją, esą tai yra H. Kastorpo sapnas.
Kaip L.Crescenzi atsako į klausimą – kam T. Mannui prisireikė „Užburtą kalną“ paversti sapnu? Kokia buvo šio sapno priežastis ir pasekmė? Ką tokia interpretacija reiškia romano suvokimui?
„Užburtas kalnas“ priskiriamas Bildungsroman žanrui. Kas būnant aukštai kalnuose nutinka romano herojui? Ar kalnuose jisai pažino save, tapo išmintingesniu? Koks likimas jo laukia sugrįžus į žemumas?
Kokias dar T. Manno knygas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, reikėtų išversti į lietuvių kalbą?
Kokie didžiausi iššūkiai artimiausiu metu kyla T. Manno festivalio kuratoriumui jau pradėjusiam galvoti apie kitų metų renginį?
Pokalbis su istorike, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje profesore Ruth Leiserowitz, Thomo Manno kultūros centro vadove Lina Motuziene, klasiku, filosofu, rašytoju ir politiku Mantu Adomėnu bei vertėju ir poetu Antanu Gailiumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Daugelis iš mūsų jaučia nenumaldomą norą visur suspėti, siekį nuveikti visus mums tekusius darbus, o taip pat – poreikį save realizuoti ir išreikšti.
Su darbų gausa ir juos lydinčia įtampa susijęs emocinis perdegimas lyg šešėlis visada šalia, bet mus (kaip taisyklė) palaiko viltis, kad užteks jėgų nuo šio pavojaus pabėgti, jeigu tik dar truputį paefektyvinsime darbo ritmą, nes gyvenimas, rodos, talpus iki begalybės.
Šią egzistencinių spąstų situaciją aptaria Pietų Korėjoje gimusio filosofo Byung-Chul Hano knyga „Nuovargio visuomenė“.
Kas yra hiperdėmesys ir kokią žalą jis mums daro? Kodėl, iš kur, kaip kyla nervingas skubotumas, užpildęs visą mūsų gyvenimą? Kodėl pasiekimų visuomenė tapo nuovargio įkaite?
Kokią išeitį mums siūlo filosofas Byung-Chul Hanas?
Pokalbis su leidyklos „Kitos knygos“ leidybinių projektų vadove ir redaktore Aira Niauronyte bei filosofu, vertėju, profesoriumi Tomu Sodeika.
Ved. Aurimas Švedas -
Prieš keletą savaičių visuomenei buvo pristatytas tritomis „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. Jo autorių saraše – net 27 pavardės lietuviškojo kino tyrinėtojų, kurie parengė 72 tekstus išsitenkančius 1340 puslapiuose.
Kodėl šio labai reikalingo visuminio žvilgsnio į Lietuvos kino raidą reikėjo laukti daugiau nei tris dešimtmečius?
Kaip būtų galima nusakyti šių knygų žanrą? Kokius svarbiausius uždavinius sau ir tekstų autoriams kėlė tritomio sudarytojai ir rengėjai?
Ar šį tritomį reikėtų skaityti „linijiniu būdu“ nuo pirmojo puslapio iki paskutinio? O gal nebūtų didelės klaidos tiesiog atsiversti labiausiai dominantį skyrių ir vėliau patiems konstruoti kelionės po pasakojimus apie Lietuvos kino istoriją maršrutą?
Tritomyje tekstai sukomponuoti pramaišiai su pokalbiais, kuriuose savo atsiminimais ir įžvalgomis dalinasi lietuviškąjį kiną kūrę, jo raidą įvairiais būdais įtakoję arba fiksavę, žmonės (juos dar galima pavadinti „gyvaisiais istorijos šaltiniais“). Ką knygoms davė istorijos ir atminties plotmių derinimas?
Pirmojo tomo pratarmėje rašoma - tritomio puslapiuose „...kartais skirtingi požiūriai sugula į daugialypę mozaiką, mėginant įvardyti, kas gi yra nacionalinio kino tapatybė“.
Kada kinas Lietuvoje virto Lietuvos kinu? Kaip, kokius laiko slenksčius įveikiant formavosi nacionalinio kino tapatybė? Kokie filmai šią tapatybę išreiškia?
Pokalbis su tritomio „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ sudarytojais ir rengėjais kino kritikais Rasa Paukštyte, Linu Vildžiūnu ir Živile Pipinyte.
Ved. Aurimas Švedas - Mostrar mais
