Episódios
-
Tylūs rytai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kurios žadina mano vidinį Pelėdyną ir kviečia keltis. Galėčiau miegoti, bet negaliu. Vaikštau tiesindama įvairius gyvenimo susiraukšlėjimus - išsiplaunu plaukus, sutvarkau vakar paliktus indus, ištraukiu gydomajam persodinimui sansevjerą, palaistau ananasus. Katinams įpilu švaraus vandens, susitvarkau savo skaičius ir dokumentus. Kolonėlės groja "džiazo pusryčius Niujorke", ekranas rodo garuojančius blynus prie lango, už kurio sninga. Pasisiūlo mintis, kad taip yra labai gerai, sutinku. Už jos iškarto klijuojasi kita mintis - galėčiau taip visą laiką.
-
Rekomenduoju Mel Robbins knygą "The Let Them Theory", apžvelgiu valgymo ir dėmesio ryšį, dalijuosi tyrimais apie dėmesingo valgymo tyrimų sunkumus, apie dėmesio maisto sensorinėms savybėms poveikį, dėmesio ypatumus nervinės ortoreksijos atveju, ir kaip atmintį ir valgymą valdo hipokampas.
-
Matuoti maistą kalorijomis - taip pat, kaip matuoti darbo kiekį užduočių skaičiumi. Taip pat, kaip automobilio gerumą matuoti jo nuvažiuojamu atstumu. Taip pat, kaip gyvenimo prasmę matuoti sukauptais pinigais. Taip pat, kaip grožį matuoti centimetrais. Taip pat, kaip protą matuoti žinomais terminais. Taip pat, kaip gerumą matuoti pritarimų skaičiumi. Taip pat, kaip nuovargį matuoti kilometrais.
-
Rekomenduoju Terrence Real knygą "Nenoriu apie tai kalbėti", detaliau pasakoju apie alkio hormoną greliną, ir kuo daugiau paskaoju - tuo labiau atrodo, kad jis tikrai ne vien alkio hormonas; dalijuosi tyrimais apie greliną kaip streso indikatorių, insulin išsiskyrimą skatinančią medžiagą, apie grelino ryšį su depresija, pykčiu, ryžtu ir nerimu.
-
Žinot, kaip rodoma gravitacijos diagramoje, kur masyvus kūnas ištempia žemyn erdvėlaikį, kaip ilgą gilų piltuvėlį, ir visi dalykai lyg krenta į jį? Šiandien aš knygoje aptikau tokią citatą, kuri tempia ir tempia mano dėmesį pas save, ir negaliu apie ją negalvoti. Štai ką yra pasakęs Erichas Frommas: "Modern man thinks he loses something—time—when he does not do things quickly. Yet he does not know what to do with the time he gains—except kill it" ("Šiuolaikinis žmogus mano, kad praranda kažką - laiką - jei jis nenuveikia kažko greitai. Bet gavęs laiko jis nežino, ką su juo veikti, tik "prastumti" jį").
-
Rekomenduoju net dešimt įtakingiausių psichoterapijos knygų (tyrimo rezultatai, ne mano nuomonė :)), samprotauju apie riebalų naudą ir reikalingumą kūnui ir psichikai, dalijuosi tyrimais apie tai, ar gyvenimo pokyčiai pandemijos metu padidino, ar sumažino riebalų vartojimą, ar omega-3 mažina stresą, depresiją, anoreksijos simptomus, o gal net padeda sergant bipoliniu sutrikimu, ir kas bus jei be riebalų maiste - pritrūks riebaluose tirpstančių vitaminų.
-
Jaučiuosi, lyg į naujus metus būčiau prasmukusi kontrabanda. Taip, kad net pati nepastebėčiau. Tyliai, atsargiai, suskleidusi visus ambicijų skėčius ir suvyniojusi įžadų girliandas. Nesitvarkiau, nebaigiau, neuždarinėjau, neplanavau. Nesiruošiau, nepuošiau - na, gerai, gal truputį to buvo. Kepiau pyragą ir brandinau. Kepiau meduolius. Bet buvo ir jausmas, kad tai ne kažkokiam reikšmingam švenčių taškui netolimoje ateityje, bet šiandienai. Na, gal rytojui, kai pakavau sausainius dukrai į mokyklą. Kažkiek ilgiau paglosčiau devyniaragio kailį. Buvau, važiavau, linkėjau. Bet praėjo meduolių diena, praėjo silkių diena, praėjo keptų ančių diena, praėjo mandarinų ir putojančių gėrimų diena, praėjo ir paskutiniai nelaukti fejerverkai… ir nieko nenutiko.
-
Rekomenduoju filmą "Už gretimų durų", svarstau apie realų glitimo netoleravimą, ir prevencinių priemonių efektyvumą, dalijuosi plataus tyrimo apie celiakiją (glitimo netoleravimo būsenos) poveikį gyvenimo kokybei, smegenims ir psichiatriniams sutrikimams bei psichologiniams sunkumams.
-
Šiandien jausmas toks, lyg sėdėčiau ant stogo. Visas šurmulys plaukia šonu, toliau, žemiau, neužkabindamas manęs. Matau jį, girdžiu jį, bet jis manęs neužkabina, tik lėtai plaukia pro šalį, neužkabindamas stereotipais, taisyklėmis ar lūkesčiais. Per trumpi čiuptuvai, per gera vieta. Jau kelintą kartą pasitikrinu, kuri šiandien diena -kalendorius, matyt, nusklendė kartu su srautu. Norisi apžvelgti metus, klausia vienas įprotis? Žiūriu į jį, šypsausi... Ne. Kažkaip ne. Taip, jie buvo fantastiški, beprotiški, tankūs, buvo laimės, buvo nervų - paslaugiai siūlo įprotis. Tuo pačiu jaučiu, kad visa tai slysta iš rankų, kaip guvus ungurys ir nuvingiuoja žemyn, mostelėjęs man kartą žvilgančia uodega.
-
Rekomenduoju Bruce Hood knygą "Septynios laimės pamokos", samprotauju apie spalvos poveikį valgymo psichologijai, dalijuosi tyrimais paie tai, iš kokios spalvos indų skanesnė mėsa ir daržovės, kokie žmonės yra labiau linkę rinktis baltos spalvos maistą, ir kaip kavos skonį keičia kavos spalvos keitimas.
-
"Leliumoj…", gieda mano garsiakalbis tik tą vieną dainą, kol siunčiu sveikinimus visiems, su kuo šiemet turėjom reikalų darbe. Paskutinė metų darbo diena būna visada kažkokia kitokia. Nepamainoma šios akimirkos vizualizacija yra iš "Matricos", kai akimirkai išnyri virš debesų ir pamatai niekada nematytą saulę. Sąrašai niekur nedingo, bet dabar jie man moja kažkaip iš tolo, o gal ir nebe tokie stori, kaip buvo dar vakar. Aš žinua, kad jie manęs lauks kitapus, bet dabar aš išnirusi ir žiūriu į saulę. Dainos žodžiai manęs niekada neįtikino, man atrodo, kad jie tyčia yra apie kažką labai kasdieniško, lyg sienelės, saugančios tikrąjį turinį, metų pabaigos ir saulėgrįžos tykumą. "Kilpinėlis" man visada skamba kaip mezginys, nes virbalų iš žmogaus neišmesi.
-
Rekomenduoju Susan Jeffers knygą "Bijok, bet vistiek daryk" ir Sam Akbar knygą "Stressilient", svarstau apie kalorijų trūkumo ir kalorijų pertekliaus poveikius sveikatai ir psichikai, dlaijuosi tyrimais apie tai, kaip stiprinamas alkio signalas, kaip persivalgymas blogina emocijų kontrolę ir gebėjimą susikaupti, kad žmonės su viršsvoriu pasižymi ir aleksitimija, o maisto trūkumas - didina polinkį rizikuoti, taip pat kad vertingas maistas stiprina norą draugauti ir mažina vienišumo jausmą, ir kad noras persivalgyti galui būti tik nesėkmingai susiformavusi sveikų įpročių grandinė.
-
Kodėl visiems sekasi? Kodėl visi kiti laimingi? Kodėl kitiems pavyksta? Kodėl kiti jau turi ir jau pasiekė? Kodėl kiti taip lengvai sulieknėja, išmoksta, pasikeičia, atsikrato, transcenduoja?... Dar čia nebuvote? O, tada sveiki atvykę į vieną populiariausių liūnų, kuriame dirbu reindžeriu. Galiu sakyti "pelkininku"? Vyr. Pelkių Vanda, kuri ir pati kartais įsmunka iki ausų? Šie klausimai neįtikėtinai gajūs. Vis laukiu, kada jie nusmuks kartu su senesniais sociokultūrinės odos sluoksniais, bet jie ateina vėl ir vėl, su kiekviena šiaip jau kitokia karta. Gal dabar jau dėl kitokių priežasčių, bet nė kiek ne mažiau spalvoti. Ir su tokiu pat įniršiu smaugiantys. Lyg būtų kažkoks visuotinis teisėjas, kuris skirsto apdovanojimus ir bausmes - vieniems leidžia kažką daryti lengvai, lyg mažuoju piršteliu mostelint - kitiems paskiria tyčia patį sudėtingiausią kelią. -
Rekomenduoju Devon Price knygą "Autizmas be kaukių", svarstau kokį poveikį turi valgymas prie ekrano, dalijuosi tyrimais apie tai, ar svarbu, ką valgant per ekraną žiūrim, kaip ekranas valgant veikia svorį, santykius, ir ką daryti, kad valgant ekranų būtų mažiau.
-
Skaitmeninio pasaulio dvasios šiandien man atsiuntė tekstą, kuris man atidaro pirmas devyniaragio elnio laukimo duris. Man tokiu metu labai norisi tylos ir prietemos, lyg būčiau barsukas. Man norisi būti kuo tyliau, kad galiausiai pastebėčiau tą virsmą, kai diena nebe trumpėja, o ilgėja. Žinau, kad dar per anksti, bet man atrodo, kad labai tykiai laukia ir jau visai sumigusios gėlės ("reiks paguldyti ant žemės, tegul bus maisto bakterijoms…"). Nežinau, kas bus, kai pastebėsiu - gal smalsu.
-
Vakar sąmoningai pasidaviau. Be dramos, be nevilties, be graužaties. Tiesiog baigėsi ir laikas, ir jėgos. Nieko nenutiko. Pavalgiau, pažiūrėjau filmą ir nuėjau miegoti. Pagalvojau, kad taip gal galėjo baigtis tiek daug mano maratonų. Kurių autorė taip dažnai buvau aš pati. Ne, nesiruošiu savęs labai už tai graužti - juolab, kad "praeitis nesioptimizuoja". Man taip sekasi, man taip patinka - bus ir toliau maratonų. Taip, žinau, kad pavargstu - bet žinau ir kaip ilsėtis.
-
Rekomenduoju serialą "In Treatment", knygą "Nesmurtinis bendravimas", nagrinėju, kaip organizmą ir nuotaikas veikia riebus ir saldus maistas - kai jį valgo mamos, kaip tai veikia vaikus, kaip riebalai veikia atmintį, ar cukrus tikrai gali pagerinti nuotaiką, kur gauti sveikų riebalų, kaip veikia nuotaikos ir maisto abipusis ryšys ir kaip tiksliai cukrus sukelia blogą nuotaiką.
-
Paskutiniai pragiedruliai dingsta už nugaros, ir įvažiuojame į Didžiąją Dulksną. Jausmas, lyg važiuotume per pūkus, arba per debesį, arba per kambarį, prikabintą pilko tiulio sijonų. Visi linksim, kad metas tinkamas kakavai, bulkutėms (ne bandelėms) ir ilgiems filmams, bet mes kažkodėl važiuojame konkrečiai nuo jų tolyn.
-
Rekomenduoju knygą "Nerimo karta", toliau tyrinėju valgymo greitį ir kąsnių dydį - kaip juos veikia kognityviniai veiksniai, aplinka ir kiti žmonės, maisto paruošimo būdai, valgymo vieta, įrankiai ar muzika.
-
Kiek, manot, laiko reikėtų, kad rasti sekantį įrašą apie autentiškumą, savęs paieškas, buvimą su savimi (tame tarpe ir buvimą taikoje su savimi), saviraišką ar savęs pažinimą? Aš balsuočiau už sekundes. Aktualu, turbūt. Ir tikrai yra daug aspektų, iš kurių pusės vertinant, tai yra esminis pradžios taškas. Bet man šiandien, žiūrint į paskutinius geltonus lapus ir bandant pakelti karštai virusinės intoksikacijos prikimštą galvą, kyla kitokie klausimai. Ką mes darom su atsakymu, jei jį randam? Ką tikimės rasti? Kaip atpažinsime, kad radome, susipažinome, būname su savimi? Kas yra tai, ko ieškome? Kaip atrodo taika su savimi? Ar mokome to savo vaikus? Ar čia panašu į bandymą pažiūrėti sau į smakrą ar palaižyti alkūnę? - Mostrar mais
