Эпизоды
-
Kaip į vieną sakinį sutalpinti žmogaus biografiją? Kas į vieną visumą apjungia archeologo mėgėjo, restauratoriaus, menotyrininko, archyvaro, kultūros istoriko, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovo Juozapo Blažiūno interesus?
Kiek panašumų yra tarp restauratorių ir istorikų amatų? Kokie vėjai restauratorių ir menotyrininką nubloškė dirbti į archyvą? Ar tikrai šiandien archyvas gali tapti įkvėpimo šaltiniu XXI a. žmogui? Kaip ir ką galime padaryti gelbėdami svarbius istorijos šaltinius nuo meno ir kultūros pasaulio žmonių pomėgio „ugnimi apvalyti“ savo archyvą?
Kaip gimė idėja rengti ekspedicijas į Australiją, Naująją Zelandiją, Urugvajų, Argentiną, Pietų Afrikos Respubliką? Kaip šios ekspedicijos keitė jų organizatoriaus supratimą koks yra lietuvių arba su Lietuva susijusių žmonių pasaulis, plytintis už mūsų valstybės sienų?
Kodėl rašant knygas pirminiai šaltiniai visuomet svarbiau už įmantrias jų interpretacijos mokslingose monografijose?
Pokalbis su Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovu doc. dr. Juozapu Blažiūnu.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip istoriją studijavęs žmogus pasirinko reklamų stratego darbą? Juk iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorikai yra flegmatiški, nepraktiški, ilgai sakinį galvoje ir popieriuje ar kompiuterio ekrane dėliojantys žmonės. Tuo tarpu reklamos kūrimo sfera skirta dinamiškiems, kūrybiškiems, rizikuoti ir improvizuoti linkusiems žmonėms.
Jeigu istorikų cecho atstovai pasikviestų reklamų strategijas kuriantį žmogų ir paprašytų pagalbos: „sukurk mums prekinį ženklą!“, ką būtų galima praeities tyrinėtojams patarti?
Ką daryti istorikams, kurie vis dar nori lėtai rašyti ilgas knygas epochoje, kurioje reakcijos greitis ir gebėjimas aiškiai, taupiai bei efektingai reikšti mintis yra lemiamas dalykas?
Kaip mandagiems siaurų klausimų ekspertams pasakoti apie sudėtingus dalykus viešojoje erdvėje nežinant naujų žaidimo taisyklių, kurios nuolat kinta? Juk didelė dalis mokslininkų, bijodami pakliūti į filme “Don’t Look Up” parodytą situaciją tiesiog slepiasi nuo žurnalistų ir bijo rašyti į internetinę žiniasklaidą.
Kiek tiesos teiginyje esą istorija yra pernelyg svarbus dalykas, kad ją būtų galima palikti vien tik istorikams? Jeigu taip – kokiose su istorija susijusiose sferose gali sėkmingai veikti ne tik mokslininkai?
Ar įmanoma Lietuvos istoriją papasakoti vienu sakiniu arba vienu žodžiu?
Pokalbis su istoriku, reklamos strategu Tomu Bartninku.
Ved. Aurimas Švedas -
Пропущенные эпизоды?
-
Britų istorikas Simon Schama savo knygoje „Peizažas ir atmintis“ rašo: „Taigi, senų senovėje čia buvo Lietuva, bet nebuvo ne tik žydų, bet ir krikščionių. Po to čia buvo žydai, kurie gyveno apsupti medžių, ir gabeno tuos medžius link upių ir miestų. Ir dabar čia vėl nebėra žydų ir miškas čia stovi…“ Ką per 34 Nepriklausomybės metus mums pavyko nuveikti sodinant atminties gyvastį saugančius medžius? Kokie svarbūs darbai, susiję su Lietuvos žydų paveldo išsaugojimu ir aktualinimu yra dar nepradėti daryti arba nepadaryti iki galo?
Jeigu būtų rengiama strategija „Lietuvos žydų paveldas 2050“, kokius pirmaeilės svarbos uždavinius šioje strategijoje reikėtų įrašyti?
Kaip reikėtų suprasti lenkų idėjų istoriko, muziejininko bei filosofo Krzysztofo Pomiano idėją, jog egzistuoja ne vienas, o bent trys – pažintinis, hermeneutinis ir egzistencinis –matmenys, į kuriuos privalu orientuotis prakalbus apie sudėtingus, dramatiškus įvykius, žmonių kančias ir mirtis? Ar teisingai elgiasi istorikai orientuodamiesi tik į pirmąjį – pažintinį lygmenį? Kaip ir kada galima išgirsti bei suprasti ką mums sako mirusieji?
2013-aisiais interviu žurnalui „Veidas“ rašytojas Grigorijus Kanovičius pasakė: „Man atrodo, žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Tai nepopuliarūs sakyti, o ausiai nemalonūs klausyti dalykai, bet ką aš galvoju, tą sakau, ir būsiu labai labai laimingas, jei suklysiu“.
Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo tada kai buvo ištarti šie žodžiai. Ką parodė laikas? Ar G.Kanovičius buvo teisus?
Pokalbis su rašytoju Sergejumi Kanovičiumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Kiek Lietuvos istorijos tyrinėtojai yra identifikavę istorinių sostinių? Ar galima sakyti, jog istorikų bei archeologų tarpe yra aiškus matymas ir sutarimas, kas ir kokiais kriterijais remiantis yra vadinama „istorine sostine“?
Kuri iš jau identifikuotų keturių istorinių sostinių (Kernavė, Trakai, Vilnius, Kaunas) nusipelno seniausios istorinės sostinės vardo?
Ar egzistuoja bent menkiausia teorinė galimybė, kad šalia jau egzistuojančių istorinių sostinių gali atsirasti naujų pretendentų į šį statusą? Kokiomis aplinkybėmis tai gali nutikti?
Kernavėje detalūs archeologiniai tyrimai nepertraukiamai vykdomi nuo 1979-ųjų. Kaip ir kam gimė idėja imtis šios vietovės tyrimų? Kas buvo šių tyrimų iniciatorius ir svarbiausias ilgametis vykdytojas? Kodėl Kernavė vadinama lietuviškąja Troja?
Kokie yra patys svarbiausi sėkmingi žingsniai XX a. II pusėje – XXI a. pr. atlikti senųjų Trakų, Trakų miesto ir pilių tyrinėjimo bei šių vietas paverčiant svarbiomis muziejininkų veiklos bei visuomenės atminties vietomis?
Kaip Kernavei pavyko gauti UNESCO Pasaulio paveldo vertybės statusą? Kokiems žmonėms šiuo atveju už jų darbą teikiant paraišką turėtume visų pirma padėkoti?
Istorinė sostinė – vietos tapatumo dalis, kuri turėtų būti perduodama iš kartos į kartą.
Ar tokio tapatumo užuomazgas galima įžvelgti Kernavėje ir Trakuose gyvenančių žmonių suformuotose bendruomenėse?
Kaip šį vietos tapatumą galima būtų brandinti?
Pokalbis su Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktoriumi doc. dr. Ramojumi Kraujeliu, Kernavės archeologinės vietovės muziejaus Restauravimo, tyrimų ir skaitmeninimo skyriaus vedėju, archeologu doc. dr. Gintautu Vėliumi, Trakų istorijos muziejaus direktore Alvyga Zmejevskiene, Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriumi Dariumi Kvedaravičiumi.
Ved. Aurimas Švedas
(J. Stasiūno/Kernavės muziejaus nuotr.) -
Pokalbis su rašytoja Sonata Dirsyte apie antrąjį jos istorinį romaną „Išdidumo kalinė“ (Alma littera, 2024), kuriama pasakojama apie Kotrynos Telničietės – LDK valdovo Žygimanto Senojo mylimosios, Beatos Koščeleckos (nesantuokinės Žygimanto Senojo ir Kotrynos Telničietės dukros), Elžbietos Ostrogiškaitės (Halkos) (vienintelės Beatos Koščeleckos ir Iljos Ostrogiškio dukros), Onos Jogailaitės (Žygimanto Augusto sesers ir Stepono Batoro žmonos) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės bei Lenkijos karalienės Bonos Sforzos likimus. Kas sieja šias moteris?
Kaip istorinė epocha įtakojo romano „Išdidumo kalinė“ herojų likimus? Kada ir kaip moteriai buvo įmanu pasipriešinti gniuždančiam taisyklių, draudimų bei aplinkybių voratinklio spaudimui? Kokią kainą moteris mokėjo už teisę savarankiškai mąstyti, laisvę rinktis, galimybę klysti?
Ar S. Dirsytės romaną galima laikyti feministiniu?
Kodėl istoriniai romanai pastaruoju metu tokie populiarūs tarp Lietuvos skaitytojų? Žmonėms nebeužtenka įkvėpimo dabartyje, todėl atsigręžiama į praeitį?
Pokalbis su rašytoja Sonata Dirsyte.
Ved. Aurimas Švedas -
Požiūris į istoriją gali būti dvejopas. Pirmoji požiūrio šalininkai tapatina istoriją su praeities įvykiais, todėl mano, kad istorija tiesiog „įvyko“ pagal kažkokią logiką, ir mes galime ją tik išaiškinti, atskleisdami loginį „raktą“. Kiti savo ruožtu į istoriją žiūri ne kaip į praeities įvykius, o kaip į pasakojimą apie juos. Kodėl istorikams turi rūpėti kaip skirtingi žmonės arba žmonių bendruomenės pasakoja skirtingas istorijas apie tą patį įvykį? Juk tai tik nuomonės, nepretenduojančios į tiesą!
Kaip reikėtų suprasti sąvoką „išgyventoji istorija“? Kokias istorines patirtis ir juos išreiškiančius pasakojimus tyrinėjo monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika“ autoriai?
Kokie buvo ankstyviausi reikšmingi išgyventi įvykiai, kurių liudininkais ir pasakotojais galėjo būti tarpukario Lietuvos visuomenės nariai? Kokias istorines patirtis reikėtų įvardinti kaip pačias svarbiausias, formavusias didelės to meto visuomenės dalies savivoką?
Kaip ir kokius pasakojimus apie išgyventą istoriją kūrė ir įtvirtino skirtingi politiniai ir socialiniai aktoriai Lietuvoje tarpukariu? Dėl kokių įvykių vertinimų vyko intensyviausi ginčai?
O kokias istorines patirtis po 1926-ųjų valstybinio perversmo buvo siekiama kontroliuoti ir cenzūruoti? Ko buvo nenorima, o gal ir neleidžiama prisiminti?
Pokalbis su vienu iš monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu“ autorių, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi prof. dr. Vasilijumi Safronovu.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra Kijevo Rusia? Jeigu ji iš tiesų buvo viena iš svarbiausių ankstyvųjų viduramžių Europos valstybių, kodėl mes apie Kijevo Rusios istoriją žinome tiek mažai?
Kaip kūrėsi ši valstybė? Kokių aplinkybių sampyna tapo paskata pastarojo istorinio subjekto iškilimui? Kodėl vikingai laikomi Kijevo Rusios įkūrėjais?
Kokie buvo Kijevo Rusios ir baltų ryšiai?
Koks Kijevo Rusios istorijos periodas laikomas jos „aukso amžiumi ir kokios priežastys lėmė Kijevo Rusios žlugimą?
Kokius melagingus teiginius apie Kijevo Rusios istoriją skleidžia šiuolaikinė rusiškoji istoriografija ir propaganda? Kodėl Rusijos istorikai, politikai ir žurnalistai siekia nuslėpti arba iškraipyti Kijevo Rusios istoriją? Kokių tikslų siekiama įgyvendinant šią tapatybės vagystę?
Lietuvos nacionaliniame muziejuje parodų erdvėje „Istorijų namai“ atidaryta paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. Kokias svarbiausias idėjas apie Kijevo Rusią, jos istoriją ir paveldą, siekė perteikti šios parodos kuratorės?
Pokalbis su parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorėmis archeologėmis dr. Rūta Kačkute ir Egle Zaveckiene bei parodos konsultantu archeologu dr. Aleksiejumi Luchtanu.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija ir kodėl verta ja užsiiminėti? Kodėl istorikai vengia kelti klausimą „Kas būtų, jeigu…?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria praeities tyrinėtojai, nusprendę imtis alternatyvų svarstybų? Kiek toli galima eiti tyrinėjant neįvykusios istorijos plotmę?
Kontrafaktinės istorijos galimybės bene pirmą kartą Lietuvos istorikų buvo aptartos 1999-aisiais televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ (ciklas „Janas Mateika ir Žalgiris Lietuvos istorijoje“, epizodas „Neįvykusi istorija“).
Kaip Alfredui Bumblauskui pavyko įtikinti Edvardą Gudavičių imtis tokios temos svarstybų? Kokie klausimai nagrinėti šioje laidoje?
Jeigu A.Bumblauskas turėtumų laiko parašyti neįvykusios senosios Lietuvos valstybės istoriją, nuo kokio alternatyvios istorijos siužeto pradėtų savąjį pasakojimą, kokius kontrafaktus svarstytų ir kokiu lemtingu įvykiu tokią knygą užbaigtų?
Ar Vilnius liktų tokios alternatyvios Lietuvos istorijos sostine, o gal sostinę reikėtų iškelti į Kėdainius, Biržus, Klaipėdą arba… į Rygą?
Alfonso Eidinto knygoje „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ centrinis siužetas – „Lietuva narsiai pasipriešina SSRS agresijai 1940 metais“. Lietuvos visuomenė iki šiol svarsto dilemą: o jeigu šūvis būtų iššautas, kas tada? Kokių tikslų buvo įmanoma pasiekti nusprendus priešintis?
Norberto Černiausko knygos „Fado: Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ galiniame viršelyje pirmasis sakinys skamba taip: „Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo“. Kaip šio intriguojančio pasakojimo autorius atsako į klausimą - „Kokiu būdu Pirmoji Respublika galėjo išsigelbėti?“
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šioje alternatyviojoje istorijos versijoje Lietuvos Respublika susiduria po Antrojo pasaulinio karo?
Žvalgantis į Nepriklausomybės epochą tenka pripažinti, kad joje irgi būta pavojingų pasirinkimų: „arba-arba“. Koks kontrafaktas, pokalbininkų nuomone, iki šiol buvo pats dramatiškiausias?
Pokalbis su istorikais prof. dr. Alfredu Bumblausku, prof. dr. Alfonsu Eidintu, doc. dr. Norbertu Černiausku.
Ved. Aurimas Švedas -
Kuo mums yra svarbi rašytojo Tadeusz Konwicki kūryba? Kokio vaidmens vertas T.Konwickis šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje?
Kaip netikėtose vietose sudygsta kūrybiškumas? Kaip „kažkokiame” Pavilnyje užaugo toks savitas rašytojas - T.Konwicki? Iš kur aspiracijos, kur talento šaknys, iš kur kūrybinė motyvacija? Kaip įsivietinimo Pavilnyje siekis padeda šiandienos vilniečiams atrasti T. Konwicki kūrybą?
Sakoma, kad T. Konwicki romaną „Meilės įvykių kroniką“ galėtume apibūdinti kaip tobulą XX a. vidurio Rytų Europos simbolį. Iš kokių elementų šis simbolis susideda ir kodėl iš tokių?
Kaip galėtume įamžinti T. Konwicki gyvenimą ir kūrybą Vilniuje ir Vilniaus krašte? Kokias šio rašytojo knygas dar turėtume išsiversti iš lenkų kalbos ir dėmesingai perskaityti?
Pokalbis su rašytoju ir T. Konwicki tekstų vertėju Vidu Morkūnu, istoriku ir rašytoju Tomu Vaiseta, politologe Aine Ramonaite bei literatūrologu ir kultūros istoriku Dariumi Kuoliu.
Ved. Aurimas Švedas -
Rugsėjį minime vieną svarbiausių įvykių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje – 510-ąsias Oršos mūšio metines. Šis mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d. netoli Oršos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, yra laikomas vienu didingiausių karinių laimėjimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės istorijoje. Tuo metu jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė stojo į kovą su keliariopai gausesnėmis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgomis.
Kaip būtų galima nusakyti ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir Vilniaus, kuris ir atvedė į Oršos mūšį, priežastis? Ko siekė Maskva? Kokius tikslus sau kėlė Vilnius? Kiek tiesos yra žodžiuose, jog Oršos mūšyje sprendėsi LDK likimas?
Svarbiausi šios pergalės laurai priskiriami jungtinės kariuomenės vadui Konstantinui Ostrogiškiui. Ką tikro galime pasakyti apie šį didiką, LDK etmoną ir Vilniaus kaštelioną?
Ką dar be Konstantino Ostrogiškio reikėtų paminėti kaip svarbius Oršos mūšio pergalės kalvius?
Konstantiną Ostrogiškį istorikai kartais vaidina karo genijumi. Kokie LDK etmono sprendimai lėmė tai, kad daug gausesnės bojarino Ivano Čeliadnino pajėgos buvo sumuštos?
Kokie buvo svarbiausi Oršos mūšio pergalės politiniai ir kultūriniai vaisiai?
Krokuvoje, gana greitai po rugsėjo 8 d. pasiektos pergalės, 1515 m. pradžioje, buvo išleistas Andriejaus Kšyckio eilėraščių rinkinėlis - „vilnietiškasis ciklas“. Kokie dar be A.Kšyckio poetai bandė savo eilėse bandė įamžinti Oršos mūšio pergalę?
Po Oršos mūšio pergalės LDK valdovo aplinka inicijavo intensyvią propagandos kampaniją, nukreiptą tiek į draugiškas, tiek ir į priešiškas valstybes. Ko buvo siekiama šiuo veiksmu? Kokios buvo propagandos kampanijos pasekmės?
Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja doc. dr. Genute Kirkiene ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Mintautu Čiurinsku, ką tik išleidusiu monografiją „Europinė Oršos pergalės (1514) propaganda ir Lietuvos kultūra“ bei parengusiu šaltinių rinkinį „Oršos pergalės (1514) šaltiniai. Poezija, proginiai ir naujienų spaudiniai“.
Ved. Aurimas Švedas -
Kas yra „Renkuosi mokyti“ sistema? Kaip ji veikia? Kodėl prieš metus vilnietė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė pasirinko mokytojos darbą Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje? Skeptikas, išgirdęs apie tokį sprendimą, tikriausiai, pasakytų: „Mokytojo profesija yra nepopuliari, ji nesiejama nei su savirealizacijos galimybe, nei su finansine gerove. Kam jaunam žmogui rinktis tokį sunkų kelią?“
Kokios buvo pirmosios istorijos mokytojos dienos? Kokias praėjusiais metais išgyventas akimirkas mokykloje galima pavadinti pačiomis sudėtingiausiomis?
Kaip reikėtų suprasti laidos viešnios žodžius: „Mokykla yra amerikietiškieji kalneliai”?
Kiek Peterio Weiro filme „Mirusių poetų draugija“ (Dead Poets Society, 1989) aktoriaus Robino Williamso suvaidintas mokytojo personažas (kuris lipa ant stalų, plėšo knygų puslapius, klasės akivaizdoje kartoja sentenciją „Carpe diem!“) galėtų būti sektinas pavyzdys pedagogams dirbantiems su jaunimu XXI amžiuje?
Kaip mokytoja atsako į klausimą „Kas yra sėkmė mano darbe“?
Pokalbis su istorike, dirbančia Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja, Rūta Leipute.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbis apie Anatolij Kuznecov romaną – dokumentą „Babyn Jaras“ (jį ką tik išleido leidykla „Lapas“). Tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, kuriame pasakojama apie Babyn Jarą, siaubingų nusikaltimų vietą.
Kas, kaip, kada nutiko Babyn Jare, kiek žydų ir kitų tautybių žmonių čia buvo nužudyta? Kuo Babyn Jaras yra tipiška ir kuo – išskirtinė Holokausto vieta? Kuo Babyn Jaras yra panašus į Panerius ir kuo nuo Panerių skiriasi?
Kaip Sovietų Sąjungoje veikė atminties iškraipymo mechanizmai, turėję pakeisti Holokausto prasmę? Kokie rašytojai, kino kūrėjai ar kompozitoriai sovietmečio epochoje mėgino savo kūriniuose apmąstyti ir papasakoti apie Babyn Jaro tragediją?
Ką reikėtų žinoti apie „Babyn Jaro“ autorių – kijevietį A. Kuznecovą? Kaip šio žmogaus asmeninės patirtys įtakojo tai, ką jis vėliau imsis rašyti?
Stipriai cenzūruotas ir sutrumpintas romanas pirmą kartą buvo publikuojamas 1966-aisiais, sovietiniame literatūros ir meno žurnale „Junost“, o 1967 metais romanas buvo išleistas leidykloje „Molodaya Gvardija“ . Koks buvo šios knygos pasirodymo istorinis kontekstas? Kaip knyga buvo sutikta recenzentų ir visuomenės? Kaip „Babyn Jaro“ pasirodymas paveikė jauno ir perspektyvaus rašytojo A.Kuznecovo karjerą?
Lietuviškame knygos leidime pateikiama pilna romano versija, kurioje grafiškai išskiriami ne tik vėlesni autoriaus papildymai, bet ir sovietmečiu cenzūruotos romano - dokumento vietos.
Ką sovietai norėjo nuslėpti, kokius istorinius faktus iškraipyti, nutylėti, perkurti?
Kiek A. Kuznecovo romanas funkcionuoja Ukrainos visuomenės istorinėje kultūroje XXI a.?
Pokalbis su istoriku, romano – dokumento „Babyn Jaras“ vertėju į lietuvių kalbą dr. Zigmu Vitkumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip būtų galima nusakyti kultūrinės spaudos vaidmenį, o gal net misiją Atgimimo procese Lietuvos ir Latvijos visuomenėse?
Kokius svarbiausius skirtumus tarp Lietuvoje ir Latvijoje Atgimimo epochoje veikusioje kultūrinėje spaudoje būtų galima įvardinti?
Kiek šiose šalyse leistoje kultūrinėje spaudoje pradėtose diskusijose pamatiniais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais buvo girdimas ir reikalingas išeivių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų balsas?
Atgimimo epochoje vyko „lietuvių kultūrinio herojaus“ paieškos. Kokios asmenybės pretendavo į tokio herojaus statusą? Kodėl (skirtingai nei Latvijoje) tokio vienintelio ir vienijančio herojaus mūsuose neatsirado?
Aptariamu laikotarpiu tiek Lietuvos, tiek ir Latvijos visuomenei buvo labai svarbu iš naujo nusakyti savo vietą erdvėlaikyje. Lietuvos visuomenės savivokai itin svarbiu tapo LDK istorijos permąstymas. Atgimimo epochoje kultūrinėje spaudoje tarp „intensyviausiai mitologizuotų legendinių herojų“ buvo didysis kunigaikštis Gediminas. Kokiomis, aplinkybėmis, koks šios asmenybės portretas kurtas to meto spaudoje, viešumoje vykusiose diskusijose?
Dar vienu svarbiu atskaitos tašku Lietuvos visuomenei tapo „prarasto rojaus“ arba Pirmosios Lietuvos Respublikos atmintis. Viena svarbiausių šios epochos simbolinių figūrų – paskutinysis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Tuo tarpu Latvijos visuomenėje svarbia simboline ir netgi mitologizuota figūra tapo paskutinysis Latvijos Respublikos Prezidentas Karlis Ulmanis. Koks šio žmogaus paveikslas iškyla prieš akis skaitant ano meto spaudą?
1987-1990-ieji – kultūrinės spaudos aukso amžius. 1990-aisiais Lietuvoje buvo įspūdingi kultūrinės spaudos tiražai: „Nemunas“ – 94; „Metai“ – 30; „Šiaurės Atėnai“ – 51; „Literatūra ir menas“ – 75; „Kultūros barai“ – 60 tūkstančiai egzempliorių. Po metų situacija – visiškai kita. Kas nutiko? Ar panaši dramatiška kaita vyko ir Latvijoje?
Pokalbis su literatūrologe, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. Viktorija Jonkute, ką tik visuomenei pristačiusia monografiją „Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje“.
Ved. Aurimas Švedas -
Šių metų liepos 13 – 20 dienomis įvyko 28-asis Thomo Manno festivalis „Kultūros kraštovaizdžiai. Viršūnės“. Festivalio atidarymas tradiciškai prasidėjo Pradžios koncertu, prieš kurį sveikinimo žodį taręs Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermann sakė: „Kai žvelgiu žemyn tarp pušų į vadinamąjį itališką vaizdelį priešais Manno namelį, mane apima didingas jausmas, tarsi būčiau kalno viršūnėje.“ O su kokiais jausmais širdyje Thomo Manno centro ir festivalio kuratoriai ir organizatoriai užbaigė šių metų festivalį?
Festivalio tema buvo suformuluota prisimenant ir siekiant suaktualinti dvi sukaktis: Imanuelio Kanto 300 -ąsias gimimo metines ir Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ šimtmečio (jis buvo išleistas 1924-aisiais) jubiliejų.
Kuo yra svarbus ir išskirtinis T. Manno kūrybinėje biografijoje jo romanas „Užburtas kalnas“?
Ką šiame T. Manno romane simbolizuoja viršūnės, o ką - žemumos? Kas nutinka romano herojui Hansui Kastorpui kai jis iš Šiaurės Vokietijos lygumų pakyla į Alpes? Akivaizdu, kad rašytojas sanatoriją, į kurią patenka H. Kastorpas ir joje praleidžia septynis metus, paverčia simboliu. Tik ką šis simbolis reiškia?
Festivalyje lankėsi Trento universiteto profesorius, germanistas ir vertėjas Luca Crescenzi, kuris pasiūlė dar vieną romano interpretaciją, esą tai yra H. Kastorpo sapnas.
Kaip L.Crescenzi atsako į klausimą – kam T. Mannui prisireikė „Užburtą kalną“ paversti sapnu? Kokia buvo šio sapno priežastis ir pasekmė? Ką tokia interpretacija reiškia romano suvokimui?
„Užburtas kalnas“ priskiriamas Bildungsroman žanrui. Kas būnant aukštai kalnuose nutinka romano herojui? Ar kalnuose jisai pažino save, tapo išmintingesniu? Koks likimas jo laukia sugrįžus į žemumas?
Kokias dar T. Manno knygas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, reikėtų išversti į lietuvių kalbą?
Kokie didžiausi iššūkiai artimiausiu metu kyla T. Manno festivalio kuratoriumui jau pradėjusiam galvoti apie kitų metų renginį?
Pokalbis su istorike, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje profesore Ruth Leiserowitz, Thomo Manno kultūros centro vadove Lina Motuziene, klasiku, filosofu, rašytoju ir politiku Mantu Adomėnu bei vertėju ir poetu Antanu Gailiumi.
Ved. Aurimas Švedas -
Daugelis iš mūsų jaučia nenumaldomą norą visur suspėti, siekį nuveikti visus mums tekusius darbus, o taip pat – poreikį save realizuoti ir išreikšti.
Su darbų gausa ir juos lydinčia įtampa susijęs emocinis perdegimas lyg šešėlis visada šalia, bet mus (kaip taisyklė) palaiko viltis, kad užteks jėgų nuo šio pavojaus pabėgti, jeigu tik dar truputį paefektyvinsime darbo ritmą, nes gyvenimas, rodos, talpus iki begalybės.
Šią egzistencinių spąstų situaciją aptaria Pietų Korėjoje gimusio filosofo Byung-Chul Hano knyga „Nuovargio visuomenė“.
Kas yra hiperdėmesys ir kokią žalą jis mums daro? Kodėl, iš kur, kaip kyla nervingas skubotumas, užpildęs visą mūsų gyvenimą? Kodėl pasiekimų visuomenė tapo nuovargio įkaite?
Kokią išeitį mums siūlo filosofas Byung-Chul Hanas?
Pokalbis su leidyklos „Kitos knygos“ leidybinių projektų vadove ir redaktore Aira Niauronyte bei filosofu, vertėju, profesoriumi Tomu Sodeika.
Ved. Aurimas Švedas -
Prieš keletą savaičių visuomenei buvo pristatytas tritomis „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. Jo autorių saraše – net 27 pavardės lietuviškojo kino tyrinėtojų, kurie parengė 72 tekstus išsitenkančius 1340 puslapiuose.
Kodėl šio labai reikalingo visuminio žvilgsnio į Lietuvos kino raidą reikėjo laukti daugiau nei tris dešimtmečius?
Kaip būtų galima nusakyti šių knygų žanrą? Kokius svarbiausius uždavinius sau ir tekstų autoriams kėlė tritomio sudarytojai ir rengėjai?
Ar šį tritomį reikėtų skaityti „linijiniu būdu“ nuo pirmojo puslapio iki paskutinio? O gal nebūtų didelės klaidos tiesiog atsiversti labiausiai dominantį skyrių ir vėliau patiems konstruoti kelionės po pasakojimus apie Lietuvos kino istoriją maršrutą?
Tritomyje tekstai sukomponuoti pramaišiai su pokalbiais, kuriuose savo atsiminimais ir įžvalgomis dalinasi lietuviškąjį kiną kūrę, jo raidą įvairiais būdais įtakoję arba fiksavę, žmonės (juos dar galima pavadinti „gyvaisiais istorijos šaltiniais“). Ką knygoms davė istorijos ir atminties plotmių derinimas?
Pirmojo tomo pratarmėje rašoma - tritomio puslapiuose „...kartais skirtingi požiūriai sugula į daugialypę mozaiką, mėginant įvardyti, kas gi yra nacionalinio kino tapatybė“.
Kada kinas Lietuvoje virto Lietuvos kinu? Kaip, kokius laiko slenksčius įveikiant formavosi nacionalinio kino tapatybė? Kokie filmai šią tapatybę išreiškia?
Pokalbis su tritomio „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ sudarytojais ir rengėjais kino kritikais Rasa Paukštyte, Linu Vildžiūnu ir Živile Pipinyte.
Ved. Aurimas Švedas -
Kiek Rytų kraštai ir Indija buvo aktualūs bei įdomūs XX a. I pusės Lietuvos visuomenei ir valstybei? Kas iš Pirmosios Respublikos politikos, akademijos, kultūrinio elito atstovų labiausiai domėjosi Orientu ir Indija, kalbėjo ir rašė apie juos?
Kas yra Orientas mums šiandien? Ar daug skirtumų galima įžvelgti tarp XX a. I pusėje ir XXI a. pradžioje susiklosčiusių Rytų ir Indijos vaizdinių Lietuvoje?
Kas buvo kunigas jėzuitas Donatas Slapšys SJ (1921-2010)? Kada jis išvyko į Indiją? Kodėl mes apie jį iki šiol beveik nieko nežinome, nors jis dirbo Indijoje misionieriaus darbą iki 2010-ųjų?
Kokioje Indijos valstijoje kunigas D.Slapšys gyveno ir misionieriavo? Kuo ši valstija yra ypatinga socialine, ekonomine, kultūrine prasme?
Ar D.Slapšio apsisprendimas vykti į Indiją buvo vienetinis atvejis? O gal šiuo atveju galima kalbėti ir apie kitus Indijoje XX a. I pusėje dirbusius lietuvių misionierius?
Kokie yra svarbiausi šaltiniai, su kurių pagalba galima rekonstruoti kunigo D. Slapšio gyvenimo ir misionieriavimo Indijoje istoriją? Ar kunigas paliko dienoraščių, laiškų, kitokio pobūdžio rašytinio palikimo?
Kaip D. Slapšį prisimena broliai jėzuitai ir kaip – su kunigu bendravę indai?
Koks yra materialus ir nematerialus D. Slapšio paveldas Indijoje? Kokius pėdsakus paliko šis žmogus?
Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto doktorantu, Vilniaus universiteto Indijos tyrimų centro jaunesniuoju darbuotoju Laurynu Kudijanovu, keliavusiu į Indiją tyrinėti kunigo D. Slapšio biografijos ir palikimo.
Ved. Aurimas Švedas -
Kaip dailėtyrininkė, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja Laima Kreivytė mokėsi kuratorės amato ir meno? Kokios parodos, žmonės, meno kūriniai, pokalbiai teikė įkvėpimo, rodė kokiu būdu galima panaudoti erudicijos ir vaizduotės „instrumentus“ kuratorės darbe?
Kaip gimė paroda „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“?
Ką vėlyvajame sovietmetyje menininkui reikėjo padaryti, kaip pasielgti, jog užsidirbtum epitetą „neįrėmintas“? Ar vyrams ir moterims tuo metu „leistina – neleistina“ ribos skyrėsi?
Kaip trys sovietmečio Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje gyvenę menininkės – Mallė Leis, Maija Tabaka, Marija Teresė Rožanskaitė – suvokė savo tapatybę, egzistencinę situaciją, pašaukimą, savirealizacijos galimybes ir kaip savo mintis išreiškė kūryboje?
Trys kūrėjos, gyvendamos nelaisvoje visuomenėje, rūpinosi savo vidinės laisvės erdve ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, bandė ją išplėsti. O kaip šias menininkes veikė išorinis spaudimas „būti kaip visiems“?
Parodą „atidarančiame tekste“ rašoma: „Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūriniais, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos sukuria kiekvienos iš jų darbai“. Kokios naujos Leis, Tabaka ir Rožanskaitės darbų interpretavimo galimybės mums atsiveria šiandien?
Pokalbis su dailėtyrininke, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja, kuratore Laima Kreivyte.
Ved. Aurimas Švedas -
Pokalbis apie čekų mąstytojo fenomenologo Jano Patočkos paieškas, kaip įmanomas filosofinis atsakas blogiui.
Kokius svarbiausius šio mąstytojo gyvenimo riboženklius reikėtų žinoti, kad galėtume suprasti kaip filosofas gyveno, ko mokė ir kokius tekstus jis rašė? Kodėl J. Patočka jo biografiją bei kūrybą interpretavusių žmonių kartais vadinamas „Prahos Sokratu“?
Kodėl „Prahos Sokratas“ labai kritiškai žvelgė į Vakarų sukurtą technologinę civilizaciją? Kokios aplinkybės lėmė J. Patočkos sprendimą prisidėti prie disidentų judėjimo „Chartija 77“ taip prisiimant didžiulę atsakomybę ir riziką?
Kodėl pasiaukojimas yra viena iš svarbiausių J. Patočkos mokymo temų? Kaip reikia suprasti šio mąstytojo idėją, jog „pasiaukojimas dėl nieko“ padeda įveikti technologinį pasaulio supratimą ir atveria naujo santykio su tiesa ir Būtimi galimybę? Kaip ir kada galimas „pasiaukojimas dėl nieko“? Kokiu būdu pasiaukojimo veiksmas J.Patočkai siejosi su oponavimu sovietinės civilizacijos steigiamiems gyvenimo ir veikimo principams?
Kaip reikėtų suprasti kitą J. Patočkos tezę, jog „autentiškas pasiaukojimas formuoja sukrėstųjų solidarumą“? Kas jo mokyme yra „sukrėstieji“? Apie kokį solidarumą šiuo atveju eina kalba?
Kur lygtyje „pasiaukojimas = moralinis apsisprendimas“ yra vieta intelektualui? Ar pasiaukojimas kaip moralinis apsisprendimas J.Patočkos mokyme susijęs su politiniu veikimu?
Kokius pavyzdžius iš XX a. Lietuvos visuomenės istorijos būtų galima paminėti, kuomet (galbūt) radosi sukrėstųjų solidarumas?
Kaip bene svarbiausios J. Patočka idėjos apie tai, jog reikia gyventi tiesoje ir rūpintis siela, o taip pat – samprotavimas apie pasiaukojimo vertę ir prasmę, skamba XXI amžiaus žmogui, kuris, atrodo, jau pamiršo XX a. totalitarizmų paspęstus spąstus žmogaus sielai?
Ar šis mąstytojas nėra pernelyg senamadiškas ir patetiškas hipsterio, gyvenančio liberalioje demokratijoje, požiūriu?
Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Simu Čelutka.
Ved. Aurimas Švedas -
Šių metų birželio 9-ąją dieną minėsime 95-ąsias rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus gimimo metines.
„Kas yra Grigorijus Kanovičius?“ - šis klausimas tapo vienos iš laidos pokalbininkių Rimos Kasperionytės teksto kurį 2019-aisiais publikavo žurnalas „Metai“, pavadinimu. Kaip į pastarąjį klausimą būtų galima atsakyti 2024-aisiais?
G. Kanovičius yra vedlys į sunaikintą Lietuvos žydų pasaulį, šio žmogaus atminties erdvėje buvo išsaugoti ir sugrąžinti į gyvenimą dalykai, kurie buvo pasmerkti nebūčiai. Be to, rašytojas pasakoja mums ne tik apie Vilnių - Lietuvos Jeruzalę, bet kviečia paklajoti po kitus Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose šimtmečius gyveno žydai, o taip pat – byloja apie gimtąjį Jonavos štetlą, sunaikintą bet atgimusį jo knygose.
Kiek G. Kanovičiaus ryšys su Jonava yra svarbus šiandienos miesto gyventojų savivokai, jų tapatybei?
Kada, kur ir kokie renginiai vyks Jonavoje, paminint 95-ąsias G. Kanovičiaus gimimo metines?
Apie kokius dar egzistenciškai svarbius dalykus kalba rašytojas iš savo kūrinių puslapių mums, gyvenantiems įvairių sukrėtimų akivaizdoje, apimtiems karo nuojautos, jaučiantiems baimę?
Pokalbis su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, rašytoju, Dingusio Štetlo muziejaus iniciatoriumi ir vadovu Sergejumi Kanovičiumi, literatūrologe Rima Kasperionyte, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadove Kristina Adukaite, Jonavos Krašto muziejaus muziejininke Giedre Narbutaite-Kontrime.
Ved. Aurimas Švedas - Показать больше
