Bölümler
-
Meno konkursai dažnai laikomi įėjimo į meno lauką durimis. Šaltais savo terminais jie disciplinuoja menininkus pabaigti projektus arba kurti naujus, nustato vertės riboženklius ir palaiko konkurencinę „meno sporto“ įtampą. Tačiau net ir sėkmės atveju pro šias duris įžengus, nesuteikiama garantija, kad ir toliau pavyks būti matomu, aktyviu, taip pat originaliai kuriančiu. Kaip jaunųjų kūrėjų apdovanojimai formuoja tolimesnes jų karjeras, ar meno lauko dalyvių susikurti ir perkuriami kriterijai pajėgūs įvertinti iš prigimties subjektyvų meną, galiausiai, ar pelnyti apdovanojimai neiškreipia tolimesnės menininko kūrybos vertinimo? Kokios tokių meno konkursų sėkmės ir pasekmės, jei anapus tokių įvykių yra daugybė neapdovanotų, bet puikiai kuriančių menininkų? Su menotyrininke Marija Martinaityte ir šiuolaikinio meno kuratoriumi, kritiku Pauliumi Andriuškevičiumi aptariame konkursinių parodų reiškinį ir dvi Vilniuje veikiančias parodas – Sapiegų rūmuose eksponuojamą, 9-tąjį kartą surengtą parodą „JCDecaux premija 2024: ruduo“ ir 16-ąjį Jaunojo tapytojo prizą.
Ved. Jogintė Bučinskaitė -
Kol pasaulio mokslininkai nesutaria, ar žmogaus veiklos poveikis gamtai yra pakankamas, kad naujoji geologinė epocha būtų pavadinta antropocenu, menininkai ir menotyrininkai, filosofai ir antropologai šį terminą jau kelis dešimtmečius pasitelkia apmąstydami komplikuotus gamtos ir žmogaus santykius. Peržengdami šią modernistinę skirtį, mąstytojai kuria naujas rūšių sugyvenimo teorijas, o menininkai fantazuoja, kokios šio pasaulio tvarkos ilgėsimės, kai patys būsime įrašyti į raudonąją knygą. Apie dvi tokias parodas – VDA parodų salėse „Titanikas“ eksponuojamą Laisvydės Šalčiūtės parodą „Bestiariumas“ (kuratorė Laima Kreivytė) ir MO muziejaus mažąją parodą „Ilgiuosi, pats nežinau ko“ (kuratorius Marius Armonas) kalbamės su Vilniaus universiteto filosofijos doktorante Rūta Simutyte ir dailės istorike, kritike, parodų kuratore ir monografijų autore dr. Erika Grigoravičiene, kurios naujausia mokslinė studija „Bioįvairovė ir hibridinė raiška šiuolaikinėje dailėje“ išsamiai tyrinėja, kaip menininkai kuria, perkuria ir naudoja mišrių būtybių vaizdinius savo kūrybinėse praktikose.
Ved. Jogintė Bučinskaitė -
Eksik bölüm mü var?
-
Ar žiūrėdami į kūrinį parodoje esate savęs klausę, kokius jausmus jis jums kelia? Kokias asmenines patirtis primena? Ar šioje parodoje jums ramu, nuobodu, o gal ji jus erzina? MO muziejuje veikiančioje parodoje „Iš vidaus“ kviečiama kelti tokius ir panašius klausimus, tačiau ir pati ekspozicija palieka nemažai klaustukų. Menotyrą ir psichologiją vienijanti ekspozicija – svarbus ir reikalingas fokusas į emocinę sveikatą, tačiau ar tikrai menas šioje parodoje veikia specifiškai kitaip nei kitose? Ar jungiamos disciplinos nesupaprastinamos, o kūriniai lieka pažinūs kaip savarankiški pasauliai? Galiausiai, ko reikia, kad dialogas tarp meno kūrinio ir lankytojo įvyktų? Apie tai, kas įvyksta parodos „Iš vidaus“ viduje, o kas išorėje, kalbamės su LNDM Nacionalinės dailės galerijos kuratore, menotyrininke, psichikos sveikatos ambasadore Egla Mikalajūne ir psichologe-psichoterapeute dr. Agne Matulaite.
Ved. Jogintė Bučinskaitė -
„Lietuva prieš keletą metų laimėjo „Auksinį liūtą“, dėl to mes iš jūsų visada tikimės daugiau“, – sako Lietuvos paviljone sutikta lankytoja. Nuo 1895 m. rengiamoje, 60-ojoje Venecijos meno bienalėje Lietuva prisistato tryliktą kartą. Šįkart šalis prisistato su „Uždegimu“ – Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) tapybos darbų ir menininkų Neringos Černiauskaitės bei Ugniaus Gelgudos kolektyvo „Pakui Hardware“ kūrybos instaliacija. Sant'Antonin bažnyčioje įrengta ekspozicija pasakoja apie žmogiškųjų ir planetos kūnų liepsnojimą, struktūrinius sutrikimus socialiniuose ir politiniuose sluoksniuose. Kaip Lietuvos paviljonas atrodė bendrame Venecijos bienalės kontekste, kai pagrindinę parodą šiemet pakviestas kuruoti San Paulo meno muziejaus meno vadovas Adriano Pedrosa pasiūlęs temą „Užsieniečiai visur“ (angl. „Foreigners Everywhere“). Nepaisant noro atkreipti dėmesį į menininkus, kurie patys yra užsieniečiai, migrantai, išeiviai, tremtiniai ar pabėgėliai, pasaulio žiniasklaidos dėmesys šiai parodai buvo lydimas kritikos. Apie politinius kontekstus, estetinius pasirinkimus ir įspūdžius iš Venecijos kalbamės su parodų kuratoriumi, dėstytoju, menotyrininku dr. Mariumi Armonu ir Lietuvos paviljone sutiktais lankytojais.
Ved. Jogintė Bučinskaitė -
Vilniaus muziejuje dėmesys atgręžiamas į tuos, nuo kurių pagal apklausas linkstama nusigręžti. Tai – dėl savo tautybės, rasės, lytinės orientacijos, religijos, priklausomybių, skurdo, moralės normų neatitinkančių paslaugų teikimo, psichikos būklių ir fizinių susirgimų į socialines paraštes nustumiami miestiečiai. Tokių gyventojų sostinėje buvo ir yra, tačiau balsas jiems retai suteikiamas. Kiek šiomis temomis kalbanti paroda „Nepatogus Vilnius“ yra patogi ir nepatogi? Kiek paskui save nešasi rizikų? Koks galios santykis tarp kuratorių ir pristatomų grupių? Kaip kalbėti apie problemiškus visuomenės narius siekiant išvengti didesnio stereotipizavimo, marginalizacijos, skurdo, negandų ir kančios eksploatacijos? Ir kas čia iš tiesų yra nepatogus? Apie tai laidoje kalbamės su psichologe Aurelija Auškalnyte ir sociologu, Vilniaus dailės akademijos docentu dr. Daumantu Stumbriu.
Ved. Jogintė Bučinskaitė -
Nuo tada, kai 1979 m. Vilniaus Dailės parodų rūmuose buvo surengta pirmoji Baltijos jaunųjų menininkų trienalė, šis kas trejus metus rengiamas vizualaus meno renginys prisidėjo prie Lietuvos šiuolaikinio meno lauko mito kūrimo, paskatino tarptautinę trauką ir užaugino ne vieną įdomiai kuriančių menininkų kartą. Šiemet jau 15-oji Baltijos trienalė kviečia į po rekonstrukcijos atsidariusį Šiuolaikinio meno centrą, kuriame eksponuojama paroda „Ta pati diena“ (kuratoriai Tomas Engelsas ir Maya Tounta). Šis iš eilėraščio pasiskolintas parodos pavadinimas tampa pretekstu galvoti, ar ta pati diena kartojasi ir kuratoriniuose sprendimuose, pristatomo meno, institucinio paveldo atžvilgiu, o gal tai poetiškas trapios kasdienybės apmąstymas, su linkėjimu, kad ji – tokia taiki ir paprasta – tęstųsi ir kartotųsi. Apie apgaulingai tuščią, bet pusšimčio menininkų darbus pristatančią parodą kalbamės su tyrėja, rašytoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, dr. Karolina Rybačiauskaite ir menotyrininku, nepriklausomos galerijos „Cell Project Space“ Londone kuratoriumi Adomu Narkevičiumi.
Ved. Jogintė Bučinskaitė -
Ką pasakoja į Vakarų kultūrą patekę Japonijos popmeno atvaizdai, kurie net pačioje gimtinėje vertinami prieštaringai? Kaip ši po pasaulį pasklidusi tekančios saulės šalies popkultūra formavosi ir kiek ji pažini Lietuvos auditorijai? Apie tai, kaip sunku išvengti kitų kultūrų reprezentacijos paklaidų ir subjektyvumo, kalbame su Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto japonų kalbos, religijos bei literatūros dėstytoja, vertėja Jurgita Ignotiene ir kūrybos prodiuseriu, įvairių kultūros projektų iniciatoriumi, ilgamečiu japonų kultūros festivalio „NowJapan“ organizatoriumi Sergejumi Grigorjevu. Kartu su jais dalijamės ambicingai, drąsiai ir provokatyviai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus dr. Arūno Gelūno LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje sukuruotos parodos „Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX-XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto“ įspūdžiais.
Ved. Jogintė Bučinskaitė
