Folgen
-
Prieš kurį laiką trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – pranešė pripažįstančios Palestinos valstybę. Oficialų pripažinimą jos paskelbė gegužės 28-ąją. Izraelis šį sprendimą pasmerkė kaip „atlygį“ „Hamas“ daugiau nei septynis mėnesius tęsiantis niokojančiam karui Gazos Ruože. Trys Europos šalys mano, kad jų iniciatyva turi stiprų simbolinį poveikį, kuris tikriausiai paskatins ir kitas valstybes pasekti jų pavyzdžiu.Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala, komentuodamas minėtų šalių sprendimą, sukėlusį nevienareikšmę reakciją pasaulyje, pabrėžia, kad Palestina šiuo metu neturi visų keturių valstybingumui reikalingų bruožų.„Yra keturi valstybingumo bruožai, kurių visų Palestina šiandien tikrai negali atspindėti. Akivaizdu, kad tokiu atveju funkcionalios Palestinos valstybės klausimas tebėra dilema, o ne politinė praktika. Jeigu Palestina, kaip valstybė, turėtų visus valstybingumo bruožus: populiaciją, efektyvią valdžią, apibrėžtą teritoriją, jeigu tai reikštų ir susitarimus su Izraeliu, kas užtikrintų regioninį stabilumą, manau, šalių, pripažįstančių Palestinos valstybę, skaičius labai sparčiai išaugtų“, – tvirtina L. Kojala.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Aiškindamas, kodėl kilo politinis ažiotažas, kai trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – paskelbė pripažįstančios Palestinos valstybę, L. Kojala komentuoja: „Manau, situacija yra labai jautri, šiuo metu vyksta aktyvūs karo veiksmai, ir nėra aiškumo, ar apskritai įmanoma įgyvendinti dviejų valstybių modelį kalbant apie Izraelio santykius su Palestina.Todėl šį trijų šalių sprendimą reikėtų traktuoti kaip bandymą politiškai paskatinti judėjimą šia kryptimi, paraginti Izraelį ir, žinoma, Palestiną ieškoti būtent tokio scenarijaus įgyvendinimo galimybių. Vis dėlto atrodo, kad šiandien tai realizuoti praktiškai būtų labai sunku, jeigu apskritai įmanoma. Bet tai savaime nėra netikėta, nes turėkime galvoje, kad apie 140 valstybių šiuo metu yra oficialiai pripažinusios Palestiną, nors jos dėl Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo skirties, dėl „Hamas“‘ teroristinės organizacijos dominavimo pasaulio žemėlapyje nematome.“Politologas sako: „Europos Sąjungoje su naujomis trimis valstybėms, kurios ketina pripažinti Palestiną, turbūt tik apie trečdalis šalių yra pripažinusios Palestiną, likusios – ne. Vadinasi, bendros pozicijos šiuo klausimu Europos Sąjungoje šiuo metu nėra, ir tikėtis, kad artimiausiu metu ji galėtų būti išgryninta, yra sudėtinga, nes tema tikrai yra labai jautri, kintanti kiekvieną dieną dėl to, kas vyksta Gazos Ruože.Šiuo atveju, matyt, Lietuvos pozicija yra tokia, kokios ir galime tikėtis. Lietuva iš principo palaiko dviejų valstybių modelį, bet jo praktinis įgyvendinimas šiandien atrodo labai komplikuotas ir priklauso nuo to, kaip toliau klostysis karo veiksmai.“Nemažai Europos Sąjungos šalių yra pripažinusios Palestinos valstybę. Tiesa, tada jos dar nebuvo ES narės. O ką tai realiai keičia?„Taip simboliškai parodoma, kad Palestina yra laikoma politine veikėja, nes kiekvienai valstybei tarptautiniuose dokumentuose yra nurodyti ir svarbūs keturi valstybingumo bruožai: apibrėžta teritorija, efektyvi valdžia, toje teritorijoje gyvenantys gyventojai ir tarptautinis pripažinimas.Tarptautinis pripažinimas yra kertinė sąlyga tam, kad valstybė galėtų egzistuoti ir būtų suvokiama kaip valstybė, esanti pasaulio politiniame žemėlapyje. Tačiau šiandien Palestina turi problemų ir dėl efektyvios valdžios, ir dėl to, kad teritorija nėra apibrėžta, ir dėl daugybės kitų dilemų, kurios yra realios, labai sunkiai išsprendžiamos.Tad turėti tokį siekį yra gerai, o dviejų valstybių modeliui turbūt pritaria didžioji pasaulio dalis. Bet ką reiškia ši frazė ir jos realizavimas praktiškai – atsakyti yra sunku“, – aiškina L. Kojala.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
Gegužės 28-ąją žymus Lietuvos išeivijos veikėjas, kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis švenčia garbingą 85-erių metų jubiliejų. Visai neseniai paminėtas ir jo kunigystės 55-metis. Pokalbyje su dienraščiu „Bernardinai.lt“ tėvas Antanas primena dar vieną reikšmingą sukaktį – prieš 75 metus jo ir visos šeimos, tada jau gyvenusios Vokietijoje, emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas.„Greitai vyks dar vienas knygos apie tėvystę pristatymas, kurioje aš įvardijamas kaip tėvas. Bandau sakyti, kad aš ne kaip tėvas su vaikais, bet kaip žmogus, esantis šalia, palydovas. Kadangi esu vyresnis, turintis tam tikrą išsilavinimą, gyvenimo patirtį, tai galiu patarti, palaikyti, padrąsinti, suprasti, ištverti ir taip toliau. Tai ne tas tėvas, kuris turi mažus vaikus, bet kaip brolis, kuris eina šalia“, – apie dvasinę tėvystę interviu svarsto tėvas Antanas.Kun. A. Saulaitį SJ kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Iš Lietuvos tėvas Antanas išvyko visiškai mažas. Sugrįžo 1987-aisiais. Pasakodamas, kaip tuomet pasijuto, kai pirmą kartą po tiek daug metų atvyko į Lietuvą, jis sako: „Dar pataikiau į sovietmečio pabaigą. Mačiau net rudens šventės paradą Gedimino prospekte. Man didžiausią įspūdį paliko Katedros aikštė. Galbūt todėl, kad buvau skaitęs tokio pavadinimo literatūros kūrinį. Aš gyvenau tuometiniame „Lietuvos“ viešbutyje ir kas vakarą po visų darbų, vėlai naktį, nueidavau į Katedros aikštę. Man tai buvo didžiausias įspūdis ir pajautimas, kad pagaliau aš esu Lietuvoje.Žinoma, sutikau senuosius jėzuitus gana slaptai Žvėryne, dar kažką, tačiau tą lietuvišką dvasią išgyvenau naktį Katedros aikštėje.“Kun. A. Saulaičio SJ teigimu, misionieriumi jis tituluojamas dėl darbo Brazilijoje. „Aš septynerius metus rašiau laiškus mūsų lietuvių provincijolui, kad mane nusiųstų į Braziliją, kurioje buvo lietuviška Šventojo Kazimiero parapija.Mane labai paveikė vienas filosofas, teologas, kuris sakė, kad jeigu nori gerai pažinti savo kultūrą ir ją sugebėti kritiškai vertinti iš šalies, turi susipažinti su kita kultūra, išmokti kitaip mąstyti, kitaip galvoti. Tai aš taip ir elgiausi. Kadangi turėjome parapiją, galvojau – labai tiktų išmokti kitą kalbą, kad galėčiau kitaip mąstyti ir žiūrėti į save, mūsų kultūrą bei gyvenimą“, – pasakoja tėvas Antanas.Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Fehlende Folgen?
-
Gražios ir prasmingos sukakties – kunigystės 40-ųjų metinių – proga kunigas, brolis pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys nuoširdžiausius žodžius skiria gimtajai Klaipėdai ir jos žmonėms: „Noriu, kad Klaipėda taptų Lietuvai vilties miestu, kad Klaipėda būtų nusiteikusi geriems darbams, kad Klaipėda išsilaisvintų iš stereotipų. Kad žmonės suprastų, jog Dievas nėra tiktai meilė – Dievas yra aukščiau už meilę.“Kunigą S. B. Jurčį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Kunigystės jubiliejus – ypatinga proga švęsti kunigo pašventimą ir tarnystę Dievui bei bendruomenei. Prisimindamas savo kelią kunigystės link, kai buvo dar gūdus sovietmetis, nors jau jautėsi tam tikras atšilimas, brolis Benediktas pasakoja: „Tai buvo 1979-ieji. Tikrai buvo gūdus sovietmetis. Anuomet Bažnyčia mane išmokė nepaklusti sovietiniam režimui. Man nepaklusnumas tapo dorybe. Tačiau pati Bažnyčia iš manęs reikalavo ir reikalauja paklusti jos mokymui.Kai atėjau į Bažnyčią, kai atėjau į kunigų seminariją, iš tikrųjų turėjau nemažai problemų, apie kurias galbūt galėsime kalbėti kitą kartą. O dabar noriu kalbėti apie džiaugsmą, apie tarnystę, kuria aš gyvenu jau 40 metų. Tai yra fantastika! Tikrai yra fantastika!“Brolio Benedikto gyvenimas ir veikla glaudžiai susijusi su pranciškonais. Kodėl neužteko būti tik kunigu, kodėl pasirinko ir vienuolystę?„Kunigo darbas sovietmečiu iš tikrųjų buvo labai apribotas. Sistema neleido kunigui būti arba išreikšti save tokį, kokį norėtų matyti Jėzus arba pati Bažnyčia. Taigi mūsų veikla buvo labai susiaurinta. Visuomenėje buvome laikomi marginalais. Aš buvau tikrai palaimintas, nes baigiau kunigų seminariją, – tikina kun. S. B. Jurčys. – Džiaugiuosi, kad baigiau Kauno kunigų seminariją. Ten mane lydėjo ypatingi mokytojai, ypatingi profesoriai, už kuriuos tikrai meldžiuosi – ne kasdien, bet dažnai juos prisimenu kaip šviesiausias asmenybes, kurios mane praktiškai palaimino misijai į Tadžikiją.Aš buvau toks pusiau alpinistas. Dar prieš mokslus kunigų seminarijoje, taip pat joje labai domėjausi Rytų filosofija. Islamas man buvo labai artimas, tiksliau, ne pati dogmatika, o meno raiška. Mane taip pat domino japonų menai.Į pačią seminariją aš atėjau jau su haiku (haiku – unikalus japonų poezijos žanras – aut. past.), nes buvau kiek kitoks. Man labai pasisekė, kai baigęs seminariją buvau laukiamas vokiečių bendruomenės Vidurinėje Azijoje. Ten atvažiavau tada, kai jau penkerius metus vyko Sovietų Sąjungos karas prieš Afganistaną. O tadžikai – tie patys afganai, ta pati tauta, tiktai kažkuriuo metu Stalino padalinta į dvi dalis.Aš atsidūriau tokioje aplinkoje ir dirbau. Parapijiečių skaičiai sparčiai augo, apie mane sužinojo ir Sibiro platumose – žmonės plūdo iš visos Azijos. Jiems buvau pirmas kunigas, kurį jie pamatė po 50 metų. Tai galite įsivaizduoti, koks buvau laimingas. Aš galėjau būti su jais, parodyti tikrą savo veidą. Išpažintys nuo ryto iki vakaro. Žodžiu, daug įdomių dalykų galėčiau papasakoti.Tadžikai komunistai taip pat mane labai gerbė, nes parodžiau didelę empatiją jų kultūrai, jų etnografijai. Jie man dovanojo maldos kilimų, sakydami: mes jau jų nebenaudosime maldai, o tu bent išsaugosi. Ir dabar Klaipėdos vienuolyne mes turime puikią ekspoziciją. Tie patys komunistai manęs prašė, kad lankyčiau kareivius – sužeistuosius karo ligoninėse. Buvo kažkas nuostabaus: aš galėdavau ateiti, prisiliesti, kalbėtis su tais atvežtais iš karo zonos sužeistaisiais. Štai toks gyvenimas.“Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Švenčiausios Trejybės iškilmė primena mums vieną pagrindinių tikėjimo tiesų, kuri skelbia, kad tikime vieną Dievą trijuose asmenyse. Šią tikėjimo formuluotę žinome mintinai arba bent jau esame ją girdėję, bet ar savo kasdienybėje sąmoningai ją išpažįstame?Ši tiesa yra įsimenama kaip „trys viename“, bet kas tie Trys ir kokią vienybę Jie sudaro?Tikrai čia nekalbama apie kokią nors birią substanciją, kurią ištirpdžius vandenyje gauname skanų gėrimą.Vienas Dievas – trys Asmenys. Tokia yra šios iškilmės pagrindinė mintis. Mes, krikščionys, netikime į tris dievus. Tikime į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų, Šventąją Dvasią.Tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe nėra teorija, formuluotės ar skambios frazės – tai gyvenimo laikysena ir patirtis. Tikėjimo ir jo praktikos dėka atpažįstame Tėvą kaip visa ko Kūrėją, kuris kuria pasaulį ir teikia kiekvienam kūriniui gyvybę. Tai paliudija ir šios dienos pirmasis Dievo žodžio skaitinys iš Pakartoto Įstatymo knygos, kuriame Mozė primena išrinktajai tautai didžius Dangaus Tėvo darbus nuo pasaulio sukūrimo iki įvedimo į Pažadėtąją žemę. Tai didingi Dievo Tėvo darbai, kuriuose, be abejonės, dalyvauja ir Dievas Sūnus, ir Dievas Šventoji Dvasia.Tikėjimo dinamikoje atpažįstame Dievo Sūnų kaip Atpirkėją, kuris atperka žmoniją, atkurdamas pirmapradį žmogaus teisumą, kurį Adomas prarado per nuodėmę. Jėzus Kristus, priimdamas žmogiškąją prigimtį ir kartu likdamas Dievu, Jis atskleidė mylintį Dievo veidą. Atiduodamas gyvybę ant kryžiaus už kiekvieną iš mūsų, Jis atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą. Tai antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens darbas, kuriame dalyvavo ir Dievas Tėvas, ir Dievas Šventoji Dvasia.Trečiąjį Trejybės asmenį – Šventąją Dvasią – atpažįstame kaip Pašventintoją. Ji gaivina mus savo įkvėpimais bei veda per gyvenimą, primindama Jėzaus Kristaus nuveiktus darbus bei įgalina panašėti į mūsų Atpirkėją.Antrojo šios dienos Dievo žodžio skaitinio iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams kontekste būtent Ji mums primena, kad esame mylimi Dievo vaikai, apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Šioje Dievo Šventosios Dvasios veikloje dalyvauja ir Dievas Tėvas, ir Dievas Sūnus.Visa Švenčiausiosios Trejybės veikla kyla iš besąlyginės Dievo meilės žmogui. Nuo pat žmogaus sukūrimo iki atpirkimo Dievas lydi, dalyvauja ir padeda kiekvienam iš mūsų Jį pažinti bei kurti santykį su Juo.Visas savo maldas pradedame ir užbaigiame Švenčiausiosios Trejybės vardu – kryžiaus ženklu: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tuo būdu patvirtiname ir bent jau lūpomis išpažįstame, kokį Dievą tikime – skirtingą savo veikla, bet tą patį savo prigimtimi.Visa Bažnyčios veikla yra paremta tikėjimu į Vieną Triasmenį Dievą. Būtent tokį paliepimą šios dienos Evangelijoje gauna apaštalai: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“Tad ir mes, mieli Kristaus sekėjai, eikime į visą pasaulį ir liudykime apie Dievą – Tėvą Kūrėją, Sūnų Atpirkėją, Dvasią Pašventintoją. Amen.Kun. Robertas Voičan yra Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos vikaras.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-svenciausioji-trejybe-tevas-kurejas-sunus-atpirkejas-dvasia-pasventintoja/
-
Darboholizmo sąvoka reiškia žmogaus norą daug dirbti, perkopiant įgimtą darbštumą. Šis noras, pagal analogiją su alkoholizmu, laikomas priklausomybe – skausminga psichologine priklausomybe nuo darbo. Tokią savybę turintys asmenys vadinami darboholikais. O pats darboholizmas pasireiškia suvokimu apie darbą kaip vienintelę, esminę savirealizacijos priemonę, skirtą siekti pripažinimo, gauti subjektyvų pasitenkinimą gyvenimu arba laikyti darbą vieninteliu ir pagrindiniu egzistencijos tikslu.„Tikrasis darboholikas, kai jau kalbame apie priklausomumą, nebūna patenkintas nei rezultatu, nei procesu. Jeigu kalbame apie ypač gabius žmones, jie visada žinos, kad galima padaryti tobuliau, nes jie nori pasiekti aukščiausią tašką. Dažniausiai žmonės, kurie nėra darboholikai, bet labai daug dirba, labiau pasitenkina procesu, ir tai yra didžiulis pliusas, jiems procesas teikia džiaugsmą, laimę ir įsitraukimą. Jeigu žmogus dirba vien dėl rezultato, vien dėl to, kad jam paplotų, įvertintų, duotų statulėlę ar kažkokį prizą – medalį, mes jau kalbame apie darboholizmą“, – apibūdina psichologė-psichoterapeutė Rosita Pipirienė.Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Darbštus žmogus yra veikiantis, save realizuojantis ir kitų kažkuo blogu neužkrečiantis. Atvirkščiai, jis kitus įtraukia į darbo džiaugsmą. O darboholizmas – viena iš priklausomybės formų. Čia mes iš karto galime kalbėti apie žmonių, esančių šalia darboholikų, kančią, nes jeigu darboholikas yra priklausomas, tai kartu kenčia ir darbdaviai, ir bendradarbiai, ir šeimos nariai, ir draugai. Tokiu atveju mes nekalbame apie gėrį – mes kalbame apie tai, kaip kažkokiu būdu ištverti su tuo darboholiku, nenutraukti santykių.O darbštus žmogus yra kūrėjas, jis yra kažko naujo organizatorius“, – sako psichologė.Jeigu žmogus, ar tai būtų kolega, ar kas nors kitas, labai daug dirba, kaip atpažinti, kad jis jau yra darboholikas?„Tas, kuris labai daug dirba, visada turės bruožų, primenančių darboholizmą. Dažniausiai tokie žmonės būna gabūs, labai darbštūs. Paprastai turi didelį spektrą poreikių, norų, tarp jų – ir troškimą padėti žmonėms, kažkokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. Tada tokie asmenys dirba labai daug ir įvairiose srityse. Jie gali turėti ir tam tikrą pašaukimą daug dirbti, tačiau ar tai taps priklausomybe – priklausys nuo žmogaus sąmoningumo. Jis turi suvokti, kad kažką dėl to aukoja: šeimą, šeimos narius ir t. t.“, – aiškina R. Pipirienė.Daugiau: www.bernardinai.lt
-
Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos apie svarbesnius pastarųjų dienų įvykius: šią savaitę prisimintą ponią Almą Adamkienę, psichoterapeutės patarimus apie darbą ir darboholizmą, užmojį riboti elektroninę muziką, kaipo skatinančią narkotinių medžiagų vartojimą.Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisiminė šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu.Neretai pasigirsta kalbos, kad reikėtų trumpinti darbo savaitę. Nes kuo toliau, tuo daugiau ir intensyviau dirbame. Vis didesnio įsitraukimo reikalauja sparčiai besikeičiantis pasaulis, naujos technologijos, kiti veiksniai. Sakoma, kad darbas žmogų puošia. Bet ar visuomet? Kaip atskirti darbštų žmogų nuo darboholiko? To klausėme psichologės – psichoterapeutės Rositos Pipierienės.Laidos pabaigoje – žurnalisto Vakario Vingilio pasakojimas apie gegužės 16 dieną Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento pristatytą tyrimą apie narkotikų vartojimą muzikos festivaliuose viešojoje erdvėje, kuris sukėlė nemažas diskusijas. Dalį žmonių papiktino spaudos konferencijoje departamento atstovės išsakytos rekomendacijos dėl muzikos. Apie tai klausykitės laidoje.Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:Vilniuje – 104.7Kaune – 88.1Klaipėdoje – 91.4Šiauliuose – 102.1Panevėžyje – 106.9Kėdainiuose – 106.1Biržuose – 88.5Aukime šviesoje: www.bernardinai.lt .
-
Gegužė – mėnuo, kai labiausiai gręžiamės į Dievo Motiną. Tai laikas, kai padaugėja besimeldžiančiųjų Rožinio malda, namuose ir bažnyčiose kalbama Marijos litanija, dažnėja piligrimystės į jos šventoves, jaučiame stipresnį poreikį kreiptis į Mergelę Mariją malda. Ypatingą dėmesį Mergelei Marijai šiomis dienomis išreiškiame gėlėmis ir liaudies pamaldumo papročiais. Pamąstymais apie šią taurią, asmeniškai labai brangią tradiciją su dienraščiu „Bernardinai.lt“ dalijasi kunigas Ričardas Doveika.„Gegužės mėnuo Bažnyčioje yra švenčiamas kaip Marijai pagerbti skirtas mėnuo. Žvelgdami į šį pagerbimą, mes kartais galime atrasti slypint savotišką galbūt net priekaištą, kad Bažnyčia savo struktūroje visą dėmesį yra sukaupusi tik į Mariją, kad pats Kristus ir visas atpirkimo darbas lieka savotiškame šešėlyje“, – svarsto kunigas R. Doveika. Bet kartu čia pat pasidžiaugia, kad gegužės mėnuo visas šias baimes ar keistas įžvalgas išsklaido.„Man asmeniškai gegužės mėnuo pirmiausia yra žmogaus mėnuo, kuris dar kartą duoda man ženklą, kaip kūrinio, kaip gyvenimo ženklą, kaip ateities, kurioje mes kiekvienas, pirmiausia save pažinęs, atrasim, suprasim ir būsim. Žmogaus, kuris sukurtas, gyvenantis gyvenimą, peržengiantis nepatogumo slenkstį ir egzistuojantis nemirtingumo tikrovėje.Tokia man yra Marija. Pirmiausia žmogus, kuriame išsipildo visas Dievo duotas pažadas: kūrimo, atpirkimo, gyvenimo tikrovės, nuodėmės pasekmės, mirties ir amžinojo gyvenimo, už ką sūnus mirė ant kryžiaus, išganydamas kiekvieną iš mūsų. Marija man taip pat gegužės mėnesį atsidengia kaip moteris. Moteris, kuri egzistuoja kaip kito, skirtingo ir kitoniško, bet iš tų pačių kūrybinių šaknų kylančio vyro savęs atradimo sąlyga, atradimo ženklas ir atradimo tikrovė“, – samprotauja kun. R. Doveika.Tik vyras, būdamas moters akivaizdoje, kunigo teigimu, ištaria du nuostabius žodžius: aš ir tu. Moteris visuomet yra dialogas, visuomet yra išplėšta tikrovė iš egzistencinės vienatvės kiautų.„Man moteris visuomet yra laisvė, nes kiekviena moteris, kuri laisvai save dovanoja kitam, šalia esančiajam, tampa ne verge, ne šešėliu ir ne kažkokių poreikių tenkintoja, bet gyvenimo laisvės mokytoja.Moteris visuomet yra mokytoja. Dievo motina, kaip moteris, išgyvenanti savo santykį su Dievu ir matydama savo sūnaus misiją, sakydavo: klausykite Jo. Moteris, kuri visuomet yra palydinti klausyti, girdėti, suprasti. Moteris, kuri visuomet sugeba atjausti. Moteris, kuri visuomet turi svarbiausią savybę – stiprybę. Todėl man gegužės mėnuo, pagerbiant ją kaip žmogų ir moterį, yra labai aiškus liudijimas ir stiprios asmenybės ženklas. Dievas sukūrė moterį labai stiprią, nes jai dovanojo didžiulę dovaną – santykyje su vyru, per gimties patirtį, tapti motina. O motina yra didžiausia laisvė, didžiausia galimybė“, – kalba kun. R. Doveika.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kunigas-r-doveika-geguze-man-leidzia-atrasti-marija-kaip-kurini-zmogu-moteri-ir-motina/.
-
Praėjus metams po šviesaus atminimo ponios Almos Adamkienės (1927–2023) mirties, dienraštis „Bernardinai.lt“ drauge su jos gyvenimo bendrakeleiviais prisimena šią išskirtinę asmenybę, kurią daugelis vadino ne šiaip pirmąja Lietuvos ponia, bet ir elegancijos bei santūrumo etalonu.Prisiminimais dalijasi vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė, Alytaus rajono Butrimonių gimnazijos direktorius Valdas Valvonis, filantropė Birutė Vizgirdienė ir kunigas Ričardas Doveika. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Pažinojusieji ponią Almą mylėjo ją už nepaprastą nuoširdumą, dėmesį ir pagarbą kiekvienam žmogui, už įvairiapusę pagalbą Lietuvos vaikams.Vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė sako: „Penkiasdešimt dvejus metus dirbau vaikų ligoninėje. Darbo metu teko laimė susipažinti su Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi ir šviesaus atminimo ponia Alma Adamkiene. Mes susipažinome gana anksti, kai darbą pradėjo prezidentas Valdas Adamkus. Labai greitai jie atvyko į vaikų ligoninę. Priežasčių tam buvo keletas: dėmesys vaikams ir Lietuvos vaikų vilties gydytojų vizitas vaikų ligoninėje.[...]Niekada iš ligoninės neišeidavo nepasikalbėjusi su gydytojais, slaugytojais. Susidarydavo įspūdis, kad čia, ligoninėje, susitinka seni, geri pažįstami, nuoširdūs, šilti žmonės. Nebuvo juntama jokia įtampa. Atvesdavo pas mus svečių, supažindindavo su Lietuvoje reziduojančių ambasadorių antrosiomis pusėmis, visos dalyvavo vizituose vaikų ligoninėje. Buvo atvedusi Belgijos karalienę.Mane asmeniškai ji visada žavėjo savo išmintimi, ypatinga elegancija, visada miela šypsena ir ypatingu rūpinimusi sergančiais vaikais.“Kunigas Ričardas Doveika kalba: „Prisimenant ponią Almą Adamkienę man asmeniškai iškyla Šventojo Rašto žodžiai, kuriuos Marija savo lūpomis ištaria aplankiusi giminaitę Elžbietą: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.“ Šiuose Marijos ištartuose žodžiuose aš dar kartą atrandu ponios Almos tikėjimo ir dėkingumo už gyvenimą žodžius Dievui. Ponia Alma mums visiems išlieka dovana ir pamoka, nes minint jos mirties pirmąsias metines visa tauta ištaria pačius gražiausius žodžius apie ją.Taip, ji mums yra Dievo dovana, dovana tautai, dovana Ekscelencijai prezidentui. Dovana, o kartu ir širdies neatskiriamoji, nes ji visuomet buvo šalia, šalia savo vaikystės, tėvų, šalia gyvenimo iššūkių, šalia ir juose. Ji buvo šalia prezidento, bet niekada nebuvo šešėlis. Alma niekada nebuvo niekieno šešėlis. Ji klausėsi, bet niekada nieko neužgožė. Ji ėjo šalia ir kartu sugebėjo daugybei Lietuvos žmonių, o ypač Lietuvos vaikų, tapti rūpestingumo, atjautos ir tikrosios meilės motina. Ji buvo šalia ir kartu visa savimi ištikimai iki pat paskutinio atodūsio.Ponia Alma man asmeniškai visuomet išlieka didžiausia pamoka. Pamoka, kurioje atsidengia nuostabus gyvenimo apsisprendimas: jeigu nori gyventi dėl savęs – tai pirmiausia turi gyventi dėl kitų. Iš esmės visą save atiduodama, ji surinko save į gražiausios pamokos gyventi prasmingai gelmę. Jei nori tapti ženklu, turi pirmiausia atsiklaupęs išdalinti save ir gyvenimą dėl kitų. Atrandu jos darbštumo savybę, nes ši savybė brendo nelengvais gyvenimo etapais.Dėkingumas... Dėkingumas turbūt yra gražiausia ponios Almos savybė, nes visas jos gyvenimas buvo nesibaigiantis dėkingumas, dėkingumas gyvenimo aplinkybėms, kurios leido sutikti ir savo gyvenimo meilę, ir gyvenimo prasmę. Dėkingumas, išbandytas laiku ir nuotoliais, karo rykštėmis, pabėgėlių stovyklomis. Dėkingumas ilgesiui, troškimui ir pažadui, santuokos dieną duotam prezidentui: „Mylėsiu tave amžinai.“Ponia Alma man visada išlieka žmogumi, dovana, pamoka, žmona ir bendrakeleive, ženklu ir liudijimu, kad tikra meilė tikrai išlieka amžinai.“Daugiau:
-
Lietuvoje turime ne vieną rašantį kunigą. Vieni jų ryškiau matomi, kiti sako rašantys daugiau dėl savęs arba sau. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ir portalo „Bernardinai.lt“ kalbinamą Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos vikarą, kunigą Robertą Urbonavičių, kurio pirmoji knygelė „Ad libitum“ pasirodė lygiai prieš dešimtį metų.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Šie metai kunigui Robertui sukaktuviniai. 2014 metų gegužės 18-ąją jis buvo įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais pasirodė pirmoji jo kūrybos knygutė. Pasakodamas, kada pradėjo rašyti, kun. R. Urbonavičius prisimena: „Savo malonumui rašinėjau nuo paauglystės, o spaudai, viešam dalykui, turbūt viskas prasidėjo seminarijoje, kurioje buvo daugiau rašančiųjų. Tada kilo mintis išleisti kūrybinį almanachą – knygutę. Pats turbūt nebūčiau ėmęsis iniciatyvos, nors kūrybos gyslelė lydi seniai.Mano kurse buvo vienas kursinis Nerijus Pipiras, kuris jau buvo daugiau parašęs knygučių, tai aš su jo pagalba esu kelias išleidęs. Jis toksai uolus, o aš truputį pritingiu. Jis atlikdavo visus maketavimo, platinimo darbus, o man likdavo tiktai laurai.“Kun. Robertas prisipažįsta: tai, ką rašo, yra prozos, dramos tekstai – eiliuota proza. „Manau, kunigo pašaukimas, pareigybė yra pirmoje vietoje, kūryba tampa, sakyčiau, hobiu. Man tai yra asmeninė saviraiškos erdvė“, – sako jis.Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Garbė Jėzui Kristui! Ar esate stebėję skruzdėles? Pabandykite vieną jų pasekti: ji pribėga prie kitos skruzdėlės, kažką virpteli antenomis, bėga prie kitos, kažką padaro, ir taip toliau... Skruzdėlynus mes matome, kaip kažkokius senovinės kultūros reliktus, kaip didelius meno kūrinius. Ir visada iškyla klausimas: Kaip tokie maži vabalėliai gali taip organizuotai veikti, kad sukurtų tokį gyvą organizmą kaip skruzdėlynas?Įdomu yra tai, kad nė viena iš jų tarsi neturi visko, ko reikia visam skruzdėlynui. Turbūt nė viena iš jų net ir neįsivaizduoja, kaip visuma atrodo, nė viena iš jų nėra tas statybų inžinierius, kuris turi ne tik šalmą ant galvos, bet ir galutinį brėžinį. Taigi nėra skruzdėlės, kuri būtų su šalmu ir su brėžiniu, bet kažkas jas sujungia į bendrą veikimą, kūrybą – skruzdėlyną.Mums Bažnyčia yra tarsi skruzdėlei skruzdėlynas – per didelė visuma, neaprėpiamas kūrinys, kuris gyvuoja ilgiau, nei mes patys egzistuojame. Bet yra jėga, kuri mus kažkokiu būdu veda į vieno didelio „skruzdėlyno“ statybas. Ta jėga vadinama Šventąja Dvasia, esančia mumyse, Ji mus priverčia veikti dėl tikslo, kurio iki galo nepažįstame.Įdomu, kad mūsų, kaip krikščionių, prigimtis galutine prasme mums yra paslėpta. Mes nežinome, kuo tiksliai turime tapti, bet turime jėgą, kuri mus veda to link. Ta jėga yra Šventoji Dvasia – kuri mus sujungia, padaro vieno kūno ląstelėmis, vieno kūno nariais, orientuoja į bendrą tikslą.Šventoji Dvasia yra tarsi ta slapta skruzdėlių kalba, Jos neiššifruotumėme, tiesiog pasiklausę dviejų krikščionių pokalbio, arba surinkę penkis ir apklausę juos. Ne, ta kalba yra didesnė už jų pokalbį. Slapta krikščionių kalba, slaptas projektas, jėga, kuri juos sujungia į vieną didelį kūrinį, yra Šventoji Dvasia.Sekminių dieną Bažnyčia pasirodo tokia, kokia yra. Tiesa, ne iki galo. Pagalvokite apie tą momentą, kai atsidaro durys, į gatvę išbėga keletas pakiliai užsidegusių apaštalų. Žmonėms tai yra visiška naujovė, nes jie kalba įvairiomis kalbomis, kalba nebūtus dalykus, ir tai daro labai įtikinamai – kažkas naujo, netikėto, naujas projektas, neregėtas mūsų žemėje. Ir tai yra Sėkminės – diena, kai jau egzistavusi Bažnyčia, pasirodo. Bažnyčia, kokios dar niekas nėra matęs.Tokia yra mūsų dalia – per Sekmines iš naujo pamatyti Bažnyčia, kokios dar niekas nėra matęs. Mes ir toliau einame prie bendro paveikslo, tarsi skruzdėlė prie vieno didelio skruzdėlyno. Paveikslo, kuris mums yra paslėptas, kurio pavienis žmogus negali įsivaizduoti.Šventoji Dvasia, kuri yra ryšys arba ta slaptoji kalba, vadinama Tiesos Dvasia. Jėzus sako: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite suprasti. Tačiau aš atsiųsiu jums Tiesos Dvasią, kuri viską paaiškins, Ji ims tai, kas mano, ir duos jums.“Atrodo, viskas jau lyg girdėta, bet Jėzus pažada duoti tai su visišku naujumu, tarsi tai dar nebūtų matyta, dar nebūtų suprasta.Bet argi ne to mums reikia – pamatyti jau girdėtus dalykus su naujumu, su visa galia ir tikru atradimu? Kaip Gilbertas Chestertonas sakė, kad didžiausias džiaugsmas, kokį gali atrasti žmogus, apkeliavęs pasaulį, išsilaipinęs kažkokioje nežinomoje žemėje, yra suprasti, kad jis išsilaipino savo gimtinėje.
[...]Mes vis dar nežinome, kas būsime, kokia bus Bažnyčia, kaip skruzdėlei nėra įmanoma pažinti, koks yra visas skruzdėlynas. Šventasis Raštas sako, kad mūsų gyvenimas yra paslėptas Dieve. Bet per Sekmines galime pajausti, kad nežinome visumos, bet ir pamatyti truputį daugiau, nudžiugti dėl to, kad mums svarbūs dalykai tapo prasmingi.Sveikinu jus su Bažnyčios pasirodymu! Su Bažnyčios apsireiškimu pasauliui! Kad pamatytume Bažnyčią tokią, kokios dar jos nesame matę! Laimingų Sekminių! Amen.Kun. Linas Braukyla įšventintas kunigu 2024 m. balandžio 20 d., tarnauja Vilniau Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijoje.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-sekminiu-skruzdelynas/
-
Vilties bėgimas – pirmasis šalyje solidarumo bėgimas ir vienas didžiausių masinių renginių Vakarų Lietuvos regione. Jame paprastai dalyvauja apie 10 tūkstančių žmonių ir apie 250 savanorių. Pagrindinė šio renginio misija – padėti įveikti onkologinių ligonių, jų artimųjų, senjorų, neįgaliųjų, sergančių vaikų socialinę atskirtį, grąžinti juos į aktyvų gyvenimą.Mintimis apie bėgimo pradžią ir šiandienos iššūkius dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Vilties bėgimo siela, vienuolis pranciškonas, kunigas Sigitas Benediktas Jurčys OFM. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Žmonės dabar nebeslepia ligos. Anksčiau bijojo apie tai viešai prabilti. Vyravo netgi nuostata: jeigu sergi vėžiu, tu gali kitus užkrėsti, kad tai užkrečiama, mirtina liga. Kai kurie vadovai tokius darbuotojus net atleisdavo iš darbo. Taigi žmonės slėpė, niekam nieko nesakė. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jie, išgirdę diagnozę, dažnai greitai mirdavo. O dabar mes kalbame viešai“, – tikina brolis Benediktas, kurį patį buvo palietusi onkologinė liga.Vilties bėgime kasmet dalyvauja vis daugiau žmonių, dabar arti dešimties tūkstančių bėgikų. Šiųmetį renginį lydi gražus sumanymas.„Pirmasis bėgimas vyko per Sekmines, šių metų – septynioliktasis – taip pat vyks per Sekmines. Maldoje paklausiau: Viešpatie, gal dar vieną Bažnyčią? Paėmiau į rankas knygą, kurioje buvo pavaizduota Šventojo Jono bažnyčia, pastatyta evangelikų liuteronų. Karo metais ji buvo susprogdinta. Ir bažnyčia pradėjo mane sprogdinti – ir mano protą, ir širdį.Aš esu klaipėdietis, Klaipėdoje gimiau. Jaučiu, kaip ši bažnyčia atgimsta ne tik mano, bet ir visų klaipėdiečių širdyje. Šių metų Vilties bėgimas neša tokį užtaisą: mes kviečiame šlovinimo grupes iš Klaipėdos, Tauragės, Šilutės giesmėmis prabilti į klaipėdiečius, sujungti praeitį ir dabartį, sujungti jėgas ir atstatyti Šventojo Jono bažnyčią.Ta proga aš kartoju tą pačią filosofiją – plytos filosofiją – pagaminti daug, daug kartoninių plytų ir teatralizuotai tempti jas į Klaipėdos Atgimimo aikštę. Tai bus solidarumo ir paramos simbolis broliams liuteronams. Mes kviečiame klaipėdiečius atstatyti Šventojo Jono bažnyčią“, – kalba brolis Benediktas.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/brolis-benediktas-vilties-begimas-ne-vien-telkia-parama-bet-ir-buria-bendruomene-kurioje-butu-gera-gyventi-visiems/.
-
Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos apie svarbesnius pastarųjų dienų įvykius: šią savaitę suintensyvėjo Rusijos puolimas prieš Ukrainą, apie grėsmes mūsų valstybei, kurias įžvelgia politikos senbuvė, savaitgalį Klaipėdoje vyksiantį „Vilties bėgimą“ ir neišgirstus balsus."]„Matau daug vienos ar kitos partijos politinių ambicijų. Dažnai nematomos ir neįvertinamos svarbiausios šiandienos grėsmės mūsų valstybei“, – sako žinoma politikė, buvusi ilgametė Seimo narė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kaip jau skelbta anksčiau, šių metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę parlamentas paskyrė ilgametei Seimo narei, buvusiai parlamento vadovei Irenai Degutienei ir kovo pabaigoje mirusiai sovietmečio disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei.Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, Rusija, pasinaudodama vėluojančia Vakarų pagalba Ukrainai, taip pat joje vykstančios karinės mobilizacijos sunkumais, užvedė karinio šantažo mašiną, kurios vienas iš tikslų – priversti Ukrainą derėtis dėl galimos karo baigties Maskvai palankiomis sąlygomis.Jau šį sekmadienį Klaipėdoje vyks 17-asis „Vilties bėgimas“ – pirmasis šalyje solidarumo bėgimas ir vienas didžiausių masinių renginių Vakarų Lietuvos regione, kuriame paprastai dalyvauja apie 10 tūkstančių žmonių ir apie 250 savanorių. Pagrindinė šio renginio misija – padėti įveikti onkologinių ligonių, jų artimųjų, senjorų, neįgaliųjų, sergančių vaikų socialinę atskirtį, grąžinti juos į aktyvų gyvenimą. Ir nors pats bėgimas rengiamas tik po poros dienų, jau nuo šiandien Klaipėdoje šurmuliuos šiai Vilties šventei skirti renginiai.Ir laidos pabaigai, žurnalistės Austėjos Zovytės parengtas pokalbis su LRT žurnaliste ir visuomenininke Urte Karalaite, kurios inicijuoto projekto „Neišgirsti balsai“ metu vyksta kūrybinio rašymo dirbtuvės nuteistiesiems bei nuteistosioms. Kūrybinio rašymo dirbtuvės, prasidėjusios nuo dviejų įkalinimo įstaigų, Pravieniškių ir Panevėžio moterų kalėjimo, šiais metais lanko jau penkis Lietuvos kalėjimus.Visą laidą tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:Vilniuje – 104.7Kaune – 88.1Klaipėdoje – 91.4Šiauliuose – 102.1Panevėžyje – 106.9Kėdainiuose – 106.1Biržuose – 88.5Aukime šviesoje!
-
Kaip jau buvo skelbta, šių metų Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę – parlamentas skyrė ilgametei Seimo narei, buvusiai parlamento vadovei Irenai Degutienei ir šių metų kovo pabaigoje mirusiai sovietmečio disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei.Apdovanojimo įteikimo ceremonija Seime vyks gegužės 16-ąją. Seseriai F. N. Sadūnaitei skirtą apdovanojimą planuojama įteikti jos broliui disidentui Jonui Aloyzui Sadūnui, o jam negalint dalyvauti – jo dukrai Marijai Sadūnaitei. Šia proga politikę Ireną Degutienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. I. Degutienei teko eiti svarbias pareigas Vyriausybėje ir Seime: ji buvo ministrė, laikinai ėjo ministrės pirmininkės pareigas, o Seime nuo žemiausios pakopos – Seimo narės – pakilo iki Seimo pirmininkės. Kokiame poste buvo sunkiausia?„Negalėčiau pasakyti, koks postas buvo sunkiausias. Kiekvienos einamos pareigos man, kaip žmogui, buvo iššūkis. Girdėdavau įvairių komentarų iš šalies: ką ta daktarė gali čia padaryti? Turbūt pirmas iššūkis buvo tuomet, kai buvau paskirta socialinės apsaugos ir darbo ministre. Tai buvo visiškai kita sritis, kurioje reikėjo ir teisinių, ir ekonomikos žinių, nes SODRA – tai jau finansinė įstaiga.Prisipažinsiu, mokiausi kiekvieną dieną ir turėjau ministerijoje daug žmonių, kurie, nepaisydami galbūt ir kitokių politinių pažiūrų, man labai padėjo. Padėjo nesuklysti, padėjo išmokti, ir aš jiems iki šiol esu labai dėkinga.Dabar jau retrospektyviai kai kas prisipažįsta, kad prognozės man dirbti socialinės apsaugos ir darbo ministre buvo trumpalaikės, sakė – du ar trys mėnesiai, bet čia, sako, tokia nepopuliari ministerija, tai paskui pakeisime kuo nors kitu. Taip likimas lėmė, kad per tą 1996 metų kadenciją iki 2000-ųjų visus ketverius metus buvau šios srities ministrė, dar du kartus turėjau eiti laikinosios premjerės pareigas, nes suklupo du premjerai. Ir „laikinai“ užsitęsė ganėtinai ilgai“, – pasakoja I. Degutienė.Kalbėdama apie tai, kokias didesnes parlamentinės demokratijos grėsmes mato šiandien, I Degutienė teigia: „Labai nelengvas šiuo metu klausimas. Aš matau daug vienos ar kitos partijos politinių ambicijų. Jos neįvertina svarbiausios grėsmės valstybei – kad saugumo ar nesaugumo grėsmės šiandien yra pačios stipriausios ir aktualiausios, kai asmeninius arba politinius savo partijos tikslus reikia numesti į šoną ir ieškoti sutarimo dėl esminių valstybės tikslų.Kai šiandien vyksta karas Ukrainoje, kai mes jaučiame didelę grėsmę iš Rusijos, Baltarusijos – kodėl nepavyksta susitarti dėl gynybos finansavimo? Kiekvienas puikuojasi savo siūlymu, bet neieško bendro vardiklio, kad gynybos finansavimo reikia jau šiandien ir sprendimų irgi reikia šiandien, nors artėja Seimo rinkimai ir galbūt tavo ar kitos partijos siūlymas yra populiaresnis arba populistinis. Tačiau politikai turi labai aiškiai žinoti, kada kartais gali populistiškai kalbėti, o kada reikia ryžtingų valstybės sprendimų, ieškant sutarimo su kitomis politinėmis partijomis. Tai to aš dabar labai pasigendu.Anksčiau mes galėdavom rasti tuos tarppartinius sprendimus dėl tikslų, reikalingų valstybei, reikalingų Lietuvos žmonėms, nors tuo metu dar ir jokios karo grėsmės nebuvo. O šiuo metu tikrai turi būti ir politinė mobilizacija.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/i-degutiene-partijoms-galvojant-apie-politines-ambicijas-daznai-neivertinamos-svarbiausios-siandienos-gresmes-musu-valstybei/.
-
Balandžio mėnesį Viešpaties vynuogynas pasipildė keturiais naujais kunigais. Vienas jų – Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo parapijoje tarnaujantis kunigas LINAS BRAUKYLA.Nors Linas – kunigas, tačiau dėl savo dviejų metrų ir keturių centimetrų ūgio dažnai laikomas krepšininku. Net ir į redakciją atsinešė vizitinę kortelę, kurioje primena, kad visgi yra kunigas bei labiau mėgsta tinklinį. Be to, priduria, kad oras dviejų metrų ir keturių centimetrų aukštyje – puikus.
-
Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, Rusija, pasinaudodama vėluojančia Vakarų pagalba Ukrainai, taip pat joje vykstančios karinės mobilizacijos sunkumais, užvedė karinio šantažo mašiną, kurios vienas iš tikslų – priversti Ukrainą derėtis dėl galimos karo baigties Maskvai palankiomis sąlygomis.„Fronte esantys kariai viešai kalba, kad ginkluotė vėluoja. Ir kai tvirtinama, kad ji atvyko, tai tūlas ir sako: parodykite, kur ji atvyko. Taigi taip kalba kovojantys fronte žmonės, kuriuos apšaudo iš visų pusių. Dabartiniu metu toji pusiausvyra mūšio lauke išlaikoma tik dronais. Ukraina kol kas neturi galimybių tuos smūgius sustabdyti, adekvačiai į juos atsakyti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia A. Medalinskas.Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Svarstydamas apie tai, kodėl pastarosiomis dienomis Rusija kontrpuolimo kryptimi Ukrainoje pasirinko Charkivą, A. Medalinskas sako: „Rusija renkasi įvairias kryptis. Čia, iš Lietuvos, jos gal nelabai matomos, apskritai žmonės yra pavargę nuo informacijos iš fronto. Taip, Charkivo kryptis yra labai svarbi. Čia puolama iš kelių pusių. Taip pat bombarduojamos teritorijos ir piečiausioje fronto dalyje, netoli Zaporižios.Ką daro Rusija? Rusija suvokia, kad Ukrainos kariuomenė yra ganėtinai pavargusi, profesionalūs kariai jau dvejus metus tarnauja be jokios rotacijos. Taip pat suvokia, kad delsiama pristatyti ginkluotę, dėl kurios buvo sutarta pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso programą. Rusija taip pat mato, kad Ukrainoje vėluoja mobilizacija. Suvokdama visus šiuos dalykus, ji bando ištampyti frontą į įvairius segmentus, ieško taškų, kuriuose būtų galima prasiveržti, ir t. t. Ji taip pat stumia Ukrainos karinę vadovybę į labai sunkią situaciją, kur galima nukreipti karinius rezervus. Esu minėjęs, kad sunku kariuomenę ir karinę techniką mėtyti tai į šiaurę, tai į pietus.Suprantama, Charkivas yra ypatingos svarbos miestas. Jis buvo pasirinktas po Putino prisaikdinimo. Tiek Putinas, tiek kiti jo aplinkos žmonės kalbėjo apie tai, kad reikia užimti Charkivą. Pats Putinas šiuo žingsniu rodo, kad nori užimti ne tik Donbasą – jis nori užimti ir Charkivą, o kiti kalba ir apie Odesą.Taigi Charkivas yra kur kas daugiau nei fronto tampymas į kelis taškus.“Kai kurie analitikai sako, kad šis Rusijos puolimas yra susijęs su jos noru sukurti čia vadinamąją buferinę zoną.„Tai yra vienas iš Putino planų sukurti sanitarinę, arba buferinę, zoną, – tikina politologas. – Putinas ją nori įkurti ne Rusijos, o Ukrainos teritorijoje. Tokiu būdu, užimant kaimelius, norima priartėti per artilerijos šūvio atstumą iki Charkivo, kad miestą būtų galima terorizuoti artilerijos smūgiais. Taip būtų vykdoma karinio šantažo politika visai Ukrainai. Tai būtų Rusijos spaudimas derybose priimti Maskvos sąlygas.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/politologas-a-medalinskas-kare-pries-ukraina-rusija-suaktyvino-karini-santaza/.
-
Mielieji, Evangelijos ištrauka mums kalba apie Jėzaus misijos žemėje pabaigą, Jo žengimą į Dangų. Tačiau Evangelija pagal Morkų prasideda Išganymo žinia, kurioje visiems skelbiama, kad Dievo karalystė prisiartino.Visa Evangelija pagal Morkų mums kalba apie tai, kaip Jėzuje Kristuje šis skelbimas tampa gyvenimu, gyva istorija. Jėzus prisiartina prie visų ir kiekvieno. Jis labai konkrečiais veiksmais myli: ateina į žmonių namus, į kasdienį žmonių gyvenimą, juos gelbsti iš vienatvės, nuodėmės, užmezga ryšį, priartina prie Dievo. Tačiau galiausiai Jėzus išduodamas – atiduodamas kančiai ir mirčiai. Manytume, kad mirtis Jį įveikė, tačiau ne – Prisikėlusysis įveikė mirtį, Jis tapo gyvuoju. Jo būtis peržengia erdvės ir laiko barjerus. Jis sugebėjo sukurti dar artimesnį ryšį su kiekvienu žmogumi.Evangelija pagal Morkų baigiasi šiandien išgirsta ištrauka. Tai Jėzaus žemiškasis atsisveikinimas su savaisiais, Jo sugrįžimas pas Tėvą. Klausimas: kaip galima suderinti Evangelijos pradžią su šia pabaiga? Kokiu būdu Dievo karalystė yra arti, kai Viešpats palieka šią žemę ir grįžta į Dangų pas Tėvą? Ar Dievo karalystė vis dar arti? Kaip?Iš tikro Dievo karalystė išsipildo būtent tuo metu, kai Jėzus grįžta pas Tėvą. Nes Geroji Naujiena – tai žinia, jog ir mūsų laukia panašus likimas – mūsų pašaukimas, mūsų kelias yra sugrįžimas pas Tėvą. Jėzus atėjo pas mus tam, kad dovanotų, atskleistų naują gyvenimą, bet ne vien tam, o ir todėl, kad atskleistų šio gyvenimo tikslą – grįžimą pas Tėvą. Todėl įžengimas į Dangų yra ne tik paskutinis Jėzaus gyvenimo šioje žemėje slėpinys, bet kartu tai yra ir mūsų gyvenimo slėpinys, kuris atskleidžia tiesą apie mus. Mes taip pat esame sukurti, kad žengtume į Dangų, taip pat sugrįžtume pas Tėvą.Visa kūrinija su ilgesiu laukia, visa žmonija to ilgisi. Todėl Jėzaus sugrįžimas pas Tėvą yra paskutinis Jėzaus mokymas, skirtas mums. Mes esame pašaukti ne tik gražiam ir kilniam gyvenimui čia, žemėje, apriboti laiko ir erdvės – nuo šiol esame pašaukti gyventi visai kitoje erdvėje ir kitu laiku, kurie mums yra Dievo paruošti. Gyvenimas žemėje yra šios kelionės aukštyn kelias – ne kliūtis, kurią reikia įveikti arba jos išvengti, ne laikas, kurį reikia pralaukti, laukiant to, kas tikra.Žemė paslaptingai tampa amžinybės įsčiomis – iš čia startuojame, tai yra pakilimo aikštelė, skirta žengimui aukštyn, į kurį visi esame pašaukti. Būtent čia, į žemę, Tėvas nukreipia savo žvilgsnį, ją sukilnina, atsiunčia savo Dvasią, kurios dėka gyvenimas kyla į amžnybę.Jėzus, žengdamas į Dangų, kartu lieka čia, žemėje: Jis lieka savo mokiniuose, savo Bažnyčioje, pašauktoje gyventi ir daryti būtent tai, ką Jis darė – būti artėjančia Dievo karalyste. Dėl šios priežasties mokiniai, tai yra mes, turime eiti į visą pasaulį bei skelbti Evangeliją visai kūrinijai.Mokiniai, tai reiškia mes, nesame pašaukti nuveikti begalės dalykų, mums nereikia atlikti sensacingų stebuklų – mums tereikia tikėti. Ir tada mes pamatysime, kad mūsų gyvenimas parodys Viešpaties buvimą, Viešpačiui drauge veikiant ir Jo žodžius patvirtinant ženklais, kurie lydėjo mokinius, kaip kalba Morkus (plg. Mk 16, 20). Mes esame pašaukti patys būti ženklais – Kristaus pergalės prieš blogį, gyvenimo pergalės prieš mirtį ženklu.Įdomu, kad prieš pat šiandien skaitomas Evangelijos pagal Morkų eilutes, tekste tris kartus kalbama apie mokinių netikėjimą. Atrodo, kad tie, kurie yra pasiųsti skelbti Evangelijos visam pasauliui, tie, nuo kurių priklauso daugybės žmonių išganymas, jie patys buvo netikintys, abejojantys ir kietos širdies. Tačiau būtent tai mums teikia vilties – tik tie, kurie patys pažįsta netikėjimą, abejones, gali nešti Karalystės žinią kitiems, tik tie, kurie susidorojo su savo abejonėmis, tik tie, kurie patyrė, kad Dievo karalystė iš tiesų yra malonė.Norėčiau baigti pabrėždamas, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų. Ne todėl, kad esame tvirtai įsitikinę, ne todėl, kad mums nekyla abejonių, bet vien todėl, kad leidžiamės būti Evangelijos keičiami, keičiami malonės.Br. Algirdas Malakauskis OFM yra Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) Lietuvos šv. Kazimiero provincijos delegatas Šiaurės Amerikai, Šv. Antano vienuolyne Kenenbunke, Meino valstijoje, JAV.2024 m. gegužės 12 d. vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, oficialiai vadinamas Privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-ojo straipsnio pakeitimo. Atsižvelgdamas į šio klausimo svarbą užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams ir neagituodamas balsuoti „už“ ar „prieš, iki pat referendumo savaitės interneto dienraštis „Bernardinai.lt“ sekmadieniais publikuos užsienyje dirbančių sielovadininkų parengtas ir nuotoliu įrašytas „Sekmadienio meditacijas“ – kunigų komentarus apie to sekmadienio liturgijos Šventojo Rašto skaitinius.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-sugrizimas-pas-teva-i-dangaus-karalyste/
-
Iki „Eurovizijos“ didžiojo finalo liko visai nedaug. Gerbėjai su didžiausiu nekantrumu laukia šeštadienio vakaro, kai ant „Eurovizijos“ scenos užlips ir Lietuvai konkurse atstovaujantis Silvester Belt.Ketvirtadienį įvykus antrajam 2024-ųjų „Eurovizijos“ pusfinaliui, „Eurovision.tv“ paskelbė, kokia tvarka šeštadienį pasirodys konkurso finalininkai. Lietuvos atstovas Silvester Belt ant scenos žengs septintas. Iš viso finale matysime 26 šalių atlikėjus.Tinklalaidės „Suvienyti „Eurovizijos“ idėjos autorių ir rengėją, naujienų portalo „Eurodiena.lt“ redaktorių, „Eurovizijos“ apžvalgininką Justą Buivydą, stebintį ir analizuojantį didžiausią ir garsiausią pasaulyje dainų konkursą, pozityviai nuteikia į sceną sugrįžtantys nacionaliniai elementai: kalba, muzikiniai instrumentai, kostiumai. Jo nuomone, tai daro konkursą spalvingesnį, įdomesnį, patrauklesnį įvairaus amžiaus žiūrovams.J. Buivydą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.„Eurovizija“ pradėta rengti 1956 metais. Pirmojoje „Eurovizijoje“ Šveicarijoje dalyvavo septynios šalys, šiemet – trisdešimt septynios. Kas lemia tokį „Eurovizijos“ gyvybingumą ir populiarumą?„Populiarumą lemia tai, kad „Eurovizijoje“ telpa labai daug visko. Tai nėra sportinis renginys, bet jame veikia sportinis principas – varžymasis, taškų lenktynės, lažybų prognozės ir taip toliau. Taigi tai vyksta azartiškai. Suprantama, labai svarbu ir muzikinis atlikimas. Kiekvienas iš mūsų vienokiu ar kitokiu būdu esame susiję su „Eurovizija“, nes ten skambančios muzikos klausomės per radiją ar kitais būdais. Ir visai nesvarbu, patinka ar nepatinka ši muzika – kiekvienas gali atrasti kažką, kas galbūt patiks“, – svarsto J. Buivydas.Anot jo, nepaisant įvairių nesutarimų, vertinimų, „Eurovizija“ yra smagus visos Europos susibūrimas ir visos Europos šventė.„Eurovizijoje“ pastaruoju metu matyti labai daug erotizuotų dalykų, nuogumo. Komentuodamas tai, apžvalgininkas teigia, kad tokia tendencija atspindi realybę: „Eurovizija“ yra savotiškas visuomenės veidrodis. Pastaraisiais metais labai aktualios Europoje temos yra tolerancija, kitokio žmogaus supratimas ir priėmimas, nepaisant seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir t. t. Dabar pastebimas siekis mažinti tas sienas, skirtį tarp žmonių.Dalis žmonių nori labiau atskleisti tikrąją savo pusę. Pavyzdžiui, šiais metais Airijos atstovė pasirodymą pradeda su juoda suknele, bet paskui vidury pasirodymo ši nukrenta, ir atlikėja lieka su apatiniais. Kai kurie atlikėjai tai demonstruoja nepaisydami, ką apie juos pasakys kiti. Tokios tendencijos vyrauja didžiojoje Europos dalyje, tai natūraliai atsispindi ir „Eurovizijoje“.“„Eurovizijoje“, ypač pastarojoje, atsiranda vis daugiau autentikos. Ką tai byloja?„Tai vienas geriausių dalykų, – mano J. Buivydas. – Man atrodo, kad pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ pastebimas grįžimas prie autentiškumo. Pusė dainų čia skamba gimtąja kalba. Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį. Mes nuo 1999-ųjų bijojom kaip velnias kryžiaus savo gimtosios kalbos, nes buvom šiek tiek nudegę. Kai Ovidijus Vyšniauskas, Aistė Smilgevičiūtė dainuodami savo dainas lietuviškai užėmė žemas vietas, mes kažkodėl apkaltinome savo kalbą.Manau, kad problema buvo ne kalba. Šiemet Silvestras „Luktelk“ dainuoja lietuviškai – mūsų rezultatai yra puikūs, Lietuva yra penkioliktuke.“Lietuvos atstovas Silvester Belt pateko į konkurso finalą ir pasirodys pirmoje jo dalyje. Kalbėdamas apie Silvestro sėkmę J. Buivydas įvardija to priežastį: „Labai kabinanti daina. Tai turbūt viena moderniausių dainų, kokią Lietuva yra siuntusi. Pastebimas puikus Lietuvos komandos pasirengimas konkursui ir dalyvavimas repeticijose. Viskas sustyguota puikiai.O ką jau kalbėti apie mūsų atlikėją. Visi, kurie su juo daugiau ar mažiau susipažįsta, jį tiesiog įsimyli. Silvestras labai komunikabilius, jautrus, atidus duodamas interviu.Manau, kad visi turėtume Lietuvoje didžiuotis juo. Ir visiškai nesvarbu, koks bus rezultatas šeštadienį. Nors esu tikras, kad jis bus labai geras. Bet kuriuo atveju mes turim Silvestrą pasitikti kaip didvyrį Vilniaus oro uoste.“Daugiau: https://www.bernardinai.lt/eurovizijos-apzvalgininkas-j-buivydas-dziaugiuosi-i-konkursa-sugriztancia-autentika-ir-silvester-belt-sekme/.
-
Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala įsitikinęs, kad artimiausiu metu, tikriausiai jau šį birželį, Ukraina pradės derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES). Jos bus nelengvos, tikėtina – gana ilgos. Bet neabejojama, kad Ukraina anksčiau ar vėliau tikrai taps visaverte ES nare.L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.Šis pokalbis vyksta pasibaigus Rytų Europos studijų centre surengtam susitikimui su Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą komiteto pirmininke Ivanna Klympush-Tsintsadze. Tad kokios šiandien yra Ukrainos integracijos į ES perspektyvos?„Jos geresnės negu bet kada anksčiau, – sako politologas. – Prisiminkime, kad dar visai neseniai, prieš prasidedant didelio masto Rusijos invazijai, Ukraina neturėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyvos. Kitaip tariant, jai buvo siūloma artėti prie ES, perimti europietiškus standartus, bet tai nebūtų visavertės narystės galimybė.Dabar Ukraina ne tik turi perspektyvą, bet ir dar šiais metais, iš esmės po kelių savaičių, jau formaliai pradės derybas. Jos bus nelengvos, tikėtina – gana ilgos, bet mes neabejojame, kad Ukraina anksčiau ar vėliau tikrai taps visaverte Europos Sąjungos nare.“Lietuva nuo gegužės 17 dienos pradeda pirmininkavimą Europos Tarybos Ministrų Komitetui. Tuo laikotarpiu Lietuvos užsienio reikalų ministras eis Europos Tarybos Ministrų Komiteto pirmininko pareigas. Daugiausia dėmesio ketinama skirti Rusijos užpultai Ukrainai. Kokio postūmio čia galima tikėtis?„Manau, mes kalbame apie ilgalaikį darbą, kurio reikės tam, kad Ukraina ne tiktai apsigintų, bet ir galėtų užsitikrinti ilgalaikį augimą atstatant šalį, užsitikrinti ilgametį saugumą. Tad manau, kad Lietuvos indėlis šiuo atveju bus prisidėti prie šių ilgamečių procesų: kalbant apie Ukrainos rekonstrukciją ir jai reikalingas lėšas, kalbant apie nusikaltimus, kurie padaryti Ukrainoje ir negali likti užmarštyje – už juos turės atsakyti tie asmenys, kurie juos atliko, ir, be abejo, kalbant apie tiesioginę pagalbą, kurios Ukrainai reikia būtent šią akimirką.Visa tai – ilgalaikio darbo dalis. Ir, aišku, Lietuva, pirmininkaudama Tarybai, tikrai turės galimybių tai dar kartą iškelti į aukščiausią politinės darbotvarkės dalį“, – teigia L. Kojala.Nemažai daliai žmonių čia, Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad mūsų Vyriausybė labiau rūpinasi Ukrainos nei Lietuvos reikalais. Jie tos pagalbos nekvestionuoja, tačiau klausia, ir galbūt tai natūralu, – ar Vyriausybė tokia veikla savotiškai nepersistengia? Galbūt žmonės susidaro klaidingą įspūdį, o gal tai tiesiog nepakankamai visuomenei iškomunikuota tema?„Lietuva supranta, kad Ukraina ne tik ginasi pati – ji gina ir mus. Natūralu, kad tokio milžiniško ir brutalaus karo akivaizdoje mūsų dėmesys yra nukrypęs į šalį. Viešojoje erdvėje tiek daug apie Ukrainą kalbama, bet tai neturėtų sudaryti iliuzijos, kad mums rūpi tik Ukraina. Mes visų pirma Ukrainai padedame. Tačiau ta parama, jeigu vertintume absoliučius dydžius, nėra tokia jau milžiniška. Lietuva paramai yra skyrusi šiek tiek daugiau negu 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai viena iš didžiausių Ukrainos rėmėjų, bet tai tikrai nekeičia bendros mūsų šalies krypties, ekonominės situacijos ar kitų problemų, kurias sprendžia ir Vyriausybė, ir kitos politinės institucijos. Taip, dėmesys, natūralu, yra sutelktas į Ukrainą, tačiau neturėtume manyti, kad tai yra vienintelė mums svarbi tema, nes turime stiprinti ir savo saugumą, ir savo klestėjimą iš įvairių perspektyvų“, – reziumuoja L. Kojala.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-labai-tiketina-kad-artimiausiu-metu-ukraina-prades-derybas-del-narystes-es/.
-
Kasdieniai pokalbiai – nekasdienės įžvalgos: jau šį savaitgalį balsuosime ne tik Respublikos Prezidento rinkimų I ture, bet ir referendume apsispręsime dėl galimybės išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę tampant kitos, Lietuvai draugiškos, valstybės piliečiais.Šioje laidoje išgirsite pasakojimą, kokie rinkėjai renkasi vieną ar kitą kandidatą į Prezidentus, kalbėsime apie vyksiantį referendumą dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, apie savo darbą ir gyvenimą šeimoje Jums papasakos liuteronų evangelikų kunigas. Prie mikrofono – žurnalistas Vytautas Markevičius.Artėjant referendumui atsiranda vis daugiau raginimų nebūti abejingiems ir balsuoti, kad užsienyje gyvenantys tautiečiai galėtų išsaugoti Lietuvos pilietybę. Apie Lietuvos žmonių nuostatas papasakos naujausią visuomenės apklausą atlikusios bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovas Ignas Zokas, Vyriausybės kanceliarijos komunikacijos departamento direktorius Marius Gurskas, VU Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius ir politologė Gabrielė Burbulyte-Tsiskarishvili. Reportažą parengė žurnalistas Vytautas Markevičius.Artėjant sekmadienį vyksiantiems prezidento rinkimams, aiškėja ir kandidatų į prezidentus rėmėjų portretai. Pasak dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbintų pašnekovų, kandidatai gana skirtingi ir buria įvairius rinkėjus. Šia tema domėjosi žurnalistas Vakaris Vingilis, kuris kalbino sociologinį tyrimą atlikusios bendrovės „Baltijos tyrimai“ direktorę Rasą Ališauskienę ir VDU docentą Igną Kalpoką.„Kunigas yra pirmiausia tėtis, pirmiausia vyras, pirmiausia žmogus“, – sako Kintuose gyvenantis liuteronų evangelikų kunigas Mindaugas Žilinskis. Ramiame Šilutės rajono miestelyje gyvenantis kunigas kartu su žmona Laura augina sūnų. Anot jo, šeima jam labai padeda kunigiškoje tarnystėje, o katalikų kunigų celibatas galėtų būti taikomas nevisiems. Jūsų dėmesiui – tris liuteronų parapijas aptarnaujančio ir šeimą turinčio kunigo mintys apie santuokos draudimą, liuteronų nepopuliarumą žiniasklaidoje bei gyvenimą mažoje bendruomenėje. Jį kalbina žurnalistas Tomas Kemzūra.Visą laidos tiesiogiai klausykite radijo gyvenimui XFM eteryje penktadieniais po 9-os ir 16-os valandos žinių internete ir FM radijo bangomis:Vilniuje – 104.7Kaune – 88.1Klaipėdoje – 91.4Šiauliuose – 102.1Panevėžyje – 106.9Kėdainiuose – 106.1Biržuose – 88.5Aukime šviesoje!Daugiau: www.bernardinai.lt .
-
Savarankiškai kandidatu į prezidentus išsikėlęs gydytojas Eduardas Vaitkus teigia, kad Rusija šiuo metu nėra grėsmė Lietuvai, o NATO vadina „agresyviu kariniu bloku“.Kalbėdamas apie socialinę politiką, E. Vaitkus sako, kad „mokyklose informacija apie LGBT privalo būti uždrausta“.Taip pat kandidatas į prezidentus tvirtina, kad Lietuvai reikia pokyčių, kad tapęs prezidentu jis sukurtų ypatingojo prokuroro pareigybę, išleistų užsienio agentų įstatymą.Jį kalbina žurnalistas Vakaris Vingilis. Žiniasklaidoje E. Vaitkus neretai pavadinamas prorusišku kandidatu, tačiau interviu jis teigė, kad jo su Rusija niekas nesieja: „Niekada nesiejo ir nesieja. O kas yra žiniasklaida? Jūs žinote, kaip informacinėje erdvėje veikia informaciniai agentai. Jie atstovauja Lietuvos interesams ar užsienio? Jūs juk žinote, kas yra „Eltos“, „Delfi.lt“, BNS savininkai ir kad jie nėra Lietuvoje. Kiek Lietuvoje yra Anglijos išlaikomų žmonių? Apie šitą pas mus nedrįstama pasakyti, ir tik neoficialiai kalbama.“„Man nesvarbios kitos šalys, nes aš gimiau Lietuvoje, ir mano pareiga rūpintis vien Lietuva, nes be jos esame niekas. Tiems, kurie mus jau seniai pardavė, mano prolietuviška veikla nėra tinkama, ir jie neturi kito paaiškinimo, tai tada sako, kad jis turbūt nori parduoti Lietuvą. Jie suvokia psichologiniu požiūriu, kad jau pardavė Lietuvą. Buvo gera kaina, kapitalizmo dėsnis, ir reikia naudotis proga. Mano žodžius, kad Lietuva neparduodama ir neparsiduoda, vertina kaip „jis nori parduoti Rusijai“. Tik tiek galiu atsakyti“, – sako E. Vaitkus.Daugiau: https://www.bernardinai.lt/e-vaitkus-siuo-metu-rusija-nera-gresme-lietuvai/.
- Mehr anzeigen
