Folgen
-
„Padovanok antrą gyvenimą“ – unikalus Marijampolės onkologinių ligonių asociacijos „Rūpestėlis“ projektas, kviečiantis išgyvenusius onkologines ligas iš naujo atrasti kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi. Projekto pavadinimas labai simbolinis, jis tarsi suvienija po onkologinės ligos sveikstančias moteris ir tvarius pokyčius atliekų tvarkymo srityje.
Susirgus onkologine liga, keičiasi ne tik susirgusiojo, tačiau ir visų artimųjų gyvenimas, trūksta tiek fizinių, tiek emocinių jėgų. Labai svarbus artimųjų palaikymas. Pašnekovės pabrėžia bendrystę, optimizmą, tikėjimą - kaip vienus svarbiausių vaistų: „Susirinkę siūti, stengiamės apie ligas nekalbėti. Tam yra skirtos kitos edukacinės ir palaikomosios veiklos“, - laidoje sako asociacijos vadovė Roma Karčiauskienė ir savanorė, įvairių socialinių projektų koordinatorė Rūta Kupčinskaitė.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
„Aš nežinau, kurį rytą mama manęs paklaus – kas tu tokia?“ – „Labai sunku susitaikyti su tuo, kai aplinka „laidoja“ žmogų jam gyvam esant.“ – „Globojant artimąjį labai jaučiasi izoliacija, visuomenė vis dar nepasirengusi priimti sergančiųjų demencija“.
Demencija - progresuojantis ir asmens pažintines funkcijas pažeidžiantis sindromas. Tai yra negalią sukelianti būklė, apribojanti asmens galimybes priimti sprendimus. Ši liga paveikia ne tik pacientą, tačiau ir visus jų šeimų narius, keičia gyvenimus iš esmės. Ką mes galime padaryti visi kartu ir kiekvienas atskirai, kad nuostatos keistųsi į gerąją pusę?
Laidoje pokalbis su projekto „Nepatyręs nesupras“ idėjos autore ir meno vadove, asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadove Ieva Petkute ir projekto dalyvėmis. Projektas „Nepatyręs nesupras“ pristatė moterų, globojančių demenciją turinčius artimuosius, žvilgsnį į globos patirtį.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Fehlende Folgen?
-
Orumo sąvoką girdime dažnai, tačiau ar susimąstome, kas tas orumas ir ką reiškia gyventi oriai? Ką rodo mūsų orumas mums patiems ir aplinkiniams? Ar dažnai tenka paminti orumą dėl kokių nors priežasčių? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus laidoje ieškome su Laura Stadalninkaite – mama, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotoja, neregių bendruomenės nare, ir teisininku Egidijumi Grigoniu, atstovaujančiu žmonių su judėjimo negalia bendruomenę.
„Artėjant Pasaulinei orumo dienai, linkiu sau ir kitiems būti vieni kitiems tolerantiškiems“, - sako Laura Stadalninkaitė. – „Nesvarbu, kokie yra mūsų įsitikinimai, pasirinkimai ar skirtumai, tiesiog būkime savimi. Svarbiausia, kad siekdami savo orumo nepamintume kitų žmonių vertybių”. „Dėl savo nesėkmių nekaltinkime kitų. Neišskiriant negalios buvimo ar ne, kiekvienas ieškokime būdų, kaip nemenkinti savo ir kitų orumo“, - antrina Egidijus Grigonis.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
„Nuo pat gimimo mane persekioja labai daug mirčių”, - pasakoja mirusio donoro žmona Birutė Semėnienė, kartu su sūnumi, mirus vyrui, priėmusi lemtingą sprendimą, kuris pagelbėjo net keliems žmonėms. Laidoje taip pat dalyvauja Audronė Būziuvienė – Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė, Daiva Vilija Čičiškinienė – Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus II poskyrio gydytoja anesteziologė-reanimatologė, Kauno ir Klaipėdos regionų donorystės paslaugų koordinavimo centro koordinatorės Paulina Aldakauskaitė ir Diana Palepšaitienė.
Kasmet Lietuvoje užregistruojama daugiau nei 40 000 mirčių ir tik apie 150 yra išskirtinės – konstatuojama smegenų mirtis arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka – ir prasideda organų donorystės procesas. Ir tai vyksta reanimacijoje, kur gydytojas anesteziologas reanimatologas gydo 6-10 sunkių ligonių – po operacijų ir pan. O štai vienam diagnozuojama smegenų mirtis – tai reiškia žmogus mirė, bet prasideda donorystės procesas. Ir, kad viskas įvyktų, reikia keturių raidžių junginio TAIP.
Kokias emocijas, vidines būsenas išgyvena reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojai, regionų donorystės paslaugų biurų koordinatoriai, Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai? Kaip viskas vyksta? Atsakymai – laidoje.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Kaip šiandien jaučiasi mokytojai? Kas daroma ir jau padaryta, kad jų netrūktų? Ar įtraukusis ugdymas tikrai toks didelis baubas, kaip dažnai girdime, skaitome? Kiek ir kodėl dar turi praeiti laiko, kad tiek mokyklose, tiek darželiuose, tiek darbuose, gatvėse ir apskritai gyvenime būtume priimti ir tilptume visi?
Laidoje, skirtoje Mokytojo dienai paminėti, kalbamės su Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos direktore Danute Mažvyliene ir Jūrate Lazdauskieneė – Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos direktore. Pašnekovės dalijasi savo asmenine patirtimi, kaip ir kodėl jos tapo mokytojomis, kaip, ir jų manymu kodėl, keičiasi požiūris į mokytoją bei mokyklą, pasakoja apie situaciją Anykščių, Tauragės rajonuose ir konkrečiai jų vadovaujamose mokyklose. Ir profesinės šventės proga sau bei kolegoms linki nepasiklysti permainose, projektuose, idėjose, politikos vėjuose.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
„Lemiamas buvo susitikimas su negalią turinčia moterimi. Nustebino tos moters asmenybė. Jaučiausi prieš ją tarsi būčiau skurdi”, - sako socialinė darbuotoja Sigita Narauskaitė. Kolegė Miglė Maniušytė pasakoja savo istoriją apie mokykloje kentėtas patyčias, kurias padėjo išspręsti mokyklos darbuotoja: „Supratau, kad šie žmonės gali padėti. Norėjosi pačiai tapti tokia darbuotoja”.
Ten, kur ateina socialinis darbuotojas, atsiranda daugiau dėmesio žmogui, jo tikriesiems poreikiams, daugiau supratimo apie teisingesnę visuomenę. Pasaulyje socialiniai darbuotojai labai plačiai dirba sveikatos priežiūros srityje, teisėsaugos, valdžios institucijose, pagalbos linijose. Jie tarpininkauja net kariniuose konfliktuose. Ir visame pasaulyje stebima tendencija – šių specialistų poreikis didėja, o norinčiųjų dirbti šį darbą yra per mažai.
„Dažnai nusivili, dažnai nepavyksta. Bet po truputį pavyksta įtikinti visuomenę. Jeigu būsi nuoširdus, tada ir pavyks“, - sako pašnekovės.
Laidoje, skirtoje Lietuvos Socialinių darbuotojų dienai paminėti, - pokalbis apie susitikimus socialinio darbo kelyje – lemiamus ir praturtinančius.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Paitaiko, sakome, „gyvenu kaip cirke“, arba kokį nors įvykį ar reiškinį apibūdiname žodžiu „cirkas“. Kodėl žodis „cirkas“ dar vis turi ir neigiamą atspalvį, kai realybėje tai yra nuostabi pramoginio meno šaka, o kai kam – nuoseklus darbas cirke yra ir nauji atradimai, pažinimai, gyvenimo kokybės pokytis?
Laidoje dalyvauja Ieva Variakojytė-Reynstrom – Baltijos cirko projektų vadovė, Aurimo Jungaičio ir Vytauto Laibinio trenerė, Kauno cirko meno akademijos vadovė bei trenerė ir abu vaikinai.
Socialinės globos centre „Vija“ Kaune, kur ir gyvena abu mūsų šios laidos herojai, apgyvendinami vaikai ir suaugę asmenys, turintys proto negalią ir (ar) psichikos sutrikimų, dėl kurių jiems nustatytas visiškas arba dalinis nesavarankiškumas, vertinant socialinės globos poreikį. Tačiau draugystė su Ieva, nuoseklus darbas vaikinams atvėrė duris į tarptautinį menų festivalį SPOFFIN, praėjusį rugjūtį vykusį Nyderlanduose, į kurį jie gavo vardinius kvietimus.
Socialinis cirkas. Kas tai? Ko, be įvairiausių triukų, vaikinai mokosi būdami cirko dalimi? Kaip tokių artistų pasirodymus priima žiūrovai? Atsakymai – laidoje.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
„Jūsų sūnus ruošiasi šaudyti“, - vieną dieną išgirdo Jūratė, kai jai paskambino iš mokyklos, kurioje tada dar mokėsi sūnus Martynas. Tai buvo tik viena iš sukurtų istorijų, kad atsikratytų nepatogaus bei nepageidaujamo mokinio ir bendramokslio. Grasinimai susidoroti, nuolatinės patyčios, fizinis smurtas buvo kasdieniniai Martyno palydovai.
„Tau čia ne vieta“ – frazė, girdėta daugelį kartų, tačiau viena iš jų buvo lemtinga, privertusi Martyną patikėti, kad visiems bus geriau, jei jis paliks šį pasaulį. Prieš tai buvo dar du mėginimai nusižudyti. Martynas pasakoja, kad kiekvienas rytas prasidėdavo nuo nežinomybės baimės. Mama net mokė sūnų muštis, kad jis galėtų atsiginti nuo jį puolančių bendramokslių.
Kaip šiandien sekasi Martynui, kuriam jau dvidešimt ketveri? Kaip pavyko išgyventi visai šeimai, kai mažame mieste, kur visi vienas apie kitą viską žino, teko kovoti su mokyklos, įvairių institucijų atstovais, kad apsigintų nuo neteisingų kaltinimų? Atsakymai – laidoje.
Tai pirmas viešas Martyno interviu, kur apie savo išgyvenimus jis pasakoja pats.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
„Labai smagus potyris – įlįsti į kelnes, kurios buvo ankštos”, - sako operos solistas Rafailas Karpis.
„Aš stengiuosi nekelti sau tikslo, kad pasiekčiau greitų rezultatų. Kol kas ši strategija man pasiteisina, minus 11 kilogramų“, - dalijasi regos negalią turintis informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Andžėjus Ravanas.
Ir Rafailas, ir Andžėjus dalyvavo Lietuvos audiosensorinės bibliotekos organizuotame projekte „Nematau, bet judu“. Apie projektą laidoje pasakoja Lietuvos audiosensorinės bibliotekos leidybinės veiklos vyriausias kuratorius, projekto vadovas Audrius Meška.
„Gali viską išmanyti ir puikiai žinoti, kaip viskas veikia, tačiau esmė – gyvenimo būdas. Svarbiausia – daug vidinės ramybės bei ją prisijaukinti kasdienybėje“, - sutaria pašnekovai ir dalijasi ne tik geros savijautos, tačiau ir savo mėgstamiausių patiekalų receptais.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Paskutinėje vasaros laidų ciklo, skirtų paralimpiniam sportui, laidoje susitinka patirtis ir jaunystė. Laidoje svečiuojasi ir savo patirtimis, mintimis bei išgyvenimais dalijasi Vytautas Girnius, kuris pirmąkart paralimpiadoje dalyvavo dar 1988 metais Seule ir laimėjo auksą. Kita pašnekovė – rutulio stūmikė Eivydė Vainauskaitė, kuri paskutinė papildė šių metų Lietuvos paralimpinę komandą.
Vytautas Girnius dalyvavo net penkiose paralimpiadose. Barselonoje, kur Lietuvos paraatletai pirmą kartą atstovavo laisvą Lietuvą, jam teko garbė nešti Lietuvos trispalvę. Eivydei ši paralimpiada – pirmoji.
„Paralimpiniame sporte atletai nugali ne tik savo negalią, tačiau ir save“, - sako pašnekovai ir atvirai pasakoja apie savo kelią, kuris nebuvo tik rožėmis klotas. Abu pabrėžia labai svarbų tikėjimą savimi.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Kada Edgaras suprato, kad būtent Gerda yra jo gyvenimo moteris, ir kaip Gerda reagavo sužinojusi, kad jai patinkantis vaikinas turi regos negalią?
Laidoje pašnekovai pasakoja savo pažinties ir meilės istoriją. Kalbamės apie artimųjų palaikymo svarbą ne tik treniruočių, varžybų metu, tačiau ir kiekvieną dieną, siekiant savo tikslų. Pasirodo, Gerdai visada dažnėja pulsas, kai ji stebi Edgaro plaukimą, o Edgaras labai dėkingas sužadėtinei už besąlyginį palaikymą net pačiose sudėtingiausiose situacijose. „Viską galima įveikti, jei iš tiesų myli, palaikai ir supranti savo žmogų, tačiau labai svarbu nepamiršti ir savęs“, - sako sužadėtiniai Edgaras ir Gerda.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Lietuvos paralimpinės rinktinės kandidatė, pirmoji Lietuvos neįgaliųjų teniso raketė Agnieška Toločko pasakoja, kad dar prieš metus keturi iš gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi dėl didelio rankos skausmo, pasiūlė nebežaisti teniso ir tik penktasis sutiko atlikti itin sudėtingą operaciją, po kurios sportininkė gali tęsti karjerą.
„Man sportas yra viena iš laisvės išraiškų, o neįgaliojo vežimėlis atvėrė dar daugiau galimybių“, – nepasiduoti kviečia kita pašnekovė – tenisininkė Kotryna Žiežmaraitė, kuri dėl cerebrinio paralyžiaus nebegali vaikščioti.
Milda Liubinienė – Lietuvos neįgaliųjų tenisų turnyrų Lietuvoje direktorė įsitikinusi, kad yra aukštesnė jėga, kuri nuveda ten, kur esi labiausiai reikalingas. Mildos vyras, merginų treneris Andrius Liubinas dar prieš keletą metų sėkmingai vadovavo vienai įmonei, teikiančiai teisines ir buhalterines paslaugas, o pati Milda dirbo Vilniaus universitete. Tačiau vyrą užklupusi liga šeimos gyvenimą keitė iš esmės.
„Į viską reikia žiūrėti pozityviai, nesustoti svajoti ir turėti lygiai tokį patį išprotėjusį draugą“, - vieningai sutaria pašnekovės.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Labai neretam paraatletui kelias link didžiųjų startų atsiveria Šiauliuose, kur dirba treneris Deimantas Jusys. Paralimpietis Andrius Skuja – vienas iš Deimanto auklėtinių. Paraatletas ne tik siekia asmeninių pergalių, tačiau jau ketvirti metai kartu su savo treneriu Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre dirba su kitais lengvaatlečiais, turinčiais negalią.
„Dirbdamas šį darbą mokausi kantrybės, supratau, kad viskam reikia laiko, reikalingos naujos žinios. Sportininkai, su kuriais dirbu, - išskirtiniai žmonės. Darbas su jais priverčia vis daugiau domėtis kiekviena negalia, neįgaliųjų sporto specializacija, medicina. Mano auklėtiniai dalyvaus jau ketvirtoje paralimpiadoje. Manau, tai rodo, kad esame teisingame kelyje“, - sako sportininkus, turinčius negalią, treniruojantis treneris Deimantas Jusys.
„Nenoriu nieko žadėti, pasakysiu tiek, kad stengsiuosi padaryti viską, ką galiu geriausiai“, - paklaustas, ar tikisi paralimpiadoje pasipuošti medaliu, sako paralimpietis Andrius Skuja ir atvirai pasakoja, kaip dideliam ir stipriam vyrui sekasi tvarkytis su jauduliu.
Beveik dešimt metų bendradarbiaujantys paralimpietis Andrius Skuja ir treneris Deimantas Skuja sako, kad svajonę reikia turėti visada. Likus nedaug laiko iki paralimpinių startų, vyrai pasakoja apie pasiruošimą, sirgalių palaikymo svarbą bei nelengvą kasdieninį darbą.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
„Viskas tavo galvoje. Tad nieko negalvok, tiesiog bėk“, – aukėtiniui, Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Kobėje (Japonija) bronzos medalio laimėtojui Deividui Podobajevui prieš labai svarbų startą priminė triračių sporto trenerė, buvusi slidininkė Ramunė Motiejūnaitė.
„Reikia treniruoti savo mintis“, - sako triračių sporto krikštamotė Lietuvoje, Lietuvos triračių sporto asociacijos prezidentė, trenerė Aušra Kriškoviecienė. – „Visiems linkiu drąsos ir supratimo”.
„Stengsiuosi, kiek galiu, stengsiuosi būti aktyvus”, - triratininkas Deividas Podobajevas tikisi startuoti jau kitoje paralimpiadoje.
Triračių sportas kol kas dar nėra įtrauktas į paralimpines žaidynes, tačiau beveik visi – tiek paralimpinio komiteto atstovai, tiek treneriai, tiek patys sportininkai – yra įsitikinę, kad jau kitoje paralimpiadoje galės varžytis ir triračių sporto atstovai kartu su kitais sportininkais bei siekti pergalių.
Pokalbis apie sportą, kuris padeda atrasti galią savyje. Ir svajones, dėl kurių išsipildymo tenka daug dirbti.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Šioje laidoje - pokalbis su Lietuvos paralimpinės rinktinės bėgikė Aušra Garunkšnyte, kuri taps pirmąja Lietuvos maratonininke moterimi paralimpinėse žaidynėse. sulaukusi vardinio kvietimo dalyvauti 2024 m. Paryžiaus vasaros paralimpinėse žaidynėse, ir Linu Mikalainiu - regėjimo negalią turinčios paraatletės gidu.
Gidas, „peiseris“ ar asistentas? Kuris žodis, įvardijantis regėjimo negalią turinčio sportininko pagalbininką maratono trasoje, labiausiai patinka Linui? Kokios yra bėgiko gido užduotys? Kaip viskas vyksta techniškai?
Pašnekovai pasakoja apie komandinį darbą, vienodų žingsnių, rankų mostų svarbą, emocinį vienas kito palaikymą, bėgimą kartu lygindami su šokiu poroje.
Paryžiaus paralimpinės žaidynės vyks rugpjūčio 28 – rugsėjo 8 dienomis. Šios žaidynės Lietuvai bus jubiliejinės, 10-tos po Nepriklausomybės atkūrimo.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Lietuvos paralimpinę komandą sudaro ne tik sportininkai, bet ir kitas personalas. Šioje laidoje susipažinsime su komandos gydytoju – sporto medicinos gydytoju Kęstučiu Linkumi ir Algiu Mečkovskiu – dziudo imtynininko Osvaldo Bareikio treneriu.
“Komandos gydytojas - labai svarbi komandos dalis. Praėjusioje paralimpiadoje po vienos kovos aš išnešiau Osvaldą ant rankų, o dar laukė keturios kovos. Gydytojas padarė tiksliai viską, ką reikėjo tuo metu ir, po dar kelių kovų, Osvaldas laimėjo paralimpinę bronzą”, – pasakoja treneris Algis Mečkovskis.
„Jei po skaudžių išgyvenimų sportininkai ir treneriai sugeba atsitiesti, sukaupti jėgas ir judėti pirmyn, viskas būna gerai. Kaip ir gyvenime, gali pralaimėti vieną etapą, tačiau ilguoju periodu turi atsistoti ir eiti pirmyn, nesidairyti aplinkui, nes gabūt pergalė tavęs laukia eteityje“, – atliepia paralimpinės komandos gydytojas Kęstutis Linkus.
Laidoje pasakojimas apie tai, kas vyksta iki ir tarp didžiųjų startų, ką išgyvena treneriai, gydytojas ir kitas paralimpinės komandos pesonalas.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Tobulam šūviui iššauti reikia vos 6 sekundžių, tačiau į tas kelias sekundes, rodos, telpa labai daug, o sportininko protas ir kūnas turi sukontroliuoti net menkiausias smulkmenas. Paralimpietė Raimeda Bučinskytė, vardan tų 6 sekundžių, siekdama pakliūti į paralimpiadą ir, besirengdama jai, atsisakė asmeninio gyvenimo, atsiribojo nuo bendravimo ir gyvena besilaikydama labai griežtos dienotvarkės. Laidoje sportininkė pasakoja, kad kartais puikiai pavyksta susitvarkyti su savo emocijomis, o kartais niekaip nepavyksta įsijausti, ko mokosi, jau išmoko, besirengdama svarbiausiems šūviams savo gyvenime.
Kita pašnekovė – Miglė Valentukonytė, Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos projektų vykdytoja. Miglė pati apie save sako, kad sportas ir mokslai apie sportinę fizinę veiklą yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Ji kartais lydi Raimedą į įvairias varžybas. Viešnios pasakoja, kad į moterį neįgaliojo vežimėlyje, kuri su savimi dar ir ginklus gabenasi, pareigūnai oro uostuose žiūri įvairiai. Tai kas kliūna tiems pareigūnams?
Laidos ved. Žydrė Gedrimaitė -
Už kiekvieno paralimpiečio - istorija. Ar ir kaip tos asmeninės istorijos, jų pasakojimas veikia žiūrovų simpatijas ir palaikymą? Apie didžiulę atsakomybę prieš save, prieš komandą, prieš gimtąją šalį. Kas padeda sunkiausiais momentais? Ar vis dar sporto pasaulyje egzistuoja stigma, kad, jei kalbu apie psichologines problemas, vadinasi, nesu stiprus?
Pokalbis apie tuos, kurie siekia tiek savo vidinių, tiek mums visiems matomų pergalių, labai myli Lietuvą ir savo atkakliu darbu garsina ją. Siekia, kad Lietuvos visuomenė būtų patraukli ir atvira visiems. Apie profesionalumą, alinantį darbą ir pasididžiavimą savo šalimi.
Laidoje dalyvauja paralimpietis triatlonininkas Ernestas Česonis, Lietuvos paralimpinio komiteto komunikacijos vadovas Donatas Gribauskas ir LRT sporto prodiuseris Ramūnas Grumbinas.
Rugpjūčio 28 dieną Paryžiuje prasidės paralimpinės žaidynės, kur varžysis net 4300 paties aukščiausio meistriškumo sportininkų. Žaidynes transliuos televizijos daugiau kaip 160 šalių, tarp jų ir LRT.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Truputį daugiau nei prieš dešimtmetį Dano Sodaičio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ką tik svajonę tapti karininku išpildęs vyras pateko į motociklo avariją, po kurios laukė sunki reabilitacija. Vis dėlto negandos užkluptas jaunas vyras savęs graužti dėl to nenorėjo ir drąsiai įžengė į neįgaliųjų sportą. Europos vicečempionu tapęs sprinteris tikina – teisingai mąstant įmanoma viskas.
Karo akademijoje mus mokė: „Ir pats geriausias planas griūna po pirmo šūvio“, - sako Danas Sodaitis, Lietuvos paralimpinės rinktinės lengvaatletis, Europos vicečempionas. „Kurioje vietoje ta jo negalia?“ - pamačiusi bendroje treniruotėje su sveikaisiais sportininkais Daną, klausė Airinė Palšytė, Lietuvos olimpinės rinktinės lengvaatletė. - „Dano buvimas šalia mums labai atvėrė akis ir mes pamatėme, kad negalia kartais yra galia. O sunkiomis akimirkomis stengiuosi prisiminti Dano besąlygišką tikėjimą ir optimizmą, priimant situaciją, kurios negali pakeisti“.
Pašnekovai dalinasi asmeninėmis patirtimis ir pasakoja apie kartu vykstančias treniruotės, stovyklas, varžybas, kur paralimpiniai atletai sportuoja ir kovoja dėl pergalės kartu su sveikaisiais sportininkais, apie kartu sportuojant atsirandantį konkurencingumo faktorių, kuris generuoja dar geresnius visų rezultatus.
„Sportas tikrai keičia gyvenimus. Ir aš nuoširdžiai tikiu, kad paralimpiečiai gali keisti ne tik požiūrį į negalią, tačiau ir įkvėpti sveikuosius siekti savo tikslų“, - pasakoja Mindaugas Bilius, Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas.
Ved. Žydrė Gedrimaitė -
Kur gali nuskrieti diskas, jei metikas pataiko į stulpą? Arba – ar gali paspirtukas pakeisti neįgaliojo vežimėlį? Ar ir kaip plaukimo varžybose sportininkai būna suskirstyti pagal negalią? Į šiuos ir kitus klausimus laidoje atsakys Lietuvos paralimpinės rinktinės sportininkė, disko metikė Oksana Dobrovolskaja ir Gabrielė Čepavičiūtė - pirmoji Lietuvos plaukikė moteris, dalyvausianti paralimpinėse žaidynėse.
„Aš buvau patikėjusi, kad aš negaliu“, - pasakoja mokykloje per kūno kultūros pamokas ant suoliuko sėdėjusi paralimpietė Oksana.
„Paspirtukas nėra pripažinta judėjimo priemonė, o aš pasirinkau judėti juo, man taip patogiau ir aš tai galiu, - pasakoja plaukikė Gabrielė. - Einant laikyti egzamino mokykloje, turėjau įrodyti, kad paspirtuku aš judu kasdien.“ Ir priduria, kad labai liūdina, kai kiti žmonės nusprendžia, ką, kaip ir kiek ji ar kitas žmogus, turintis kokią nors negalią, gali ar negali.
Pokalbis apie sporto naudą fizinei ir emocinei gerovei visiems, siekiant siekti savo tikslų ir kokybiškesnio visaverčio gyvenimo. Ir įkvepiančios asmeninės pašnekovių patirtys.
Ved. Žydrė Gedrimaitė - Mehr anzeigen
